Pernai minėtą Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį jis paminėjo šiai progai deramu būdu - išleido ilgai brandintą lietuviškų karinių-istorinių dainų albumą "Kas tave šaukia". Kelintas jis diskografijoje, D. Bielkauskas nuoširdžiai sako nežinąs. "Juk ne dėl skaičiaus darai", - paaiškina.
Iš tikrųjų šis albumas yra jau devintas skirtingų ir netikėtų jo muzikinių ieškojimų kelyje, vingiuojančiame tarp "dark ambient", graikų poeto Konstantino P. Kavafio eilių originalo kalba, išeivio skulptoriaus Antano Mončio molinių švilpių ir senųjų lietuviškų dainynų. Kas toliau - nutylima. Idėjų bado laikais gana neparanku būtų viešai pažerti savo vizijas, nejuokaudamas paaiškina pokalbininkas. Juolab kad tai, kas jau pažerta viešai, tebelaukia dėmesingų ir paviršiumi slysti nemėgstančių klausytojų dėmesio.
Tavo kūryba atrodo esanti labai "pagal specialybę" - baigei studijas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedroje.
Tačiau viskas prasidėjo ne nuo tradicinės muzikos. Nepriklausomybės atkūrimo metais ir jau prieš tai Lietuvoje gyvavo aktyvus pogrindinis muzikos judėjimas, radosi daug naujų dalykų. Į šią bangą įšokome kartu su bendraklasiu Dariumi Gerulaičiu ir bendru mūsų projektu WEJDAS. Jis turėjo sąsajų su etnika, bet gal ne tokių akivaizdžiu, kaip mano soliniai darbai. Vienuoliktoje klasėje išleidome pirmąją kasetę. Vėliau iki mokyklos baigimo - dar tris ar keturias.
Taigi viskas vyko labai greitai. Gal mažiau apgalvotai nei dabar, bet trūkstamas galimybes atsverdavo didžiulis noras. Iš to išeidavo visai įdomūs dalykai. Juostiniais bei kasetiniais magnetofonais, paprastu sintezatoriumi ir dar keletu tėvo instrumentų sukurdavome iš esmės tą patį, kaip dabar; gal su klaidom, mat nebūdavo kaip ištaisyti jau padaryto įrašo, bet tai turėjo ir savo žavesio...
Daugiausia dirbome vadinamąjį studijinį darbą, Darius leisdavo ir fenziną, kurie tuomet buvo labai populiarūs. Baigę mokyklą, išvažiavome į skirtingus miestus: aš - į Klaipėdą, jis - į Šiaulius, nuolatinis bendradarbiavimas natūraliai nutrūko. Prieš keletą metų įrašėme dar vieną albumą - jau su naujomis galimybėmis. Tačiau skambesiu jis vis tiek primena tuos pirmuosius.
Kai šiandien pasiklausau tų senų įrašų, susimąstau, kad tuomet kūrybinės mintys sklido nuo, vadinkime, nulinio taško. Dabar, kai yra internetas, gali susirasti bet kokios stilistikos muzikos, ja dalintis ir tai nieko nestebina. Iš šių pozicijų žvelgiant, anuometinė situacija, kai mažame mieste atsirado undergroundo projektas, kuris dirbo visai produktyviai ir įdomiai, man atrodo juo neįtikimesnė. Ir drauge negaliu atsikratyti įspūdžio, kad šiomis dienomis, kai techninių galimybių kurti turime į valias, noro mažėja. Gal prieš dvidešimt metų panašiai buvo Vakarų šalyse, kurios jau buvo susigyvenusios su technikos pažangos apraiškomis, o mes savo ruožtu gaudėme naujoves kaip šviežią orą?
Išeitų, kad anuomet sąlygos originalumui buvo palankesnės?
Kad ir kaip būtų keista, taip. Progresas nieko nesuteikia kūrybingumui. Kas iš to, kad gali prisipirkti įvairiausios techninės įrangos? Ji už tave muzikos nesukurs. Ir pasigendu jaunimo aktyvumo. Kita vertus, pagalvoju, gal tapdamas vis vyresnis, mažiau susiduriu su jaunąja karta...
Ar ir pats jautiesi stokojantis kūrybinės energijos?
Lyginant su tuo, kokią jutau prieš 10-15 metų, ji pablėsus. Tai suprantama - atsirado šeima, vaikų. Resursai pasiskirsto natūraliai.
Ir vis dėlto su mielos širdžiai profesijos pasirinkimu neprašovei.
Dabar jaunimas gal kiek daugiau galvoja rinkdamasis specialybę, nors ir tuo labai abejoju. Manau, kad tai didžiausia mūsų švietimo sistemos spraga - jaunas žmogus priverstas pasirinkti visą savo gyvenimą. Nenuostabu, kad daugelis pagal įgytą specialybę nedirba. Tačiau sau pačiam šito iš tikrųjų negaliu taikyti.
Šiaip jau aš norėjau eiti į stalius. Bet tėvai, beje, abu - Klaipėdoje studijavę muzikai ir pedagogai, replikavo logiškai: "Jeigu tapsi staliumi - vargu ar stosi į muziką." Todėl sudėliojome, kad pradžioje tebūnie ji, o stalystė - vėliau, jei labai norėsiu. Staliaus darbai liko mano pomėgiu. Mėgstu meistrauti, o mediena parankiausia - minkšta medžiaga. Tai praverčia ir darbe, ir namuose. Pats pasidarau net nesudėtingų baldų.
Jurbarko Antano Sodeikos muzikos mokykloje baigiau birbynės specialybę. Taigi buvo nulemta, kad tapsiu "liaudininku". Įstojęs į Menų fakultetą pradžioje nežinojau, kas manęs laukia, ir pirmą pusmetį net ne visai susigaudžiau kur patekęs - įstojau mokytis groti instrumentu, o reikia dainuoti ir šokti. Dabar atrodo normalu - juk visa tai bei dar daugiau dalykų ir sudaro etniką! Vėliau viskas stojo į vėžes. Mūsų kursas buvo tikrai smagi kompanija, gausus ir vienas iš stipresnių. Kad ir kaip keista gali kam pasirodyti, dauguma bendrakursių dirba pagal specialybę. O ir tie, kurie pragyvena iš kitko, laisvalaikį vis vien skiria muzikai.
Pats daug metų išdirbau Rietavo kultūros centre, o dabar jau šešti metai darbuojuosi Doviluose. Nuo pernai čia su šeima ir gyvename. Jau dešimt metų lygia greta dirbu ir Klaipėdos moksleivių saviraiškos centre. Veikla man patinka.
Niekuomet nebuvo aplankęs troškimas kur nors bėgti?
Muzikos kūryboje nėra esminio skirtumo, kur gyventi - Vilniuje, Klaipėdoje arba kaimuke. Jai nėra sienų. Gali leisti albumus ir jie puikiausiai išplinta po pasaulį. O mėginti jėgas užsienyje gresia savęs praradimu: juk ten tokių, kaip aš, yra galybė.
Papasakok, kokia naujausio albumo atsiradimo priešistorė?
Pirmąją karinę-istorinę dainą su dainininke Rasa Serra įrašėme 1999 ar 2000 metais... Ji pasirodė albume "Bite Lingo". Nuo tada ta linija ir išliko. Sunku pasakyti, kuo traukia šios dainos. Jos kitokios. Tema užgauna širdį. Be to, linkstame romantizuoti istoriją ir šiuo atžvilgiu kūryba, atskleidžianti istorinius ir patriotinius jausmus, labai dera. Juolab sunkmečio ir emigracijos laikais. Pernai buvo graži proga - Žalgirio mūšio jubiliejus. Jeigu ne jis, būčiau šį albumą tobulinęs dar bent porą metų. Nemėgstu skubėti, o ir neturiu kur. Bet ši data suteikė postūmį darbams.
Galutines albumo garso korekcijas atliko Kristijonas Lučinskas, vokalas - Rasos Serra, gitaros partijas daugelyje kūrinių sukūrė ir įgrojo Giedrius Balčiūnas-Mr. Jumbo. Labai smagu ir lengva dirbti, kai muzikantai savo indėliu papuošia ir nuspalvina bendrą atmosferą. Anksčiau nedrįsdavau jo kviestis, nes bijojau, kad tas jo indėlis gali būti per daug ryškus, - šypteli. - Bet jis labai pasiteisino. Prie albumo prisidėjo ir gitaristas Jevgenij Sege, smuikininkė Daiva Bielkauskienė, Klaipėdos jaunimas - studentė Elena Trečiokaitė ir moksleivis Kęstutis Peseckas, kurie yra neofolkloro grupės "Gyvata" nariai.
Šis kolektyvas šiuo metu yra viena pagrindinių mano eksperimentinės muzikos būrelio veiklų. Beje, pernai "Gyvata" išleido bendrą albumą su baltarusių grupe "Pragnavit", sudalyvavome visuose esminiuose neofolkloro festivaliuose, tokiuose kaip "Mėnuo Juodaragis", "Suklegos", "Parbėg laivelis", "Užaugau Lietuvoj", "Tek saulužė ant maračių". Šiemet jau esame pakviesti dalyvauti tarptautinio folkloro festivalio "Skamba skamba kankliai" koncertuose.
Albumas proginis - gal gavo paramos?
Ne. Projektas "Donis" yra visiškai nekomercinis ir iki šiol nėra gavęs jokios paramos iš niekur. Tiesą sakant, mes ir neprašėme. Nuo pat pradžių bendradarbiauju su alternatyvios muzikos leidykla "Dangus".
Lietuviškame undergrounde esi jau daugelį metų. Per šitiek laiko pasikeitė ir publikos, ir pačių muzikantų požiūris į pogrindžio ir "popso" santykį; viskas tapo tarsi savaime suprantama, įprasta ir niekas nenuogąstauja dėl to, kad per lietuvišką televiziją negirdėti undergroundo atlikėjų. Kaip visa tai regi tu?
Pogrindžio ir populiariojoje muzikoje galioja tie patys dėsniai. Skirtumų yra nebent turinyje. Pogrindyje susiformavo sava gradacija, gerokai prasipletė stilių ribos. Atrodo, klausytojas tapo reiklesnis. O ir pats pogrindinis muzikavimas yra aukštesnio lygio nei anksčiau: ir leidybos, ir muzikos kokybės standartai dabar yra aukšti visiems.
Apskritai riba tarp undergroundo ir popmuzikos nyksta; netgi apie šį savo albumą tegalėčiau pasakyti, kad tai - alternatyva, dedanti koją ant popmuzikos laiptelio.
O dar prieš keletą metų bijojau sukurti ką nors, kas skambesiu primintų populiariąją muziką: darai kūrinį ir, pajutęs, jog mezgasi melodija, primenanti populiarų skambesį, tuos takelius ištrini, kad, neduokdie, prie jo dar labiau nepriartėtum... Kurdamas šį albumą šitaip nebedariau. Liko mažiau jaunatviško maksimalizmo? Gal ir taip - supranti, kad gali būti įvairiai.
Kokius muzikos sklaidos, ryšio su klausytojais dėsningumus pastebi?
Atrodo, kuo daugiau įdedi darbo, tuo mažesnio atsako sulauki iš klausytojų. Į šį albumą įdėjome labai daug darbo. Gal pasitvirtina ir taisyklė, jog savame krašte pranašu nebūsi - šis albumas labiau rezonuoja Baltarusijoje nei Lietuvoje. Leidinio pristatymas Minske sulaukė didelio pasisekimo, kaimynų publika mus priėmė labai šiltai.
Šiaip jau fizinės muzikos laikmenos, kaip juokauja patys jų leidėjai, tapo suvenyrais. Jeigu negraužia sąžinė - gali parsisiųsti muzikos iš interneto. Aš pats linkęs įsigyti originalius įrašus ir niekada nesižavėjau piratavimu.
Originalių leidinių pirkimas stumia į priekį ir kūrėjus. Jeigu tokio palaikymo nėra - nebėra prasmės ir kažką kurti. Į šią aklavietę eina ir muzikos, ir kino industrija. Gaila, kad vartotojas nelabai apie tai mąsto.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą