Edita Magilevičiūtė, delfinų draugė

Baigiau biologijos studijas. Pirmą kartą su delfinais susidūriau tada, kai reikėjo parengti diplominį darbą. Mums, Vytauto Didžiojo universiteto studentams, suorganizavo ekskursiją į delfinariumą.

Delfinai buvo ką tik atgabenti - buvome vieni pirmųjų lankytojų. Staiga man į galvą šovė mintis diplominio darbo tema pasirinkti delfinus...

Taip ir užsikabinau. Baigusi bakalauro studijas, toliau mokiausi magistrantūroje.

Ne. Kai baigiau universitetą, manęs į muziejų nepriėmė. Nebuvo etatų.

Tad dvejus metus keliavau po pasaulį. O vėliau muziejaus darbuotojai patys mane susirado ir pakvietė dirbti. Aloyzas Každailis (buvęs muziejaus direktorius), matyt, jau mąstė apie delfinų terapiją.

Labai džiaugiuosi savo darbu. Kaip vienas treneris sako, "čia yra ne darbas, o diagnozė". Visa į jį įsitrauki. Gyvūnai - kaip šeima. Jei darbas nepatiktų, turbūt būtų nežmoniškai sunku.

Juk kartais reikia keltis vidury nakties ir lipti į šaltą vandenį. Kartais į vandenį brendi du tris kartus per dieną, o kai išlipi, žiūrėk, lyg tyčia nėra šilto vandens, - juokiasi.

Taip. Galbūt tai galima vadinti mistika. Tačiau delfinai man yra ypatingi gyvūnai. Patys geriausi pasaulyje.

Keista, bet taip yra. Neįsivaizduoju, ar galėčiau dirbti, tarkim, su pingvinais ar su žuvimis.

O, man atrodo, dirbti su orka svajoja kiekvienas treneris. Tai masyvus, fantastiškas gyvūnas. Būtų puiku. Bet reikia daug patirties. Turi būti labai stiprus tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Toks buvo pats pirmas įspūdis - vos neidealizavau. Bet kai pradedi labiau domėtis, pamatai, kad laisvėje juos lydi ir neapykanta, ir prievarta, ir visa kita. Viskas praktiškai taip pat, kaip ir žmonių visuomenėje.

Delfinai turi daug žmoniškų savybių. Galbūt todėl jie ir traukia. Kai stebiu jų elgseną nelaisvėje, kartais atrodo, kad delfinai iš tiesų supranta daugiau negu mes. Daugelyje situacijų jie yra humaniškesni.

Žinoma. Ir labai dažnai supyksta. Jei jie sunervina vienas kitą, ir apsidaužo, ir apsikandžioja. Delfinų oda slidi, bet ji gana pažeidžiama. Būna atvejų, kad padaro gana gilias žaizdas.

Tačiau tai yra normali jų bendravimo dalis. Kitą dieną gali būti labai meilūs, gražiai glostinėtis.

Nepastebėjau, kad mūsų delfinai demonstruotų agresiją žmogui.

Būna, kad supyksta, nenori bendrauti - tada tiesiog nuplaukia nuo tavęs į kitą baseino kraštą. Ignoruoja. Esu girdėjusi iš naujų trenerių, kad delfinas bandė spausti prie sienos. Bet gyvūnas tokiu būdu paprasčiausiai tikrina tave. Žiūri, ko gali iš tavęs tikėtis.

Netgi patyręs treneris po kiek laiko yra vėl tikrinamas.

Sunku pasakyti. Kitą sykį gali ateiti po penkių minučių - ir viskas bus gerai. Bet kuo daugiau dirbi, tuo geriau stengiesi pažinti gyvūno elgseną - lygiai kaip gyvenant su žmogumi. Kartais pajauti, kad delfinas be jokio malonumo daro tai, ko prašai. Tiesiog iš pareigos. Tu prašai manęs - tiek to, padarysiu. Kai tai supranti, nesiperši jam į draugiją. Tai labai svarbu. Tada gyvūnas visai kitaip į tave reaguoja.

Muziejuje yra viena delfinė - jos vardas Glorija - su kuria mano santykiai yra išties ypatingi. Mes lyg ir draugaujame, tačiau ji mano atžvilgiu visada išlaiko tam tikrą atstumą.

Tačiau įdomiausia, kad kritinių situacijų metu, kai jai ką nors suskausdavo, Glorija priplaukdavo prie manęs - prašydavo pagalbos.

Štai besilaukdama palikuonio delfinė dažniau prie manęs priplaukdavo. Tarsi prašytų, kad paglostyčiau. Nors šiaip bendraujame iš tolo.

O kalbant apie kitus delfinus, sutariame labai draugiškai. Laikau juos savo draugais. Man sako, kad tai kenkia darbui, mat kai gyvūnas tampa draugu, iškilus tam tikroms problemoms, reaguoji visai kitaip.

Elgiesi kaip su žmogumi, kritinėse situacijose negali likti objektyvus. Bet nieko nepadarysi. Nemanau, kad man tai trukdo, - šypsosi. - Gal kaip tik geriau.

Tokių situacijų daug. Net sunku ką nors išskirti. Būna, treniruoji gyvūną, mokai ko nors, bet nesiseka. Delfinas nesupranta, ko tu iš jo nori. Nueini, palieki jį pagalvoti, o kai grįžti, žiūrėk, jis jau tai daro...

Iš niekur nieko. Arba dar geriau - mokai nešti kamuolį plaukmenimis, o delfinas atseit nesupranta. Vakare pasilieki - šiaip sau, gyvūnų stebėti - ir matai, kaip gražiai jis neša tą kamuolį...

Silkė. Tai lyg prizas. Kai kurie lankytojai nežinodami sako - "duokit delfinui bandelę". Bet juk jūroj bandelės neplaukioja... Kiti sugalvoja ruonius kepta duona pamaitinti.

Tiesą sakant, kartais net labiau. Gėda pasakyti, bet taip yra. Kai dar buvau studentė, kartais mėnesį ar du pamiršdavau į namus paskambinti. Mama pykdavo, kaip aš taip galiu. O ir delfinariumas yra savotiškoje saloje. Ten iš tikrųjų yra visai kitas pasaulis.

Aš iš Alytaus, bet Klaipėdoje labai gerai jaučiuosi. Daug ką reiškia jūra. Kai grįžtu į gimtinę, atrodo, net nėra kuo kvėpuoti. Pasiilgstu šito miesto.

Dar sunku pasakyti. Tam reikia laiko. Tačiau neseniai kalbėjausi su Editos močiute - pirmosios terapijoje dalyvavusios klaipėdietės mergaitės, ir ji sakė, kad po užsiėmimų vaikas tapo atviresnis, mieliau bendrauja, labiau nori mokytis.

Dar kartą noriu pasakyti, kad delfinų terapija nėra stebuklas.

Daug kas skambina ir prašo - leiskit nors paglostyti. Žmonės įsivaizduoja, kad vaikas iš karto pagis. Tačiau taip nėra. Bet kuri terapija - taip pat ir spalvų, muzikos - yra elementarus reabilitacijos būdas. Tiesiog delfinas pasirinktas todėl, kad tam tikromis savybėmis yra artimas žmogui.

Gyvūnas sugeba gana ilgai išlaikyti dėmesį su vaiku, pastebi jo nuotaikas, gerai supranta kūno kalbą.

Su pirmaisiais dviem vaikais gyvūnai bendravo gana aktyviai. Kalbant apie paskutinįjį berniuką, buvo periodas, kai delfinai prie jo priplaukdavo ne itin noriai. Tačiau kitomis dienomis būdavo atvirkščiai.

Bendraudavo netgi trys delfinai. Sunku pasakyti, kas tai lemia, reikia ilgai rinkti duomenis. Vaiko reakcija, matyt, taip pat nuo jo nuotaikos priklauso.

Šitie vaikai yra ypatingi. Tačiau jie nė karto neparodė delfinui pykčio. Netgi labai noriai būna su gyvūnais. Matyti, kad vaikų nuotaika pasikeičia.

Daug šypsosi. Buvo dienų, kai berniukas pats tiesdavo rankas į delfiną - kad paglostytų. Jam tai yra didelė pažanga. Man tai labai malonu stebėti.

Tačiau darbas sunkus. Atrodo, kas čia tokio, bet iš tiesų yra labai sunku - juk atsakai ne tik už save ir delfiną, bet ir už vaiką.

Turi vaiką nuolat stebėti, nes negali prognozuoti, kaip jis pasielgs. Juk neturi praktikos.

Gerai, kad padeda gydytojai, kurie pataria, kaip elgtis.