Skausmą, kurį patiria dingusių vaikų šeimos, primena prieš pustrečių metų sostinėje, netoli Vaikų ir jaunimo centro, pastatyta skulptūra „Mama!“. Talentingas šviesios atminties skulptorius Romualdas Kvintas į vienišos mergaitės lūpas sudėjo skausmą, vienišo vaiko skausmą.
Nebylus šauksmas tarytum sklinda iš mergaitės lūpų ir primena, kad vaikus reikia saugoti.
Viltis dingsta paskutinė
Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Natalja Kurčinskaja, jau daug metų padedanti prapuolusių vaikų šeimoms, prieš 22 metus pati patyrė tą skausmą. Tiesiog išbėgę pabėgioti į kiemą dvylikametis jos sūnus ir dvejais metais vyresnis sūnėnas į namus taip ir neparėjo.
„Motinos, kol gyvos, nepraranda vilties“, - sako Natalja. Dingusiųjų šeimas konsultuojanti moteris teigia, kad nesirūpinimas, trūkumai šeimose yra lygiavertė priežastis per dideliam aprūpinimui. Vaikui labiausiai reikia ne daiktų, o meilės.
Anot Nataljos, kol nelaimė neatsitinka, niekas negalvoja, kad taip gali būti su juo. „Didelė pagalba mūsų laikais, kad artimiesiems pranešus apie vaiko dingimą, policija nebelaukia nei valandos, nei trijų dienų, kaip būdavo anksčiau.
Vis dėlto yra rizikos grupei priskiriamų šeimų, kurios net nepastebi, kada vaikas išeina, kada atsiranda. Tai vadinamieji „etatiniai“ bėgliai. Bėda ta, kad vaikai nesuvokia, kokie pavojai jų tyko, į kokias pinkles gali būti įvilioti. Kartais sudėtinga tiems įvykiams užbėgti už akių, į vaiko dūšią neįlįsi. Kartais tėvai ne viską pasako arba slepia. Niekas, nei valstybė, nei policija negali tiek padaryti, kiek daro tėvai“, - sako N.Kurčinskaja.
Statistikos džiunglės
„Vaikai dingsta visame pasaulyje, bet lyginant, kokia maža mūsų valstybė, pateikiami skaičiai sukrečia“, - pastebi į šią problemą įsigilinusi Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė.
Anot Seimo narės, jau anksčiau buvo stebima, kad dingusių statistika yra nevienoda. „Pastaruoju metu pasitikrinti, kodėl taip yra, mintis kilo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovei Kristinai Mišinienei. Kartu parengėme ir išsiuntėme klausimus Vidaus reikalų ministerijai, panagrinėjome Statistikos departamento skelbiamas ataskaitas ir, kalbant be užuolankų, neradome atsakymo, kodėl jų duomenys tokie skirtingi.“
„Dingusių vaikų paieškos skelbiamos nedelsiant. O jei pareiškėjas nurodo, kad vaikas galėjo būti išvežtas į užsienį, skelbiama ir tarptautinė paieška. Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. dingo 1682 vaikai, 2015 m. - 2048 vaikai, 2016 m. - 2209 vaikai, 2017 m. - 2691 vaikas, 2018 m. - 3046 vaikai.
Bet VRM dingusiųjų registruoja žymiai mažiau. Policijos duomenims, 2014 m. dingo 816 vaikų, 2015 m. - 802, 2016 m. - 877 vaikai, 2017 m. - 930 vaikų, 2018 m. - 960 vaikų. Kodėl taip?“, - kelia klausimą parlamentarė.
R.Šalaševičiūtė įsitikinusi, kad atotrūkis nuo Statistikos departamento ir VRM duomenų būtų dar didesnis, jei sutaptų dingusių nepilnamečių skaičiavimo metodika. Statistikos departamentas skaičiuoja dingusius nuo gimimo iki 17 m. vaikus, o VRM - nuo gimimo iki 18 m. Vieneri metai dar labiau padidintų skirtumą. Anot R.Šalaševičiūtės, nesuprantama, iš kur Statistikos departamentas ima duomenis.
„Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, pastaruosius trejus metus užsienyje ieškoma vieno iš tėvų neteisėtai išsivežtų 40-42 vaikų“, - sakė Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė.
Nežinia kuo tikėti
R.Šalaševičiūtė linkusi manyti, kad Statistikos departamentas iš globos namų ir savo namų pabėgusius vaikus skaičiuoja kartu su surastais.
„Yra vaikų kurie per metus pabėga ne vieną, o 10 kartų. VRM pateikia statistiką, kiek kartų pabėgta, ne kiek vaikų pabėga. O Statistikos departamento statistika galimai iškreipta. Tam vienam „etatiniam“ bėgliui priskiriami dešimties vaikų pabėgimai. Statistikai duomenis gauna iš VRM, bet greičiausiai jie nesusitarę, ar skaičiuojami dingę vaikai, ar pranešimai dėl dingimo. Paiešką skelbia tik VRM ir jų statistika negali būti klaidinga.
2018 m. iš užsienio buvo grąžintas 41 vaikas, 19 iš Jungtinės Karalystės, po vieną iš Švedijos ir Airijos. Statistikos departamento duomenys apie vaikų dingimus labai gąsdina. Laikas išsiaiškinti, kodėl duomenys taip skiriasi ir klaidina.
100 prapuolė be žinios
Mane nuliūdino statistika, kiek vaikų buvo surasta ir kiek jų dingo. VRM duomenimis, iš paskelbtų ieškomais 2014 m. surasta 801 vaikas, 15 vaikų nerasta ir nežinoma, kur jie yra. 2015 m. atsirado 782, nerasta ir nežinia kur prapuolė 20 vaikų. 2016 m. atsirado 863, nerasta - 14, 2017 m. iš dingusių 930 vaikų nerasti 32, 2018 m. - iš 960 pradingėlių nežinia kur klaidžioja 19 vaikų.
Per penkerius metus tikrai dingusių be žinios mes turime apie 100 vaikų. Gerai, jei tie vaikai išvežti vieno iš tėvų, tarkime, į musulmoniškus kraštus, su kuriais nėra pasirašyta tarpvalstybinių susitarimų dėl vaikų grobimų, ir tie vaikai sveiki gyvi.
Paprašiau VRM pateikti ataskaitą, kiek baudžiamųjų bylų iškelta dėl vaikų išvežimo. VRM duomenimis, 2015 m. nusikalstamoms veikoms vykdyti išvežta 15 nepilnamečių (5 į Vokietiją, kur kiti atsidūrė, duomenų negavusi). 2016 m. į Švediją ir Vokietiją po vieną nepilnametį išvežta vagystėms ir seksualiniam išnaudojimui. 2017 m. - į Vokietiją seksualiniam išnaudojimui išvežtas vienas nepilnametis.“
PRIERAŠAS:
Reaguodami į „Vakaro žiniose“ gegužės 28 d. publikuotą straipsnį „Dingusių vaikų skaičius kelia klausimų“, patiksliname informaciją.
Atkreipiame dėmesį, kad šio rodiklio Lietuvos statistikos departamentas nerengia·
Informaciją apie paskelbtų vaikų paieškų skaičių rengia ir skelbia Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.
Minėtas rodiklis apima per metus paskelbtas 0–17 metų imtinai (kitaip – iki 18 metų) amžiaus vaikų paieškas. Kadangi per metus vieno vaiko paieška gali būti paskelbta daugiau nei vieną kartą, paieškų skaičius viršija vaikų, kurių buvo ieškoma, skaičių.
Tarsimės su Informacijos ir ryšių departamentu dėl galimybės Oficialiosios statistikos portale skelbti ne tik paskelbtų paieškų, bet ir ieškotų asmenų skaičių.
Siekdami, kad vartotojams būtų aiškesnis šio rodiklio turinys, Oficialiosios statistikos portale patikslinome jo pavadinimą ir matavimo vienetą.
Lietuvos statistikos departamento Statistikos sklaidos ir komunikacijos skyrius
„Dingęs, ieškomas, nerandamas“, - nėra dienos, kad policija neskelbtų prašymo padėti surasti nežinia kur prapuolusius asmenis. Galbūt po dienos, kitos spaudą pasiekia pranešimas, kad ieškomasis atsirado, bet nemažai ateina ir liūdnesnių žinių. Skaudžiausia, kai dingsta vaikai, jų dingusiųjų jūroje - didesnė pusė. Kur ir kodėl dingsta vaikai?
|
|||||||
|
Prieš pustrečių metų sostinėje, netoli Vaikų ir jaunimo centro, pastatyta skulptūra „Mama!“. Stasio Žumbio, Eltos nuotr.
|
Skausmą, kurį patiria dingusių vaikų šeimos, primena prieš pustrečių metų sostinėje, netoli Vaikų ir jaunimo centro, pastatyta skulptūra „Mama!“. Talentingas šviesios atminties skulptorius Romualdas Kvintas į vienišos mergaitės lūpas sudėjo skausmą, vienišo vaiko skausmą. Nebylus šauksmas tarytum sklinda iš mergaitės lūpų ir primena, kad vaikus reikia saugoti.
Viltis dingsta paskutinė
Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovėNatalja Kurčinskaja, jau daug metų padedanti prapuolusių vaikų šeimoms, prieš 22 metus pati patyrė tą skausmą. Tiesiog išbėgę pabėgioti į kiemą dvylikametis jos sūnus ir dvejais metais vyresnis sūnėnas į namus taip ir neparėjo. „Motinos, kol gyvos, nepraranda vilties“, - sako Natalja. Dingusiųjų šeimas konsultuojanti moteris teigia, kad nesirūpinimas, trūkumai šeimose yra lygiavertė priežastis per dideliam aprūpinimui. Vaikui labiausiai reikia ne daiktų, o meilės.
Anot Nataljos, kol nelaimė neatsitinka, niekas negalvoja, kad taip gali būti su juo. „Didelė pagalba mūsų laikais, kad artimiesiems pranešus apie vaiko dingimą, policija nebelaukia nei valandos, nei trijų dienų, kaip būdavo anksčiau.
Vis dėlto yra rizikos grupei priskiriamų šeimų, kurios net nepastebi, kada vaikas išeina, kada atsiranda. Tai vadinamieji „etatiniai“ bėgliai. Bėda ta, kad vaikai nesuvokia, kokie pavojai jų tyko, į kokias pinkles gali būti įvilioti. Kartais sudėtinga tiems įvykiams užbėgti už akių, į vaiko dūšią neįlįsi. Kartais tėvai ne viską pasako arba slepia. Niekas, nei valstybė, nei policija negali tiek padaryti, kiek daro tėvai“, - sako N.Kurčinskaja.
Statistikos džiunglės
„Vaikai dingsta visame pasaulyje, bet lyginant, kokia maža mūsų valstybė, pateikiami skaičiai sukrečia“, - pastebi į šią problemą įsigilinusi Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė.
Anot Seimo narės, jau anksčiau buvo stebima, kad dingusių statistika yra nevienoda. „Pastaruoju metu pasitikrinti, kodėl taip yra, mintis kilo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovei Kristinai Mišinienei. Kartu parengėme ir išsiuntėme klausimus Vidaus reikalų ministerijai, panagrinėjome Statistikos departamento skelbiamas ataskaitas ir, kalbant be užuolankų, neradome atsakymo, kodėl jų duomenys tokie skirtingi.“
„Dingusių vaikų paieškos skelbiamos nedelsiant. O jei pareiškėjas nurodo, kad vaikas galėjo būti išvežtas į užsienį, skelbiama ir tarptautinė paieška. Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. dingo 1682 vaikai, 2015 m. - 2048 vaikai, 2016 m. - 2209 vaikai, 2017 m. - 2691 vaikas, 2018 m. - 3046 vaikai.
Bet VRM dingusiųjų registruoja žymiai mažiau. Policijos duomenims, 2014 m. dingo 816 vaikų, 2015 m. - 802, 2016 m. - 877 vaikai, 2017 m. - 930 vaikų, 2018 m. - 960 vaikų. Kodėl taip?“, - kelia klausimą parlamentarė.
R.Šalaševičiūtė įsitikinusi, kad atotrūkis nuo Statistikos departamento ir VRM duomenų būtų dar didesnis, jei sutaptų dingusių nepilnamečių skaičiavimo metodika. Statistikos departamentas skaičiuoja dingusius nuo gimimo iki 17 m. vaikus, o VRM - nuo gimimo iki 18 m. Vieneri metai dar labiau padidintų skirtumą. Anot R.Šalaševičiūtės, nesuprantama, iš kur Statistikos departamentas ima duomenis.
„Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, pastaruosius trejus metus užsienyje ieškoma vieno iš tėvų neteisėtai išsivežtų 40-42 vaikų“, - sakė Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė.
Nežinia kuo tikėti
R.Šalaševičiūtė linkusi manyti, kad Statistikos departamentas iš globos namų ir savo namų pabėgusius vaikus skaičiuoja kartu su surastais.
„Yra vaikų kurie per metus pabėga ne vieną, o 10 kartų. VRM pateikia statistiką, kiek kartų pabėgta, ne kiek vaikų pabėga. O Statistikos departamento statistika galimai iškreipta. Tam vienam „etatiniam“ bėgliui priskiriami dešimties vaikų pabėgimai. Statistikai duomenis gauna iš VRM, bet greičiausiai jie nesusitarę, ar skaičiuojami dingę vaikai, ar pranešimai dėl dingimo. Paiešką skelbia tik VRM ir jų statistika negali būti klaidinga.
2018 m. iš užsienio buvo grąžintas 41 vaikas, 19 iš Jungtinės Karalystės, po vieną iš Švedijos ir Airijos. Statistikos departamento duomenys apie vaikų dingimus labai gąsdina. Laikas išsiaiškinti, kodėl duomenys taip skiriasi ir klaidina.
100 prapuolė be žinios
Mane nuliūdino statistika, kiek vaikų buvo surasta ir kiek jų dingo. VRM duomenimis, iš paskelbtų ieškomais 2014 m. surasta 801 vaikas, 15 vaikų nerasta ir nežinoma, kur jie yra. 2015 m. atsirado 782, nerasta ir nežinia kur prapuolė 20 vaikų. 2016 m. atsirado 863, nerasta - 14, 2017 m. iš dingusių 930 vaikų nerasti 32, 2018 m. - iš 960 pradingėlių nežinia kur klaidžioja 19 vaikų. Per penkerius metus tikrai dingusių be žinios mes turime apie 100 vaikų. Gerai, jei tie vaikai išvežti vieno iš tėvų, tarkime, į musulmoniškus kraštus, su kuriais nėra pasirašyta tarpvalstybinių susitarimų dėl vaikų grobimų, ir tie vaikai sveiki gyvi.
Paprašiau VRM pateikti ataskaitą, kiek baudžiamųjų bylų iškelta dėl vaikų išvežimo. VRM duomenimis, 2015 m. nusikalstamoms veikoms vykdyti išvežta 15 nepilnamečių (5 į Vokietiją, kur kiti atsidūrė, duomenų negavusi). 2016 m. į Švediją ir Vokietiją po vieną nepilnametį išvežta vagystėms ir seksualiniam išnaudojimui. 2017 m. - į Vokietiją seksualiniam išnaudojimui išvežtas vienas nepilnametis.“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą