Jis galėjo rinktis pasiturinčio buržua dalią, bet pasmerkė save badavimui, skurdui ir kalinimui. Tokią kainą M.Gandis, kurio 150-ąsias gimimo metines pažymėjo pasaulis, sumokėjo už Indijos nepriklausomybę. Pagrindinis ir nuosekliausias nesmurtinio pasipriešinimo šalininkas XX a. istorijoje žuvo nuo fanatiko kulkos.Būsimajam „tautos sąžinei“ pasisekė gimti pasiturinčioje ir įtakingoje šeimoje, priklausiusioje vaišijų kastai. Mohandas Karamčandas Gandis (Mohandas Karamchand Gandhi), mums žinomas kaip Mahatma Gandis (Didi dvasia Gandis) gimė 1869 m. spalio 2-ąją Porbandaro mieste. Mažasis Mohandas arba Mohanas vaikystėje visiškai nepanėšėjo į filosofą, mąstytoją ir politiką, kurio idėjos pakeis pasaulį. Drovus berniukas ne itin mėgo mokytis, bijojo gyvačių ir vaiduoklių. Apie savo vaikišką bailumą M.Gandis brandžiame amžiuje kalbėjo visiškai atvirai.
Trylikametis Mohanas vedė bendraamžę vardu Kasturba, - santuoką sudarė jaunųjų tėvai pagal to meto indų papročius. Baigęs mokyklą, Mohanas buvo išsiųstas į Londoną studijuoti teisės. Britų imperijos sostinėje į vaikiną iš Indijos buvo žiūrima iš aukšto, kaip ir buvo įprasta žiūrėti į atvykėlius iš kolonijos. 1893 m. jauną teisininką vyresnysis brolis įtaisė dirbti Pietų Afrikoje, kur tuo metu gyveno ir dirbo daug išeivių iš Indijos.
„Tik baltiesiems“
Čia paaiškėjo, kad M.Gandis - visai neblogas advokatas, gebantis sureguliuoti net sudėtingus konfliktus. Tarp jo klientų buvo ir baltųjų, ir indų. Nors M.Gandis nelabai domėjosi savo pajamomis, jo gerovė augo ir po kelerių metų jis iš Indijos atsigabeno žmoną ir sūnus. Žinomas advokatas niekada nebūtų tapęs tuo M.Gandžiu, kurį žino visas pasaulis, jeigu ten, Pietų Afrikoje, jis per advokato praktiką ir kasdieniame gyvenime nebūtų susidūręs su pasipiktinimą keliančiomis nelygybės apraiškomis. Baltieji indus laikė „antrarūšiais“ žmonėmis, mokėdavo jiems skatikus, visaip žemindavo. Su visišku beteisiškumu susidurdavo ne tik vargingi indai, bet ir pats M.Gandis. Tipiškas pavyzdys iš jo gyvenimo: kartą žinomas advokatas M.Gandis nusipirko pirmosios klasės traukinio bilietą. Nelaimė, vietų pirmosios klasės vagone visiems neužteko, ir vienas suirzęs baltasis ponas pareikalavo užleisti jam vietą, „tamsiaodį“ išstūmęs į paprastesnį vagoną. Veltui M.Gandis protestavo, rodė bilietą - kitoje stotyje atvyko policija ir advokatą tiesiog išmetė iš traukinio, parodydama, kur yra jo vieta. Taikstytis su tuo M.Gandis nepanoro ir nusprendė savo gyvenimą skirti kovai už engiamųjų teises, pirmiausia - už kraštiečių indų.
„Tiesos jėga“
Jeigu M.Gandis būtų pasukęs tradiciniu maištininkų keliu, jis būtų tapęs tiesiog dar vienu ilgame revoliucionierių sąraše. Tačiau M.Gandis buvo kategoriškai nusiteikęs prieš ginkluotą kovą ir kaip alternatyvą jai sukūrė savo kovos būdą, grindžiamą siekiu paveikti oponentų protą ir sąžinę. Pagrindinis M.Gandžio kovos metodas, pavadintas „Satjagraha“ (tiesos jėga), buvo prievartos atsisakymas ir pasirengimas iškęsti skausmą ir kančias. „Satjagrahos“ tikslas - priešininką paversti sąjungininku ir draugu, šio metodo šalininkai mano, kad apeliuoti į sąžinę yra veiksmingiau, negu grasinti ir imtis prievartos.
„Satjagraha“ principus M.Gandis pirmiausia pradėjo taikyti Pietų Afrikoje, kovodamas už kraštiečių teises. Iš pradžių advokato idėjos kėlė šypseną ne tik anglams, bet ir tiems, kuriems ginti jos iš esmės ir buvo suformuluotos. Bet, kaip sakė M.Gandis, „iš pradžių tavęs nepastebi, paskui iš tavęs juokiasi, paskui su tavimi kovoja, paskui tu nugali“.
M.Gandis savo įsitikinimus gynė asmeniniu pavyzdžiu. Vykstant anglų ir būrų karui jis neėmė į rankas ginklo, o gelbėjo gyvybes dirbdamas karo lauko sanitaru. Jis leido savaitraštį „Indų nuomonė“, kuriame žodžiais kovojo su nelygybe. Europietiškus drabužius jis pakeitė indiškais, o brangenybes ir dovanas atiduodavo vargstantiems.
Britų imperijos valdžios atstovai rimtai susirūpino - keistuolis advokatas, randantis vis naujų šalininkų, pasirodė esąs oponentas, su kuriuo jie nemokėjo kovoti. Asketiško M.Gandžio nebuvo įmanoma papirkti, neigiančio smurtą nebuvo už ką teisti. O jo atkaklumas lėtai, bet užtikrintai keitė padėtį, priversdamas kolonijinę valdžią daryti vis naujas nuolaidas.
M.Gandžio moralinis autoritetas tarp indų sparčiai augo. 1915 m., jam grįžus iš Pietų Afrikos į tėvynę, rašytojas Rabindranatas Tagorė, Nobelio premijos laureatas, pirmasis pavadino M.Gandį Mahatma („Didžia dvasia“). Pats M.Gandis manė, kad yra nevertas tokio titulo. Indijoje „Didi dvasia“ tapo judėjimo už šalies nepriklausomybę, kuriam seniai reikėjo vienijančios figūros, lyderiu.
Tvirtumo išbandymas
Tačiau M.Gandžio lyderystė nebuvo nesąlygiška ir visiems priimtina. Kategoriškas prievartos kaip kovos būdo neigimas atstūmė nemažai jo potencialių sąjungininkų. M.Gandis 13 metų vadovavo Indijos nacionaliniam kongresui, tačiau paliko jį supratęs, kad negalės įtikinti tų, kurie nori pasiekti nepriklausomybę su ginklu rankose. O M.Gandis pasisakė už tokį kovos būdą kaip nebendradarbiavimas su kolonizatoriais. M.Gandžio principas susidurdavo su rūsčia tikrove - britų valdžia prievartos neatsisakė ir neapsiribodavo areštais ir mušimu, kartais protestuotojai būdavo nužudomi. Tada indų nervai neatlaikydavo, ir jie į prievartą atsakydavo prievarta. O M.Gandis, šalininkams piktinantis, pareikšdavo: jei indai nėra pasirengę susilaikyti nuo prievartos, vadinasi, jie dar nėra pasirengę nepriklausomybei.
Druskos žygis
M.Gandžio nuoseklumą daug kas vadindavo silpnumu ir bailumu. Bet teisę į savo principus M.Gandis gynė asmeniniu pavyzdžiu. Jis buvo nesuskaičiuojamą daugybę kartų suimtas, teisiamas už kurstymą griebtis neteisėtų veiksmų, siunčiamas už grotų, o Mahatma visus išmėginimus priimdavo ramiai ir nuolankiai. Suprasti ir priimti M.Gandžio principų nepajėgė ir daugelis indų. Pasisakydamas prieš kastų nelygybę, Mahatma smerkė radikalus, reikalavusius visiškai panaikinti Indijos visuomenės kastų sistemą. Išpažįstantis hinduizmą M.Gandis pasisakydavo prieš radikaliuosius hinduistus, persekiojančius indus musulmonus.
Viena žinomiausių M.Gandžio ir jo sekėjų akcijų buvo vadinamasis Druskos žygis. 1930 m. Mahatma su 79 bendražygiais nukeliavo nuo Achmadabado iki Arabijos jūros pakrantės. Baigę 390 km žygį, kurio metu prie protestuojančiųjų grupės jungėsi vis nauji šalininkai, jo dalyviai ėmė demonstratyviai garinti druską iš jūros vandens, kaip ženklą, kad nepaiso kolonijinės valdžios druskos monopolijos ir nemoka druskos mokesčio. M.Gandis buvo įkištas į kalėjimą, bet akcija tęsėsi ir jį suėmus. Druskos žygis padarė milžinišką propagandinį poveikį, M.Gandis ir jo principai populiarėjo visame pasaulyje, o dideliam Britų imperijos valdžios siaubui - ir Anglijoje.
Skilimo priešininkas
Iki penktojo dešimtmečio vidurio tapo aišku, kad Britų imperija neteks savo „pagrindinio karūnos brangakmenio“ - Indijos. Britų Indijoje anglai ilgai rėmėsi principu „skaldyk ir valdyk“, pjudydami hinduistų daugumą ir musulmonų mažumą. Kuo labiau artėjo ilgai lauktoji laisvė, tuo aršesni vyko susirėmimai religiniu pagrindu. Galiausiai tarp Indijos musulmonų, palaikant D.Britanijos politiniams sluoksniams, kilo atskiros valstybės įkūrimo idėja. M.Gandis kategoriškai pasisakė prieš Indijos padalinimą. „Mano siela sukyla prieš idėją, kad hinduizmas ir islamas yra dvi antagonistinės kultūros ir doktrinos. Priimti tokią doktriną - man yra tas pat, kas atmesti Dievą“, - sakė jis.
1947 m. pagrindinis jo kovos tikslas buvo pasiektas - Indija tapo nepriklausoma. Bet tai galbūt tapo ir pagrindiniu jo gyvenimo nusivylimu: 1947 m. rugpjūtį žemėlapyje atsirado ne viena, o dvi valstybės, Indijos Respublika ir musulmoniškas Pakistanas. Sienos kėlė naujus konfliktus, beveik iškart peraugusius į tikrą vakarykščių sąjungininkų kovoje už nepriklausomybę karą. M.Gandis, vienas iš nedaugelio žmonių, išlikusių autoritetu abiem šalims, ėmėsi kraštutinės priemonės - 1948 m. sausį jis paskelbė neterminuotą badavimo akciją. „Jau geriau mirti, negu bejėgiškai stebėti Indijos susinaikinimą“, sakė Mahatma. Šis žingsnis prablaivė daugelį ir laikinai užgesino konflikto liepsną. Užtat tie, kas norėjo kariauti, įniršo, M.Gandis labai trukdė jų planams. Mahatmą priešu paskelbė tiek islamo, tiek hinduizmo radikalai.
Paskutinė auka
Praėjus dviem dienoms po to, kai M.Gandis nutraukė badavimo akciją, jam kalbant tikintiesiems, į jį buvo mesta bomba. Laimė, tąkart niekas nenukentėjo. Indijos valdžia siūlė jam apsaugą, bet 78-erių M.Gandis atsisakė: „Jeigu man yra lemta žūti nuo pamišėlio kulkos, aš tai padarysiu su šypsena.“ Paskutinėmis gyvenimo dienomis M.Gandis rengė Indijos Konstitucijos projektą. 1948 m. sausio 30-osios vakare Mahatma išėjo į pievelę prieš namus vakarinei maldai, kur jo laukė dešimtys šalininkų. Tarp laukiančiųjų buvo ir vieno radikalios pakraipos laikraščio redaktorius, laikęs M.Gandį Indijos skilimo kaltininku. Jis iš arti paleido į M.Gandį tris kulkas. Šis mirė vietoje, prieš tai gestais parodęs, kad atleidžia žudikui. Žudikas buvo išgelbėtas nuo susidorojimo ir perduotas į valdžios atstovų rankas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad žmogžudystė buvo ne vienišo fanatiko rankų darbas, o kruopčiai suplanuoto sąmokslo rezultatas.
2000 m. korporacija BBC atliko apklausą, kas D.Britanijos gyventojų nuomone yra „tūkstantmečio žmogus“. Dauguma Ūkanotojo Albiono gyventojų įvardijo Mahatmą Gandį. 2007 m. JT paskelbė Tarptautinę nesmurto dieną, minimą spalio 2-ąją - M.Gandžio gimtadienį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą