Danguolės Beinarytės variklis - "Jaunystė"

Respublika.lt, Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

2013-09-02 08:59

Tiems kauniečiams, kurie domisi muzika, o ypač choriniu dainavimu, energingoji studentiškojo choro „Jaunystė“ vadovė gerai pažįstama. Danguolė - kauniečių muzikų Beinarių dinastijos tęsėja, daugelio muzikinių renginių siela. Tačiau gal ne visi žino, kad muzikantei ne mažiau svarbi jos dar viena veikla, kurią ji dovanoja tiems, kurie ateina į naujam gyvenimui prikeltą modernią Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Kiekvieną sekmadienį jos pirštais paliesti vargonai gaudžia per sumą.

O štai Lietuvai D.Beinarytė žinoma tapo po televizinio projekto „Chorų karai“. Jos vadovaujamas Burgundiškasis choras tuomet buvo geriausias. Tad praėjus keleriems metams po to televizinio šou rūpėjo sužinoti, kuo šiandien gyvena ir ką planuoja chorų generole praminta moteris.

- Dabar, kai jau vasara vejasi rudenį, jums prasidės karštesnis metas negu dabar - nauji mokslo metai, nauji koncertai su Kauno technologijos universiteto „Jaunystės“ choru, kuriam jau senokai vadovaujate. Beje, ką jums reiškia šis choras tokiu simbolišku pavadinimu?

- Taip, rugsėjis man bus karštas ir turtingas visokių įvykių. O pirmas koncertas po vasaros - rugsėjo 2 dieną Kauno sporto halėje, kurioje mūsų universitetas švęs mokslo metų atidarymo šventę. Kaipgi tokia proga apsieisi be „Jaunystės“ dainų. Man labai džiugu, kad Kaunas yra laikomas chorų favoritais. Žinoma, kad populiarumo tam suteikia dalyvavimas televiziniuose projektuose. Tiesa, negaliu sau prisiimti laurų už pastaruosius dvejus metus vykusių „Chorų karų“ triumfą, o tik už mano Burgundiškąjį chorą, kuris pergalę šventė prieš dvejus metus.

Tada buvo labai smagu, nors ir nelengva kaskart važinėti į Vilnių, sugalvoti ir parodyti ką nors naujo, intriguojančio, kad patiktume ir televizijos žiūrovams, ir vertinimo komisijai. O choras „Jaunystė“ - visai kas kita... Tai amžinas variklis, kuris neduoda pasijusti vienišam, liūdnam, abejingam. Duoda energijos, gerų emocijų, išgyvenimų ir suteikia daug džiaugsmo. Tad savo koncertinę veiklą, o svarbiausia - paprasčiausią žmogišką bendravimą, tęsiame, nes esame kaip šeima.

- Kokių savybių turi turėti žmogus, kad sugebėtų pasiekti 50 jaunų širdžių harmoniją? Ar pakanka vien muzikinio susiklausymo, dirigento muštro, o gal reikia ko nors daugiau?

- Meilė muzikai, dainai, žmogui yra pagrindinis veiksnys, kuris vienija visus.

- Kokių burtų reikia, kad jaunimas noriai eitų dainuoti chore? Tai, ką matome dabar, mažai panašu į tuos rimtuosius chorus, kokie buvo prieš 20 ar daugiau metų. Anot kai kurių muzikos specialistų, chorų „popsinimas“ nėra geras reiškinys. Ką manote jūs?

- Televizija - tik maža dalelytė to, ką patiria dainuodamas chore žmogus. Burtai yra pati muzika, kuri sielą džiugina, gaivina, atpalaiduoja ir jaudina. Gyvenimas sukasi greitai ir kasdien vis greičiau. Dažnokai ir man pasidaro skaudu, kad tikroji chorinė muzika yra stumiama, kaip jūs sakote, į „popsą“, bet vadinamasis popsinimas leidžia ją išgirsti ir propaguoti tarp jaunimo. Yra daugybė klasikinių kūrinių lygiai taip pat „supopsintų“, ir klausytojai mielai klausosi. Tačiau, norint ne tik klausyti, bet ir girdėti, suvokti tikrąjį chorinės muzikos atlikimą, vis tiek reikia turėti stiprų muzikinį išsilavinimą. Tuomet galima medituoti klausant nuo Renesanso iki šiuolaikinės chorinės muzikos šedevrų. O jų tikrai yra daug.

- Kokių išbandymų teko patirti dalyvaujant tarptautiniuose studentų chorų konkursuose?

- Konkursas yra labai subtilus dalykas. Jis kartu ir labai skaudina, ir labai džiugina. Daug kas priklauso ne tik nuo dirigento. Čia yra dainuojančių žmonių mąstymo vienijantis spinduliavimas, pulsavimas ir alsavimas pagal dirigento mostą. Atsidavimas ir pasitikėjimas šalia esančiu. Dainos išgyvenimas jausmu veikia kaip meditacija, bet norint tai pasiekti reikia daug dirbti, ir ne visiems tos kantrybės pakanka. Antra vertus, konkursai skatina tobulėti, mokytis iš kitų kolektyvų, ieškoti kažko naujesnio, labiau pritraukiančio šiandieninę publiką.

- Jūs esate dirigavusi ne tik tradiciniams chorams, bet ir didžiuliam jungtiniam chorų kolektyvui, kuris pernai rudenį Kauno sporto halėje atliko lyrinę roko operą „Jotvingių rauda“ pagal Algio Uzdilos istorinę dramą „Pelenų žiedai“. Tai buvo grandiozinis darbas, bet ar jis sulaukė deramo atgarsio?

- Manau, tie, kurie buvo koncerte, tikrai turėjo gerų akimirkų, galėjo prisiliesti prie mūsų protėvių laikų, pajusti tautiškumo dvasią ir reikšmę. O atgarsis ateina visada, tik nebūtinai iš karto.

- Tikriausiai jums ne mažesnį malonumą teikia darbas Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, kurioje jau dešimt metų vargonuojate?

- Vargonuoti pradėjau būdama 13 metų, kai mokiausi Kauno Juozo Naujalio vidurinėje meno mokykloje. Tad šis instrumentas man - antri plaučiai, kurių dumplės yra galingos.

- Jūsų tėtis - vargonininkas, chorvedys ir kompozitorius Pranciškus Beinaris, o mama Danguolė Bereckaitė - dainininkė. Tai kurio iš tėvų charakterio savybes sugėrėte savyje?

- Smagu, kad abiejų mano tėvelių savybės manyje glūdi nuo pat mažens. Stengiuosi jas laikyti ir ugdyti.

- Susikūrėte jaukius namus, užauginote dukrą Mariją, kuri taip pat pasirinko muzikės kelią, tačiau vyriško peties šalia, regis, neturite. Ką manote apie nūdienos veiklias savarankiškas moteris, su kuriomis vyrai bijo susieti savo gyvenimą, kad, neduok Dieve, neatsidurtų po jų padu?

- Šalia savęs turiu daug puikių žmonių, kurie man ir padeda susikurti jaukumą ir šilumą. Dukra - didžiausias mano turtas, kuri visada man pagelbsti, jeigu reikia. Savarankiškumas - tai stiprybė neužkrauti kitam savo problemų, o vyras turi būti stiprus ir nepapulti, kaip sakote, po padu. Beje, kitiems visai paranku būti paspaustam, nes laikyti ir valdyti keturis namų kampus yra tikrai sunkus darbelis. Tikiuosi, kad dukrai, kuri rengiasi vestuvėms, viskas gyvenime klostysis lengviau negu man.