- Tik ten ir nakvoju. Bet nuo rugsėjo vidurio prasideda gastrolių sezonas, kuris baigiasi gegužę. Su kolegomis, Tadu Sipavičiumi ir Renata Liaudanskyte, esam sukūrę "Atvirkštukų" teatrą vaikams, tai ir verčiamės kūliais per Lietuvą. Aš rašau scenarijus, režisuoju ir vaidinu.
O su kaimo žmonėmis Agluonėnuose repetuojame ir vaidiname jau dvidešimt metų. Nuo tų laikų, kai įsikūrėme sugriuvusioje etnografinėje sodyboje. Drauge su istoriku Vytautu Žaliu, dabartiniu Lietuvos ambasadoriumi Bulgarijoje, landšaftininku Vytautu Čepu, mano buvusiu režisūros dėstytoju Petru Bielskiu ją prikėlėme klojimo teatrui.
Lietuviai vieninteliai pasaulyje turi klojimo teatrą...
- Istoriškai lemta, nes carinė Rusija uždraudė lietuvišką kalbą ir raštą, tad klojimo teatras buvo kultūros saugotojas ir židinys. Taip ir vadinasi - slapti lietuviški vakarai. Anuomet vaidilas net suimdavo rusų žandarai ir trėmė į Sibirą. Pasigilinus į teatro genezę, jo šaknys driekiasi į laikus, kai klojimuose, jaujose ir pirtelėse rinkosi laumės ir kaukai bei vyko paslaptingos pagonių apeigos...
Pasinešęs į šiuolaikį teatrą, gal būtumėt garsus kaip koks O. Koršunovas...
- Kad to garsumo man pakanka. Kita vertus, kai tas vajus šalyje prasidėjo, tai buvome pirmieji ir jautėme pasiutusį įdomumą. Agluonėnų klojimo teatras net madas diktuoja, jame vaidina traktoristai, ūkininkai, mokytojai. Statėm spektaklius ir apie mergeles, ir apie vaiduoklius, ieškojome naujų žanro formų ir paskutinysis - miuziklas "Mirta Činčibieraitė". Mintis gimė, kai klausiausi mėgiamo Šabaniausko ir kitų 30-ųjų metų dainininkų, ir uždainavome patys. O senoji dramaturgija irgi pašėlusiai įdomi. Jeigu ją pastatyt, kaip yra parašyta Vydūno ar Landsbergio - Žemkalnio, Žemaitės prieš 100 metų, bus nebeįdomu, didaktiška. Tarkime, moralą: "Žmogus gyvens ne su pakinkytu kumeliu, o su žmona", galima perteikti šiuolaikiškai. Tik reikia išspręsti šį rebusą, tad miuziklą stačiau penkerius metus! Ir svetimšaliai atvažiuoja į Agluonėnus mūsų vaidinimų pažiūrėt.
Išsivaidinate, tai gyvenime gal esat nuobodyla?
- Biesai žino. Kaukės specialiai nesidedu; užeina šišas, ir perlenkiu lazdą. Žmona pyksta, kai giminių baliuose, "pasireiškiu". O šiaip ir mano dukros, Indrė ir Grėtė, itin artistiškos. Anūkėlei dar tik dešimt mėnesių, tai jai keista viskas, ne tik aš, bet vis galvojau, kaip man save įsivardint: dieduku, seneliu? Mano dukros tai turi bočių, nes jis - galingas vyras, o su savais gabaritais negi vadinsiuos "bočeliu"? Kai anūkėlė dar glūdėjo pilvelyje, mėgdavau žaidinti ją baubdamas, taip prilipo Būbukas. Ir ypač - "Atvirkštukų" teatre.
Jūsų žmona - akušerė, apie kurios gerumą ir profesionalumą sklinda legendos. Kaip ji įsižiūrėjo "nerimtą artistą"?
- Pabėgau iš paskaitų į maskviečių pantomimos spektaklį, ir visi mušėsi dėl bilietų. Turėjau atliekamą, ir sukau ratus apie pulką merginų, ir pačiai gražiausiai pasiūliau jį. Kad nepabėgtų, ant vienos pakabos pakabinau paltus, o paskui palydėjau. Ar ne teatras? Ir jau per dvidešimt metų gyvenu su Egidija. Mūsų tėvų ir močiučių vardai vienodi, ir kraujo grupės, gimimo metai, ir Zodiako ženklas abiejų - Skorpionas. Dar buvome nesusituokę, studentai, ir apsistoję viešbuty, norėjome papult į vieną kambarį, o tvarka tada buvo geležinė. Kai surašėme administratorei tuos pačius duomenis, ta kai trenkė raktus: "Rupūžės, meluojate, tai bent sugalvotumėt ką įvairesnio".
O kiek ji vaikiukų ties gyvybės arka, atėjusių į šį pasaulį, pasitiko, pati nesuskaičiuotų. Bet ji priėmė mūsų anūkę, ir aš pavydžiu joms to nepaprasto ryšio. Kai žmona grįžta sunkesnę dieną, labai išgyvena dėl kokios mamos ir kūdikėlio sveikatos, man aišku - nekibink. Bet sakau: "Esam susiję: tu priimi vaikus, aš juos paskui linksminu"... Darbo pasiskirstymas.
Ar "skorpionai" tarpusavyje kovoja? Kaip italų šeimyna keliame balsus. Bet lėkščių nedaužome, užtenka "arijų".
Režisierius E. Nekrošius yra sakęs, kad patirtis tik apsunkina. Jaunas ėjai drąsiai, žengdavai žingsnį ir pataikydavai...
- Gal atsargumo daugiau atsirado, šeimyna pastebi, kad niurgzlys pasidariau. Gal jautresnis grįžtu po didesnių gastrolių, bet šiaip viskas žiauriai gerai. Nors neramus esu, bet džiaugiuosi, kad atsirado pastovumo. Spjaunu tris kartus per kairį petį: nebuvo staigių, kardinalių gyvenimo posūkių. Pradėjau Klojimo teatre, biesas žino, tebesu, bendraamžiai, žiūrėk, spėjo po kelias žmonas įsitaisyt ir naujų vaikų, o aš tebemyliu tą pačią. Būsimasis žentukas sako, kad kaip buvau vaikis, taip likau. Ir neištiko ta "amžiaus krizė"; gal dar ateis po kokių dvidešimties metų? Gyvenimo pilnatvė. Ta meilė gal kitaip pasireiškia: anksčiau - aistros uraganas, dabar gal daugiau pasikalbėjimų, ramybės. Jeigu užduotum sau tą klausimą: "Kodėl nauja žmona neatsirado?" - tai reikštų, problemos prasideda, skalambyk varpais... - juokiasi.
Nojaus arką pastatė diletantai, o "Titaniką" - profesionalai...
- Na, savotišką paralelę gali išvest. Bet išsilavinimą turiu ir tuos ilgus metus nuo scenos nenulipau. Ir kine buvo vaidmenų, pastarasis - J. Vaitkaus filme "Vienui vieni". Ten vaidinau prelatą. Č. Aitmatovo "Ešafotą" vaidinome Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, ir aš "buvau" Kristus. Sakau, labai plataus diapazono aktoriaus - nuo Jėzaus iki bepročio. Klojimo teatre savo vaidmenis vertinu itin kritiškai. Pats statau, tai pirmiausia sustumdau likusius personažus, o aš prie vaidmens dirbt pradedu tik prieš pat premjerą. Man patinka sau pasiskirt antro plano vaidmenis - žyduko, puskvaišio policininko, nukvakusio bankininko. Nes jie - keisti. O štai Klaipėdos universiteto teatre man vis pareidavo taurūs vaidmenys - Kudirkos, Vytauto Didžiojo, Prabočius... Vis sugalvodavau tai kalbos defektą, tai kuprą, ir tik dėl vaidmenų sutikdavau paaukoti savo amžinąją barzdą. Dievinu groteską.
Vaidindamas jaučiatės kitu žmogumi?
- Vaidindamas šunį, nesijauti jaučiu. Daug energijos pareikalavo tas Vytautas Didysis: ir taip varčiau, ir šiaip - na, ne tas, ir viskas. Nors nusišauk vietoje. Tada jau kankinaus ir šeimyną savo mūčijau. Ir štai į repeticiją atsinešiau tikrus sunkius šarvus; prisirišau juos - visai kitas reikalas. Radosi jėga, kario jausena, kalbos maniera - absoliučiai viskas pasikeitė.
Ar nenunyks klojimo teatras?
- Ūžia viduje tas varikliukas. Kol yra entuziastų, bus tų dramų, intermedijų ir, tikiuosi, miuziklų. Filmą "Muzikos garsai" žiūrėjau gal 50 kartų... Trokštu monospektaklį pastatyt, bet ne vienas pats, o kad atsirastų geras režisierius! Pats pjesiukę kokią parašau. Ir vis dar vyksta klaikios diskusijos tarp Egidijaus ir... Kupčiūno. Eini, būna, ir kalbi su dviem savo susisdvejinusios asmenybės pusėmis. O abi tokios aršios - kad ranką ligi pusės nukąs, - juokiasi artistas.
Palinkėjome, kad iš tų diskusijų gimtų naujos magiškos apeigos Agluonėnų klojimo teatre.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą