Drakono veidrodiniai atspindžiai: imperatorius, roplys ir minia

Raudonas, kai alkanas

Aušra Kavaliauskienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja:

Lietuvių mitologijoje slibinas turi ne vieną pavidalą: kaukas, pagaikštis, "kačiarga", gaidelis, aitvaras... Kurti mistines būtybes žmones įkvėpė gamtos reiškiniai: krentanti žvaigždė su uodega, kibirkščiuojantis kaminas... Tas būtybes reikia prisijaukinti, gausiai maitinti virtu ar keptu maistu, nieku gyvu ne žaliu, todėl jos labiausiai prisiriša prie šeimininkių. Tuomet šios mistinės būtybės gausina turtus savo maitintojams: ypač pieną, javus, grūdus. Šeimininkų ūkis netrukus suklesti. Žemaitijoje buvo paplitę kaukai, Aukštaitijoje - aitvarai, Klaipėdos krašte - pūkiai.

Visa slibinų padermė gyveno palėpėje, ant aukšto, tvarte, jaujoje, o moterys juos slėpdavo nuo svetimų akių. Yra sakmių, kad vyrai pavydėjo savo pačioms slibino simpatijų...

Slibiną žmonės įsivaizduoja ir kaip skraidantį žaltį arba gyvatę raudona galva. Kol jis tuščiu pilvu - būna raudonas, o kai pasisotina - pamėlynuoja arba pajuoduoja.

Slibinų prigimtis - dvilypė, jie susiję ir su ugnies, ir su vandens dievybėmis. Šie toteminiai gyvūnai yra vaisingumo ir gyvybės nešėjai, tačiau spjaudo ugnimi; tai ir požemių, ir dangaus būtybė.

Nušaunamas sidabrine ar auksine kulka, dažniausiai - iš pykčio, kad visų sukauptas gėrybes vienai šeimai sutempia. Per šeimos, kalendorines, derliaus nuėmimo šventes pirmiausia pašeriama pabaisa, nes jeigu jo nepavaišindavo arba supykę samdiniai jo maistą iškrėsdavo, tuomet taip supykdavo: palikdamas namus juos sudegindavo.

Tautodailininkų darbuose dažniau randame atspindėtą viduramžiais paplitusio Švento Jurgio, nukovusio slibinu pasivertusį šėtoną, mitas. Toks žvynuotas slibinas turi gyvatės arba paukščio uodegą ir sparnus. Teko matyti jį ir su keletu galvų, bet dažniausiai - su viena, atėjusius iš senųjų Egipto, šumerų, indų civilizacijų.

"Niekada nebuvo drakonų žmogėdrų"

Kinai Yang, Mingas Liu bei Jixiao Li, restorano "Kinų bambukas" virėjai:

Kinijoje jau keturi tūkstantmečiai (gali sakyti, nuo pat jos civilizacijos suklestėjimo) kas dvylika metų švenčiami Drakono metai - Auksinio, Baltojo ar dar kurio. Nuo tų laikų, kai Kiniją valdė imperatoriai, manyta, jog karta iš kartos į juos įsikūnija Visatos Drakonas. Mums jis - griežtos, bet teisingos valdžios, kurią gerbiame, simbolis. Jokia valstybinė šventė nepraeina be drakonų.

Pasitinkant Naujuosius susirenkama pas giminės vyriausiąjį. Būtina apsivilkti naujus raudonus drabužius, kad viską pradėtumei iš naujo. Ant lango ir durų klijuojami hieroglifai, kiekvienam šeimos nariui linkintys to, kas jam aktualu: sėkmingos santuokos, mokslų ar ilgo gyvenimo. Drakonas kabinamas galva žemyn, kad jo nešama laimė nukristų į namus.

Žibintai ir drakonai puošia rūmus ir lūšnas. Legenda pasakoja apie kosminį žvėrį, kuris gali ištrūkti pačią tamsiausią metuose naktį, kai nematyti Mėnulio, todėl reikia uždegti visus žibintus, gąsdinti jį triukšmu, fejerverkais. Vidurnaktį visiems privalu išeiti į gatves, išbaidyti savo negandas ir baimes.

Naujiesiems kinai verda virtinukus su mėsa, prieskoniais, būtinai - porais ir imbieru, ir su staigmenėle: jeigu išsitrauksi virtinuką su jame paslėptu janiu - laukia pinigingi metai, su pipiriuku - aistringa meilė. Į stalą patiekiama žuvis, gaidys ar paršiukas - būtinai su galva, nes tai simbolizuoja žmogaus gyvenimo pilnatvę ir asmenybės vientisumą, "smegenis". Tradicinis patiekalas - Pekino antis, marinuota sojos padaže ir troškinama specialiame katile. Ją šeimos galva pjausto po mažą gabaliuką. Kinų organizmas netoleruoja alkoholinių gėrimų, jie net nuo vyno taurės apsvaigsta, tačiau iškilmingomis progomis ragauja po "klebonišką" ryžių degtinės kunfu.

"Nešerkite drakono šuniškai"

Vytautas Čepas, socialinių mokslų daktaras, vicemeras:

Lietuvio sąmonėje ir sieloje su drakonu siejamos tik juodos asociacijos: jis visada yra blogio nešėjas, ėda karalaites. O rytiečiams jis - gėrio, gausybės, turtų simbolis.

Daugelis mūsų tikrai elgiamės drakoniškai: vieni per daug linkę į materialines vertybes, kituose tūno tiesos ir moralisto drakonas, bet kai siekia absoliučios tiesos, ir patys sutrinka: jų drakonas pridvėsęs, sušutęs. Tretiems visa gyvenimo smarvė - erotika, bet kai tokio drakono galva nulinksta, vėlgi pasidaro tuščia. Dar kiti tvardo savyje drakoną, ir jų gyvenimas gražus, lygus, be įvykių ir nuobodus. Mano galva, kartais reikėtų išleisti slibiną pasilakstyti, nes nedaręs klaidų, nekvailiojęs niekad nesupras žavesio, nepajus druskos, pipirų, lauro lapelių skonio.

Matėme minią, virtusią drakonu: minia yra "centrifuga", greitintuvas, kuris viską įsuka, susmulkina, ir ramus upės tekėjimas virsta visa griaunančiu kriokliu. Minia rimtų sprendimų nepriims, ji pasiduoda tam, kuris garsiausiai rėkia ir šlapiausiai spjaudosi. Pasidavimas minios drakonui yra žiaurus rojus juokdariams. Riteris, stojantis prieš šį padarą, turėtų būti žmonės, ateinantys balsuoti, kurie rinktų ne "štukorius", o tuos, kurie geba valdyti valstybę. Juk nė vienas drakonas nūnai su Kalašnikovo automatu neatėjo į valdžią. Bet žmonės dabar knygų neskaito, o išmintingo, gerojo drakono maistas yra filosofija, politika, mokslas: jeigu drakoną maitini šuns maistu, jis ir los kaip šuo.

"Drakonai myli mauglius"

Gabija Meškytė ir Emilis Gedminas, Klaipėdos vaikų lopšelio - darželio "Boružėlė" auklėtiniai:

EMILIS: Drakonai su trimis galvomis gyvena Afrikoje. Aš gyvo nesu sutikęs, mačiau tik muziejuje. Gali gyventi rūmuose. Prieš trejus metus su tėveliais buvome Kinijoje, tai irgi šalis, kurioje gyvena drakonai, žali ir pilki, su sparnais. Jie ėda žalią mėsą. Gerieji draugauja su maugliais, tais, kurie myli gyvūnus. Nemėgsta piktų, o labiausiai, manau, nemėgsta kareivių, leidžia į juos ugnį iš burnos. Į pabaisas geriau šauti iš patrankos, bet aš verčiau nesipykčiau. Bet jeigu susitiktum jį, duodi mėsos, ir viskas, tada galima žaisti.

Vaikai tampa panašūs į drakoniukus, kai persirengia arba susierzina. Driežai ir gyvatės į juos panašūs, skorpionai. Drakonai nemoka kalbėti, mintis snukiu reiškia. Dauguma jų išnyko, tai manau, kad yra mirtingi. Dinozaurai - jų giminės, bet neturi ugnies.

Ateinančiais metais baisiam drakonui ir žmonėms palinkėčiau daug dovanų, mėsos, šviesos. Aš tėveliui pastačiau ir dovanojau karybinį laivą.

GABIJA: Jie gyvena olose. Būna raudoni, juodi, pilki, galvų galėtų būti apie dešimt. Kiti būna labai ilgo kūno, o galva - su ragais. Aš mačiau animacinį filmuką, kur tos galvos pykosi. Aš manau, kad drakonai valgo žmones. Kai kada prie jų prisiriša. Man į drakonus panašios skruzdės - mamos. Kaime vasarą šimtai jų atskrido - didelių, juodų skruzdėlių - mamų, teko jas išpurkšti. Drakonų nepapurkši. Manau, jie gali susikalbėti visomis pasaulio kalbomis, ir lietuviškai. Gali gyventi ir debesyse. Visiems palinkėčiau prisijaukinti žalią drakoną. Man jis gražus. Bet geriau tegu pabaisos vaikams nesisapnuoja.

ŽENKLAS. "Kai Kiniją valdė imperatoriai, niekam, išskyrus imperatoriškają šeimą, nebuvo leista vaizduoti drakono net piešiniuose. O šiandien žmonės linksminasi persirengę drakonais", - sakė Jixiao Li, Yang ir Mingas Liu. Išsiskirdami palinkėjome vieni kitiems pagarbiai pasitikti Imperatorių.