Danijoje Diksis įstojo į organizaciją, kurios nariai keliavo po Sovietų sąjungos šalis - už geležinės uždangos gyvenantys žmonės jiems atrodė labai paslaptingi. Jau pirmosiomis narystės dienomis D. Simonsenas užmezgė ryšius su vengrais, tačiau netrukus gavo kitą pasiūlymą - organizacija siūlė važiuoti į Lietuvą ir jis su keliais bendraminčiais atvyko į Vilnių.
Rado žmoną
Jau pirmosios kelionės metu pramokęs kelis žodžius lietuviškai, jis nežinojo, kad po kelių metų su bet kuriuo mūsų tautiečiu kalbėsis laisvai, o Lietuva taps antraisiais jo namais.
Kiek laiko praėjo nuo pirmosios Jūsų viešnagės ir sekančio apsilankymo Lietuvoje?
Grįžau čia 1993-aisiais, Vilniaus universitete pradėjau studijuoti lietuvių kalbą. Po metų studijas tęsiau Varšuvoje, bet pritrūkus pinigų privalėjau grįžti į Daniją. Šiek tiek užsidirbęs vėl grįžau į Vilnių, kur ir baigiau studijas ir išvykau namo.
Po studijų lankotės čia?
Žinoma, Lietuvą aplankau bent kartą per metus.
Gan dažnai. Kokia šių viešnagių priežastis?
Mano žmona - lietuvė, su kuria susipažinau studijuodamas Vilniuje - gyvenome viename bendrabutyje. Dabar mes gyvename Kopenhagoje, tačiau atvažiuojam aplankyti jos tėvų, kurie gyvena Marijampolėje, turiu draugų Vilniuje.
O Klaipėdoje?
Ne, atrodo antrą kartą čia tik esu. Pirmą kartą čia atvykau prieš trejus metus su tais pačiais viešųjų ryšių specialistais. Buvau jų vertėjas.
Dvigubas mokslas
Iš Danijos krašto apsaugos savanorių pajėgų gavęs pasiūlymą dirbti vertėju, D. Simonsenas sutiko ilgai nedvejodamas, nors prisipažįsta, kad per pirmąsias darbo dienas buvo baisoka.
Kaip pradėjote dirbti vertėju?
Susipažinau su lietuviu, kuris dirbo Danijos savanorių štabe. Sužinojęs, kad aš kalbu lietuviškai, jis pasiūlė dirbti vertėju, mat abiejų šalių karinės jūrų pajėgos kaip tik pradėjo rengti bendras pratybas.
Susitvarkėte su užduotimis?
Pirmosiomis darbo dienomis buvo sunku - į lietuvių kalbą reikėjo išversti karinius terminus, kurių net daniškai dorai nemokėjau, o ką jau kalbėti apie lietuvių kalbą... Buvo baisu, tačiau man buvo įdomu stebėti karių darbą, todėl greitai viską perpratau. Beje, pagrindinė mano darbovietė - Danijos parlamento apsaugos departamentas.
Danijoje - lietuviškai
D. Simonsenas lietuviškai prabyla ne tik atvykęs į Lietuvą, bet ir namuose - Kopenhagoje, kurioje gyvena su šeima. Be to, jis pažįsta dar kelis kitų tautybių žmones, kuriems lietuvių kalba - ne tamsiausias miškas.
Kas Jums gimtinėje neleidžia užmiršti lietuvių kalbos?
Kaip ir minėjau, mano žmona lietuvė. Vaikų vardai lietuviški - septynerių sūnus - Adomas, mat gimė per kūčias - tą pačią dieną kaip ir žymus lietuvių rašytojas Adomas Mickevičius. Trejų dukra - Veronika. Su vaikais namuose kalbamės lietuviškai, nors jie lanko ir danišką mokyklą. Be to, turiu draugų - mano tautietis ir du graikai, kurie taip pat moka kalbėti lietuviškai. Na, žmona kiekvieną šeštadienį rengia lietuvių kalbos pamokas, į kurias gali ateiti kiekvienas norintysis. Ji taip pat išsireikalavo, kad vaikai turėtų lietuviškas pavardes, tačiau susidūrė su problemomis - jos mergautinė pavardė - Mildažytė, o danams tai - neištariama pavardė. Dėl to jai teko gerokai pavargti, o vaikai gavo pavardes Mildažys.
Tai ar sunki mūsų kalba?
Sunkiausia buvo išmokti linksnius. Pavyzdžiui danų kalboje nėra tokio linksnio kaip įnagininkas. Dar kalbu vokiečių ir anglų kalbomis - jas išmokau greičiau nei lietuvių.
Skirtumai
Pašnekovas tikina, kad skiriasi Lietuvos ir Danijos gamta, architektūra, bet ir patys žmonės.
Kalbą išmokote, o pačius lietuvius ar spėjote perprasti?
Visų pirma pastebėjau, kad tarp lietuvių kyla daug beprasmių ginčų. Tačiau mane nustebino tai, kad Lietuvoje labai rūpinamasi seneliais - Danijoje dauguma mano amžiaus žmonių savo tėvus patiki senelių namams. Taip pat įspūdį paliko ir laidotuvės - pas mus dažniausiai su velioniu atsisveikinama ligoninėje, daugiau niekas jo nemato. O čia, Lietuvoje, per šermenis karstas būna atidarytas. Arba Vėlines - lietuviai gerbia žmones net daug metų po to, kai jis miršta. Su žmona siūlėme jos tėvams atvykti gyventi į Daniją - mama lyg ir sutiko, tačiau uošvis nė už ką svetur nevažiuotų - labai jau prisirišęs prie gimtųjų žemių. Danijoje toks reiškinys - taip pat neįprastas. Beje, kai atvažiuoju į Vilnių, matau, kaip jis keičiasi, tik kai kuriose vietose - per daug. Kalbu apie dygstančius dangoraižius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą