Donoro dovanotas inkstas sugrąžino gyvenimą

Donoro dovanotas inkstas sugrąžino gyvenimą

Kasmet vis daugiau kalbama apie organų donorystę, jos svarbą bei reikalingumą. Tiesa, Lietuvoje žmonės šiuo klausimu yra labai konservatyvūs, daugelis nusistatę prieš tai. Tik kažin ar tokie žmonės pagalvoja, kad jų ar jų artimųjų organas kitam žmogui galėtų išgelbėti gyvybę? Yra sakoma, kol pats su tuo nesusiduri, tol nesusimąstai ir esi nusiteikęs prieš. Šilutės rajone taip pat yra daug žmonių, kurie laukia tinkamo donoro, o iki tol jų laukia ilgos gydymo procedūros. Tačiau savo laiminga istorija sutiko pasidalyti net dvi inkstų transplantacijas išgyvenęs Vitalijus Lukoševičius.

Visuomenė nusistačiusi priešiškai

Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, per pastaruosius dvejus metus artimųjų prieštaravimas donorystei daugmaž buvo vienodas. 2011-aisiais net 38 proc. prieštaravusių, o praeitais, 2012 metais, skaičius išaugo iki 40 proc. Tačiau vis daugėja asmenų, kuriems yra reikalinga transplantacija.

2012-ųjų spalio mėn. duomenimis transplantacijos laukė 513 pacientų (iš jų – 15 vaikų).

Gyvo donoro inkstų transplantacijos sulaukė 12 žmonių, mirusio donoro inkstų transplantacijos 76, širdies – 8, mirusio donoro kepenų – 15, plaučių – 2, širdies plaučių komplekso – 1, kasos inksto komplekso – 0, ragenų – 44, kaulų čiulpų – 137 pacientams.

Viešumas reikalingas

Transplatacijos biuras atliko praeitų metų tyrimą ir suskaičiavo kiek per metus buvo donorystę viešinančių renginių – televizijos ir radijo laidų, publikacijų spaudoje, skaitytų paskaitų bei rengiamų akcijų. Galutiniais duomenimis nustatyta, jog 2012-aisiais kasdien skambėjo organų donorystės tema. Pasak Nacionalinio transplantacijų biuro Komunikacijos skyriaus vedėjos Rasos Pekarskienės, tai buvo puiki paskata šiuo klausimu kalbėtis su artimaisiais. ,,Kuo daugiau apie tai kalbėsime, tuo visuomenė daugiau apie tai žinos ir galbūt pakeis savo neigiamą nuomonę. Apie donorystę ne tik reikia, bet ir būtina kalbėti”, - teigė R. Pekarskienė.

Vitalijaus istorija

V. Lukoševičius gimė ir augo Kintų sen., Raudžių kaime. Didelių sveikatos problemų niekuomet neturėjo. Sėkmingai baigė Kintų vidurinę mokyklą. Sulaukus 19-os pradėjo tarnauti kariuomenėje Tauragėje ,,Geležiniame vilke“.

,,Aš net pats nežinau nuo ko man viskas prasidėjo ir gydytojai tiksliai nepasakė. Jau kariuomenėje truputėlį skaudėdavo inkstus, bet nekreipiau į tai dėmesio. O po kiek laiko visai skausmas pradingo“, - pasakojo Vitalijus. Po metų iš tarnybos grįžęs namo visai pamiršo apie skausmą, apsigyveno Klaipėdoje, pradėjo dirbti ,,Minijos balduose“. O viskas prasidėjo nuo to, kai jis nusprendė pasidaryti nosies pertvaros operaciją. ,,Pridaviau tyrimus, reikalingus šiai operacijai.

Šlapimo tyrimo rezultatai parodė, kad man kažkas yra, todėl turėjau atlikti ir daugybę kitų tyrimų. Jų metu man nustatytas nefritas – inkstų funkcijos nepakankamumas“, - prisiminė Vitalijus. Tačiau sužinojęs tyrimo atsakymus nesusirūpino ir toliau gyveno normalų savo gyvenimą, išvažiavo į užsienį. Tačiau pradėjus dirbti Prancūzijoje Vitalijus pradėjo jausti labai stiprius galvos skausmus. ,,Po dviejų mėnesių grįžau į Lietuvą pasidaryti tyrimų. Padidėjo kreatinino kiekis kraujyje. Teko važiuoti į Vilniaus Antakalnio ligoninę. Ten mane gydė, kad pristabdytų inkstų nepakankamumą. Žinojau, jog tik laiko klausimas, kada mano inkstas atsakys. Man Vilniuje pasakė, kad liko gal pora mėnesių. Per tą laiką, gavęs gydytojų leidimą, išvažiavau padirbėti į Norvegiją“, - prisiminė Vitalijus.

Grįžus iš užsienio jam padarė operaciją, kad greičiau cirkuliuotų kraujas ir būtų galima daryti dializes.

Atmetė mamos inkstą

,,Iškart užsirašiau Šilutės ligoninėje į eilę, kad galėčiau atlikti dializes. Po mėnesio pradėjau "dializuotis". Iš pradžių reikėjo tik du kartus per savaitę po keturias valandas. Po 3–4 mėnesių turėjau lankytis jau tris kartus per savaitę. Mama iš karto man pasiūlė atiduoti savo inkstą, bet aš nesutikau. Galvojau, gal po kokių metų atsiras man tinkamas donoras. Jis vis neatsirado, o mama vis labiau prašė, kad leisčiau jai būti donoru. Galiausiai nusileidau ir sutikau. Atlikus tyrimus mūsų atitikimas buvo idealus, net medikai stebėjosi“, – pasakojo Vitalijus.

Deja, vaikino, jo mamos bei medikų nusivylimui po operacijos viskas pakrypo į blogąją pusę. Dar Reanimacijos skyriaus palatoje atlikus tyrimą ekoskopu pastebėjo, jog prieš pat inkstą yra susidariusi trombozė, inkstas jau buvo negyvas. ,,Iškart man darė kitą operaciją, kad mirusį inkstą pašalintų. Atsigavus po narkozių buvo sunku susivokti, kas atsitiko, bet galiausiai jaučiau didžiulį apmaudą ne tik dėl to, kad netekau inksto, bet ir dėl mamos... juk jai be reikalo jis buvo pašalintas...“, - skaudžius išgyvenimus prisiminė Vitalijus. Po nesėkmingos operacijos ir mamai, ir sūnui liko džiaugtis tik tuo, kad organo pašalinimas sunkių sveikatos sutrikdymų nesukėlė. Dar metus teko laukti, kad po operacijos organizmas visiškai atsigautų, o tuomet ir vėl galėjo laukti donoro.

Lygiai po dvejų metų atsirado tinkamas donoras

2011-ųjų gegužės ankstyvą rytą, apie 5 val., Vitalijus sulaukė gydytojų skambučio ir taip ilgai laukto sakinio, jog atsirado donoras.

,,Kai lauki donoro, tai negali žinoti, kada tau paskambins. Turi būti pasiruošęs bet kurią minutę viską mesti ir važiuoti į ligoninę. Iškviečia šešis žmones ir tuomet gydytojų konsiliumas išrenka labiausiai tinkantį. Daugiausia buvo galima surinkti 6 pliusus, o aš surinkau keturis. Iš šešių išrinktų buvau jauniausias. Tuomet operacija... pabudau Reanimacijos skyriuje... Inkstas pradėjo dirbti iškart po operacijos, o tada staigus atmetimas... Mėnesį man atliko dializes, plazmoferezes – kraujo perpylimus. Tai daroma tam, kad sumažintų imunitetą ir organizmas "nebeatmetinėtų" inksto. Visų procedūrų metu reikėjo gulėti ant nugaros. Keturias valandas darydavo dializę, dar tiek pat plazmoferezę, o sugrįžus į palatą reikėdavo imonoglobaliną lašinti, tai dar apie 10 valandų užtrukdavo“, - nemalonias procedūras prisiminė Vitalijus. Jos buvo atliekamos kas antrą dieną 7 kartus. O po jų savijauta pradėjo gerėti, ir skausmingų dializių, kurių metu Vitalijus sunkiai pakeldavo skausmą, atlikti nebereikėjo.

Po mėnesio jį išleido namo, tačiau į normalų gyvenimo ritmą ne iš karto pavyko įstoti. ,,Šlapimo negalėdavau laikyti, todėl vaikščiojimas į tualetą buvo pastovus. Naktį beveik visai nemiegodavau“, - pasakojo Vitalijus.

Nors ir grįžo namo, bet atsipalaiduoti negalėjo, kiekvieną savaitę reikėjo vykti į Kauno klinikas tikrinti, ar viskas gerai. Vėliau ten lankytis reikėjo vis rečiau, kas dvi savaites, kas mėnesį, o dabar reikia tik kas tris mėnesius. Po metų Vitalijus pasidarė biopsiją, laimei viskas buvo gerai, nei atmetimų, nei virusų nebuvo.

Nors dializių kol kas atlikti nereikia, tačiau vaistų nuo atmetimo gėrimas kepenų transplantaciją išgyvenusiems pacientams – būtinas. Ir laikas visuomet turi būti vienodas, jei laiku jų neišgersi, gali prasidėti inksto atmetimas.

Gyvenimas pasikeitė kardinaliai

,,Inkstas gali išbūti 5–6 metus ir tuomet vėl teks darytis dializes, stoti į laukiančiųjų donoro eilę ir laukti“, - sakė Vitalijus. Tačiau kol kas vaikinas apie tai negalvoja. ,,Nereikia taip dažnai lankytis ligoninėse, galiu maistą įvairesnį valgyti, leidžiu sau juo papiktnaudžiauti“, - džiaugėsi Vitalijus. Dirba jis taip pat beveik viską, ką įstengia daryti. ,,Esu pilnavertis žmogus, tik vaistus turiu gerti“, - sakė sėkmingai inksto sulaukęs vaikinas.

,,Puikus sumanymas – donorystės kortelė“

Vitalijaus manymu tai puiki išeitis padėti donoro laukiantiems žmonėms. ,,Aš suprantu, kad jei tavo artimasis yra prie mirties ir dar tavęs ateina ir klausia, ar atiduos jo organus, jie pasimetę kategoriškai atsisako. Tačiau jei žmogus pats užsiregistruoja artimiesiems nežinant, tai jiems juk ir širdies neskauda, - savo nuomonę dėstė vaikinas. – Aš visiems patarčiau tokias korteles pasidaryti, juk niekuomet nežinai kada tau kas nutiks. Be to, turėsi galimybę kitam išgelbėti gyvybę“.

Draugė palaikė visuomet

Jau sirgdamas Vitalijus susirado draugę. Merginai iškart pasisakė kuo sergąs. ,,Nenorėjau, kad žmogus prisirištų prie manęs, norėjau būti atviras. Tačiau jos ši žinia neišbaidė ir mes kartu esame laimingi. Ligoninėje ji labai mane palaikė, atvažiuodavo aplankyti. Esu be galo dėkingas jai, kad pasiryžo būti su tokiu žmogumi kaip aš ir kad jai visai nesvarbu, kas man yra“, - džiaugėsi vaikinas.

Gegužę jau bus dveji metai, kai jis laimingai gyvena su donoro inkstu. Tai vienas iš daugelio pavyzdžių, kai žmogus žmogui gali padėti.

Šilutės ligoninės vadovo nuomonė

,,Šilokarčema“ pakalbino ir ligonės vadovą Darių Steponkų, ką gi jis galėtų kaip gydytojas pasakyti šia tema. ,,Donorai galėtų pagerinti gyvenimo kokybę šimtams žmonių. Lietuvoje nėra tokių tradicijų, kad būtų galima taikyti šitą praktiką dažnai. Labai gaila, kad daug žmonių miršta taip ir nesulaukę pagalbos. Donorystė – tai labai kilnus dalykas. Kaip gydytojas ir kaip žmogus aš puikiai suprantu, kad ryžtis tam ir man pačiam nebūtų paprasta“, - sakė D. Steponkus.

Sidebar placeholder