Gyvenimo fragmentai
* Pasaulį išvydo Hanoveryje, vokiečio evangelikų liuteronų kunigo šeimoje.
* Studijavo Getingeno ir Vienos universitetuose, tačiau mokslų nebaigė.
* Žavėjosi pasaulio tautų kalbomis, daug keliavo po Europą, lankėsi Šiaurės Afrikoje, Mažojoje Azijoje.
* Mokėjo apie 70-80 kalbų. Susikalbėti galėjo 200.
* 1857-aisiais pradėjo bendradarbiauti Biblijos draugijoje, įsikūrusioje Londone. Vertė į įvairias kalbas Šventąjį Raštą, redagavo kitų vertimus. Šią jo veiklą Getingeno universitetas įvertino garbės daktaro diplomu.
* Neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Sakydavo: "Aš ne gyvenu, bet būnu".
* Lietuviškai pramoko Gronau miestelyje, susipažinęs su tenykštėje gamykloje dirbusiais keliais lietuvininkais.
* Apie 25 metus gyveno Mažojoje Lietuvoje (nuo 1875 m.).
* Ujant lietuvių kalbą iš mokyklų, ėmė organizuoti lietuvininkų deputacijas pas kaizerį Vilhelmą I.
* Rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius - Šerniaus leidžiamą "Lietuvišką ceitungą", Einaro - "Naująjį keleivį", Mauderodės - "Naująją lietuvišką ceitungą".
* Bendradarbiavo su profesoriumi Fridrichu Kuršaičiu, padėjo jam rengti Lietuvių kalbos žodyną.
* Lietuvių kalba parašė apie 300 kūrinių. Lietuviškus tekstus pasirašinėjo Girėno slapyvardžiu.
KADRAS iš 2016 m. animacinio filmo apie J. Zauerveiną "The man who knew 75 languages", pasakojantis apie jo meilę kunigaikštytei Elžbietai, kuri tapo Rumunijos karaliene. Filmą galite pamatyti tinklalapyje "YouTube".
* J. Zauerveino idėjos formavo Jono Šliūpo, Martyno Jankaus, Vydūno ir kitų pirmųjų lietuvių tautinio atgimimo epochos šauklių pasaulėžiūrą.
* 1879 m. paskatino Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje įsikūrimą. Jos nariais tapo žinomi Europos kalbininkai.
* 1882 m. parengė ir išleido Lietuvių kalbos chrestomatiją, kurioje nemažai ir Kristijono Donelaičio kūrybos pavyzdžių.
* Iškėlė idėją įkurti lietuvišką mokslo organizaciją. Tai buvo padaryta 1885 m. - įsteigus "Birutės draugystę". Šią organizaciją galima laikyti nacionalinės mokslų akademijos pirmtake.
* Buvo tikintis, priklausė Evangelikų liuteronų bažnyčiai.
* Vertė Bibliją į mažų tautų kalbas.
* Kartais staiga dingdavo atmintis. Negalėdavo pasakyti, kas esąs.
* Paniškai bijojo perkūnijos.
* Šeimos nesukūrė. Mylėjo vieną moterį, jaunystėje, - kunigaikštytę Elžbietą, vėliau tapusią Rumunijos karaliene. 2016 m. lapkritį "Šiaurės šalių kino dienose" Liubeke (Vokietija) buvo pristatytas dokumentinis animacinis filmas, sukurtas lietuvių, norvegų ir lenkų, "Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas". Jame pasakojama J. Zauerveino meilės istorija.
* Mirė 1904 m. gruodžio 16 d. Norvegijoje, Kristianijoje (dabar Oslas).
* Testamentu pareiškė norą, kad po mirties jo smegenys būtų ištirtos. Tai buvo padaryta Karaliaučiuje.
* Palaidotas Gronau (Vokietija).
* Europoje pirmąją biografinę apybraižą apie J. Zauerveiną parašė Jonas Basanavičius, panaudojęs jo dienoraščius. Studiją pavadino "Medega d-ro Jurgio Zauerveino biografijai".
ŠIAME name Klaipėdoje, Liepų g. 5, J. Zauerveinas apsistodavo. Redakcijos archyvo nuotr.
* J. Basanavičius studija buvo išspausdinta tik po 80 metų nuo parašymo - minint paties autoriaus 150-ies metų gimimo sukaktį. Knygos išleidimu rūpinosi profesorius Domas Kaunas, papildęs tekstą išsamiais paaiškinimais.
* 2011 m. Klaipėdoje, prie Liepų g. 5 namo, J. Zauerveinui pastatytas paminklas (autorius - klaipėdietis skulptorius Gintautas Jonkus). Šiame name buvo nakvynės namai, kur keliautojas apsistodavo, susitikdavo su lietuvių šviesuoliais, tarp kurių buvo J. Basanavičius.
Šaltiniai. Libertas Klimka, "Apie lietuvių tautos bičiulį Jurgį Zauerveiną". Gediminas Zemlickas, "Lietuviškasis Jurgio Zauerveino pasaulis" ir kt.
LIETUVNINKAI MES ESAM GIMĘ
Muziką šiam kūriniui 1908 m. parašė kompozitorius Stasys Šimkus. Nuo pirmosios lietuvių Dainų šventės laikomas Mažosios Lietuvos himnu - Didžiosios ir Mažosios Lietuvos jungties simboliu. Buvo siūlomas ir kaip Didžiosios Lietuvos himnas.
Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes turim būt.
Tą garbę gavome užgimę,
Tą ir neturim leist pražūt.
Kad ir kelintas apsiėmė
Nieku paversti mus visus,
Lietuvninkų vaisinga žemė
Tik vis gimdys lietuvninkus.
Kad debesiai ir susitraukia
Ir vėtros grumzdž mus išardyt,
Kad ir kelintas pykdams šaukia
Ir kalbą mūs nor išvaryt:
Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio,
Lietuvninks nieko tikt n'atbos,
Kaip eglė ten prie Šešupėlio,
Ir vėtroj, ir žiemoj žaliuos.
Drūtai laikyk, drūtai stovėkie,
Lietuviškoji giminė!
Drąsiai lietuviškai kalbėkie,
Tegul supyksta nežinė!
Tegul supyksta, kas nežino,
Kalba senoji kaip miela,
Kuria mus "tėve mūs" mokino
Tėtužis miels ir motina.
Vis ciesorių viernai mylėsim,
Mylėsim ciesorystę vis,
Tikt, kas širdyj yr, iškalbėsim
Lietuviškomis lūpomis.
Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes norim būt;
Tą garbę gavome užgimę,
Tą ir nenorim leist pražūt.
Jurgis Zauerveinas, "Lietuviška ceitunga", 1879 m. ------------------------------------------------------
APIE LIETUVIŲ KALBĄ
"Todėl su neaiškia ir bjauriai sumaišyta kalba ir išminčiai savo kūdikių duodate apsitamsinti ir jų širdims išsituštinti jausmo. Todėl jiems vietoje duonos duodate akmenį ir jų jaunąsias širdeles supūstijat, o duodat lyg nuskurti bei išdžiūti neaplietas nei su jokiais meilės žodeliais, kurie šiaip lyg kokia rasa nuo Dangaus jaunus ūmus atgaivina. Nėsa kaip galėtų meilės žodeliai atsirasti svetimam kalbos sumaišyme, kurį nei pats, nei kūdikis, kurį nors apglostyt nemokate - tai būtų tikrai apglostyms su usnimis arba dilgynėmis. Todėl dėl tokio paikiausio bei apkreipčiausio pasididžiavimo ir išvarot vierą ir meilę iš širdžių kūdikėlių. Nėsa kaip tiedvi galėtų ten atsirasti arba pasilikti kūdikių širdysa, kur jų gimdytojai ne iš širdies kalba su savo kūdikiais toj kalboj, su kuria Pons Dievas davė užgimti ir kurią abieji išmano, o josios skambėjimą bei mįslį ir širdyje jauste jaučia; bet kur jie lyg ratą laužo su svetima, netikrai suprantama kalba, nuo kurios menkai teeina į galvą, o nieks n'eina į širdį?"
Iš Jono Basanavičiaus "Medega d-ro Jurgio Zauerveino biografijai". ----------------------------------------------------
APIE LIETUVININKIŲ APDARUS
"Lietuvaitės atrodė tuomet kaip vaikštinėjančios pavasario gėlės. Džiaugsmas ėmęs matant, kad kelios moterys senukės, viena net 84 metų, buvo atėjusios iš toli susirinkiman su savo marginėms apsirėdžiusios, kad pamačius savo jaunystės drabužius tarsi iš numirusių atsikėlusius ir beveik iš džiaugsmo verkusios, matydamos savo jaunų dienų parėdus šviesiame dangaus ore švitėjant ir juos gerbiant. Viena buvo su "kyku", kita su "nuometu", dar kitos su "muturu", kita su "raiščiu" ant galvos - vis tai parėdai, kurie iki tol skrynioje gulėjo ir tik iš Donelaičio eilių žinomi buvo, dabar vėl viešai pasirodė."
(Iš J. Zauerveino dienoraščio). Pasak prof. Liberto Klimkos, J. Zauerveino minima marginė išties - senoviška tautinės aprangos dalis. Tai didelė skara, 4 mastų ilgio ir vieno pločio, nešiojama užsimetus ant kairiojo peties, per liemenį perrišus juosta.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą