V. Aušros šaknys iš tėvo pusės priklauso Klaipėdos krašto autochtonams. Mama kartu su savo broliais, seserimis bei keliomis protėvių kartomis ilsisi Mažosiose Šikšnių kapinaitėse Tauragės krašte...
Kelio pradžia
Papasakokite apie savo tėvus.
Mano tėtis Algirdas Jurgis Aušra buvo gimęs Klaipėdoje. Mama Lydija kilusi iš Tauragės krašto, iš ūkininkų, gyvenusių Urvinių kaime netoli Sartininkų - tai prie "rubežiaus" tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos, bet jau Didžiosios pusėje. Mamos tėtis Mikas Paliokas buvo malūnininkas, tarnavęs dar carinėje armijoje.
Mano senelis Jonas Aušra buvo aktyvus proponentas Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos susijungimo klausimais ir tų įvykių dalyvis.
Abi šios šeimos šakos - liuteroniškos.
Ar tai Jūsų senelis aprašytas Astridos Petraitytės knygoje "Minjotų Donkichotas"?
Taip, Donkichotas - tai mano senelis Jonas, o Astrida - tai mano pusseserė, mano tėčio jaunesnės sesers Rūtos dukra.
Ką Jūsų tėvai dirbo Klaipėdoje?
Tėtis dirbo ekonomistu Klaipėdos mėsos kombinate. Buvo aktyvus pokario Klaipėdos kultūrinio gyvenimo dalyvis ir organizatorius. Mama - vaikų daktarė. Dirbo Klaipėdos vaikų ligoninėje.
Kurioje vietoje Klaipėdoje gyvenote, kurioje mokykloje mokėtės?
Pirmieji mano namai buvo dabartinėje Liuteronų bažnyčioje ant Jono kalnelio. Ilgiausiai gyvenome Kauno gatvėje, dideliame daugiabutyje priešais dabartinę "Ąžuolyno" gimnaziją. Pradėjau ir baigiau Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą. Būdamas 19-os persikėliau į Vilnių.
KARTU. Dr. V. Aušra su žmona Nora, menininke ir kapelione, kartu jau 32 metus.
Kaip kirviu nukirtęs
Kuo domėjotės vaikystėje? Kaip rinkotės tolesnį gyvenimo kelią?
Nuo pat mažens domėjausi gamta. Važiuodavau žieduoti paukščių į Ventės ragą. Todėl, vos baigęs vidurinę, susiradau darbą Klaipėdos jūrų muziejuje, taksidermijos laboratorijoje.
1981 m. neįstojau į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą, bet gavau darbą Mokslų akademijos Ekologijos institute, Teriologijos laboratorijoje. 1982 metais įstojau į Vilniaus pedagoginio instituto Gamtos fakultetą, į neakivaizdines studijas. Baigiau 1987 metais. Tada įstojau į MA kandidatinio minimumo kursus ir, išsilaikęs egzaminus, - į aspirantūrą.
Buvau pasiryžęs tyrinėti smulkiuosius žinduolius ir kaip juos veikia tarša Lietuvos pakelėse. Tyrimus vykdžiau dvejus metus, bet disertacijos neparašiau, nes, viską kaip kirviu nukirtęs, 1991 m. išvažiavau į JAV - studijuoti teologijos.
Taigi JAV gyvenate jau ketvirtį amžiaus.
Mano išvykimo iš Lietuvos datos yra dvi. Pirmoji - 1991 m., kai atvažiavau studijuoti. Sugrįžome 1995-aisiais, prieš pat Naujuosius. Dirbau Vilniaus liuteronų parapijoje ir Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos katedroje - dėsčiau sistematinės ir praktinės teologijos kursus.
Antrą kartą išvažiavau 1998 metų rugpjūtį.
Vėl važiavome studijuoti teologijos. Žmona - teologijos ir bažnytinio meno magistro programoje, o aš - tęsti ir baigti savo anksčiau pradėtų "daktarinių" studijų. Taip susiklostė, kad žmona savąsias pabaigė laiku, per dvejus metus, o manosios užstrigo.
Seniausia lietuviška liuteronų parapija pakvietė mane tapti jos kunigu. 31 metus parapijoje ištarnavęs kunigas Jonas Juozupaitis (beje, kilimo nuo Šilalės) nusprendė, kad jam laikas eiti į pensiją. Taigi nuo 2001 m. rugsėjo dirbu Ziono lietuvių liuteronų parapijoje. Ši parapija oficialiai įsteigta 1910 gruodžio 4 dieną kunigo iš Tauragės, knygnešio ir tremtinio Martyno Keturakaičio.
SU DUKRA. Vyriausia dukra Gabrielė baigė universitetą, tarptautinių santykių specialybę, tačiau po kurio laiko pasuko kiek kitu keliu: ji dabar yra vieno iš Čikagos centre esančių restoranų šefė-vadybininkė.
Ar pabaigėte savo daktaro disertaciją?
Taip. Pagaliau ir aš 2010 m. sugebėjau susikaupti ir pabaigti savo daktaro disertaciją. Ji angliškai vadinasi "Even So, Come, Lord Jesus! The Promise of Eastern Orthodox Anthropological Christology for the Contemporary Theology" ("Ateik Viešpatie, Jėzau! Rytų ortodoksų antropologinės kristologijos pažadas šių laikų teologijai"). Disertaciją atskira knyga 2013 metais išleido Vokietijos leidykla "Scholar's Press".
Žmona - kapelionė
Jūsų žmona - taip pat teologė?
Nora yra baigusi Vilniaus dailės akademiją, Keramikos katedros studijas, bet vėliau pasuko kiek kitu keliu. Po magistro laipsnio įgijimo teologijos ir bažnytinio meno srityje ji išėjo dar pusantrų metų trukusius mokymus ir įgijo kapelionės specialybę. Daugiau nei aštuonerius metus dirbo kapelione nedidelėje Čikagos ligoninėje, o dabar jau penkeri metai - hospise. Neužmiršo ir menų - kartkartėmis suruošia savo asmenines parodas. Taip pat kuruoja grupines Amerikos lietuvių parodas.
Kiek metų esate kartu?
Mudu su Nora esame susituokę jau 32 metus.
Kokį gyvenimo kelią pasirinko jūsų atžalos?
Vyriausia dukra Gabrielė baigė universitetą, tarptautinių santykių specialybę, tačiau po kurio laiko pasuko kiek kitu keliu: ji dabar yra vieno iš Čikagos centre esančių restoranų šefė-vadybininkė.
Jokūbas pradėjo paskutiniuosius metus Vašingtono universitete Sent Luise (Washington University, St. Louis), Misūrio valstijoje - studijuoja chemijos inžineriją.
Jaunėlis Nojus mokosi paskutinėje gimnazijos klasėje ir pradeda dairytis, į kurį universitetą paduoti prašymą.
SU SŪNUMI. Jaunėlis Nojus (nuotraukoje) mokosi paskutinėje gimnazijos klasėje. Vyresnis sūnus Jokūbas jau pradėjo paskutiniuosius metus Vašingtono universitete Sent Luise, kur studijuoja chemijos inžineriją.
Bendruomenei
Judu su žmona esate smarkiai įsukę Čikagos ir visos Amerikos lietuvių bendruomenės socialinę, dvasinę, kultūrinę veiklą.
Viskam išvardyti tikriausiai ir jaučio odos neužtektų... Paminėsiu tik keletą. 2005 m. su keliais bendraminčiais įkūriau Psichologinės pagalbos telefono liniją. Iš jos 2008 m. gimė Šiaurės Amerikos lietuvių psichologinės ir dvasinės pagalbos draugija, kuriai vadovauju iki šiol. Skaitome paskaitas, konsultuojame, vedame seminarus, organizuojame savitarpio pagalbos grupes, budime prie pagalbos telefono...
Esate ilgametis Mažosios Lietuvos fondo ir draugijos valdybos bei tarybos narys.
Jau porą metų vadovauju šiai organizacijai. Esame išleidę Mažosios Lietuvos enciklopediją, Enciklopedinį žinyną, finansavę kitų leidinių, susijusių su Mažosios Lietuvos istorija bei kultūra, leidybą. Mano asmeniškai kuruojama sritis yra Karaliaučiaus krašto lietuviškų jaunimo kolektyvų veiklos parama. Mes juos remiame jau nuo 1996 metų.
Organizuojate tautiečiams didelius renginius.
Šiais metais, kurie yra paskelbti Reformacijos metais, po MLFD sparnu rengiu didelį dviejų dienų renginį. Pirmą dieną klausysimės Klaipėdos universiteto dėstytojos dr. Kristinos Blockytės-Naujokės paskaitos "Reformacija Lietuvoje ir jos poveikis kultūros raidai". Antrą dieną pakviesime Čikagos lietuvius, ir ne tik juos, į didelį koncertą: dalyvaus "Dainavos" choras, solistė Nida Grigalavičiūtė, gitaristas Jonas Kublickas iš Bostono, varinių pučiamųjų grupė, vargonai... Per paskutinius 12 metų tai mano penktasis didelio masto renginys. Į tokius renginius susirenka 600-900 žmonių. Tikiuosi, kad ir šis pritrauks žmones ateiti ir net dalyvauti koncerte.
Taip pat esate JAV lietuvių bendruomenės religinių reikalų tarybos pirmininkas.
Taip, jau dveji ar treji metai. Organizuoju ekumenines pamaldas. Stengiamės pagal išgales surengti religinius patarnavimus ypač tose JAV lietuvių apylinkėse, kurios neturi savo lietuviškų parapijų ar kunigų.
Be šios veiklos, dar išleidote knygą...
Dvi. Pirmoji - tai mano disertacija, o antra - eilėraščių ir fotografijų albumas "Kelionė". Manau, kad jau beveik pasiruošęs išleisti trečiąją, kuri turėtų būti kiek kitokia. Žiūrėsim...
Žvelgiant iš tolo
Tikriausiai domitės Lietuvos gyvenimo peripetijomis. Kaip Jums viskas atrodo žvelgiant iš Čikagos? Kokius matote trūkumus, gerus dalykus?
Negaliu nesidomėti tuo, kas vyksta Lietuvoje, - juk čia mano tėvynė. Ir lankausi gana dažnai - šiais metais buvau du kartus. Iš šalies žiūrėdami, įgauname perspektyvą ir galime bent truputį išvengti tiesioginės emocinės reakcijos į politines ir ekonomines kaitas. Suprantu, kad tų reakcijų beveik neįmanoma išvengti esant tiesiogiai veiksmų ir sprendimų sūkuryje.
Viskas labai normalu, sakyčiau. Kaip ir kiekvienos visuomenės raidoje, esama ir pakilimų, ir nuopuolių, kalnų ir daubų, per kurias baugu eiti. Bet žengiama į priekį. Ekonomika auga. Kiek neramu dėl didelės korupcijos, besitęsiančios "blatų" ir kyšių tradicijos, bet tai dalis mūsų lietuviško mentaliteto ir todėl bus sunku tai išgyvendinti.
Nėra tobulos valstybės su tobulais įstatymais. Ir žemėje tokios nebus. Todėl ir kalbame apie tikėjimą, apie Dievą ir Jo karalystę.
Raktas, atidarantis duris
2017-ieji Lietuvoje paskelbti Reformacijos metais. Ką liuteronui reiškia "tikėjimas" ir "Dievo karalystė"?
Žmonės nuo seniausių amžių siekia tobulų tarpusavio bendravimo santykių, tobulos valdymo formos. Mes skaitome vaikams pasakas apie geruosius karalaičius, kurie nugalėjo piktus drakonus, engusius žmones, o nugalėję ir patys tapę valdovais, nuostabiai valdė valstybę - ir žmonės juos mylėjo, gerbė, ir valstybėje visi nuostabiai gyveno, kol tas tobulas karalius paseno ir numirė. O tada vėl prasideda "velniava".
Ne per seniausiai prisiminiau vieną animacinį savo vaikystės filmą, kuriame parodyta valstybė, valdoma drakono, engiančio savo žmones. Jam kartais mesdavo iššūkį jaunas gražus karalaitis. Kovai, kuri vykdavo už tvirtovės sienų, pasibaigus, drakono tarnas sušukdavo - "Drakonas mirė! Tegyvuoja drakonas!" Ir šalį valdydavo drakonas, toks panašus į buvusį karalaitį...
Mes esame nuodėmingi: godūs, trokštantys valdžios ir todėl manipuliuojantys kitais, norime greitai praturtėti, norime, kad mus garbintų... sąrašą galime tęsti be saiko. Bet tokia juk yra mūsų prigimtis - su nuodėmės priedu. Net ir patys "idealiausi" iš mūsų turi savo silpnybių, kurios mus parklupdo.
Imkime kad ir idealistišką santvarką, kokią sugalvojo žmogus - komunizmą: šios idėjos pasekmes mes labai skaudžiai patyrėme savo kailiu. Nes vadovams, ar vadovui, idėja yra svarbiau už žmones, nes tikslas pateisina bet kokias priemones...
Iš esmės komunistinės utopijos kūrėjai paėmė judėjų-krikščionių mokymą apie rojų, tik pašalino iš jo vieną, jų supratimu, nereikalingą elementą - patį Dievą. Mat jis jiems pasirodė esąs "opiumas liaudžiai". Patys gavę valdžią, pastatė visą mokymą apie dangaus karalystę aukštyn kojom: darnaus gyvenimo idėja tapo svarbesnė už žmogų, kuris turėtų gyventi tą darnų gyvenimą.
Krikščioniškas mokymas sako, kad mes jau esame dangaus karalystės piliečiai per krikštą ir tikėjimą į Jėzų Kristų Dievo malonės dėka. Kadangi pats žmogus nesugeba atsikratyti savo nuodėmingumo, o dėl jo negali įžengti į Dievo karalystę, tai pats Dievas imasi veiksmų, kad mes ten pakliūtume. Tas Dievo veiksmas yra Kristaus mirtis ant kryžiaus ir jo prisikėlimas. Trumpai tariant - Kristaus kryžius yra vartai, vedantys į Karalystę, Dievo meilė, gailestingumas ir malonė yra raktas, atidarantis tas duris, o mums dovanotas tikėjimas - tai lyg tas rakto suktelėjimas, kuris atrakina vartų spyną. Be tikėjimo, žiūrėdami į Kristaus kryžių ir jo mirtį, mes net nematome Dievo šlovės ir amžinojo gyvenimo, kuris skirtas mums, apsireiškimo jame.
Tai kaip tas rišasi su gyvenimu čia ir dabar?
Krikščionis yra dviejų karalysčių gyventojas. Šios - kad ir kokioje santvarkoje jis gyventų, ir Dievo - kuri "neakivaizdiniu" būdu jau yra mūsų tarpe, bet dar nėra visiškai apsireiškusi. Dabar ji pasireiškia per bažnyčią, per sakramentus, per meilės darbus, skirtus artimui paremti, per krikščionišką gyvenimą. Gyvendamas tokį gyvenimą šiame netobulame pasaulyje krikščionis kartu jį ir keičia... Bet apie tai jau reikia rašyti atskirus straipsnius.
ZIONO LIETUVIŲ PARAPIJA
Ziono evangelikų liuteronų bažnyčia yra įsikūrusi pietiniame Čikagos Ouklono (Oak Lawn) priemiestyje.
Pirmoji lietuviška liuteronų parapija JAV buvo įkurta 1895 m. Filadelfijoje (Pensilvanijos valstija). 1903 m. Kolinsvilyje (Ilinojus) įkurta antra lietuviška liuteronų parapija. Abi parapijas įkūrė kunigas Martynas Keturakaitis, buvęs Tauragės kunigas (1883-1892), knygnešys, liuteroniško turinio raštų parengėjas.
1910 m. gruodį įsteigta Ziono evangelikų liuteronų bažnyčia. Vadovauti bažnyčiai buvo pakviestas kunigas Jonas J. D. Razokas. Jam vadovaujant buvo pradėtas leisti lietuviškas laikraštis "Pasiuntinys".
Vėliau keitėsi maldos namų vietos ir kunigai (iki dr. V. Aušros jų buvo septyni). Iš pradžių liuteronai glaudėsi prie bendruomenės "First German Church of Trinity", vėliau turėjo mažą medinį pastatą Čikagoje, Bridžporto (Bridgeport) rajone. 1922 m. persikėlė į bažnyčios pastatą Pilseno rajone. Nuo 1974 m. , kai buvo įsigytas pastatas Oukline, jį perstačius ir išplėtus, ir iki šios dienos parapijos dvasinis ir kultūrinis gyvenimas vyksta čia.
Kiekvieną sekmadienį pamaldos laikomos dviem kalbomis - lietuvių ir anglų.
16 pastarųjų metų Ziono liuteronų bažnyčiai vadovauja teologijos mokslų daktaras Valdas Aušra. Jo dėka bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir susitikimų, paskaitų, Psichologinės ir dvasinės pagalbos draugijos susirinkimų, įvairios kultūrinės veiklos vieta. Veikia kunigo 2003 m. įkurtas vaikų darželis "Spindulėlis", sekmadieninė mokykla.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą