Evaldas Girdžiūnas: "Vargau. Radau. Turiu."

Evaldas mielai sutiko. Ir į pateiktus klausimus atsakinėjo gurkšnodamas mėgstamą "La Tour Pinot Noir" vyną...

Kaip Amerikoje jauteisi pirmuosius mėnesius, pirmuosius metus?

Į JAV mane išlydėjo gausus draugų būrys. O nusileidęs Niujorko Kenedžio oro uoste pasijautau maža pilka pelė, kurios čia niekas nelaukia. Ir - Čikaga. Dvi savaites gyvenau "Holiday Inn" viešbutyje, žiūrėjau pro langą ir galvojau - kas toliau? Iškart pajutau turtingos šalies prabangų kvapą ir nepriekaištingai malonų aptarnavimą. Tačiau finansinės galimybės neleido man ilgai mėgautis prabanga. Teko nusileisti iki lenkų šeimininkų name nuomojamo "beismento" - gyventi pritaikyto rūsio su mažais langais, vonios kambariu, virtuve, miegamuoju ir svetaine. Taip gyvenau tris mėnesius, susiradęs menkai mokamą darbą - gaminau picas. Atkakęs į Ameriką kažkodėl norėjau būti virėjas. Gal todėl, kad šiame darbe nereikalaujama puikių anglų kalbos žinių. Apie barmeno darbą net nesvajojau... Juk daugelio gėrimų net nežinau, ką jau kalbėt apie amerikonišką restoranų kultūrą ir kultūrą apskritai.

Kas stebino pirmaisiais mėnesiais Čikagoje?

Nepaprastą įspūdį darė kieme lakstančios voverės, zuikiai, stirnos ir ryškių spalvų man nepažįstami paukščiai. Hm... Didžiulis miestas, gyventojų daugiau nei visoje Lietuvoje, o laukiniai žvėreliai taip arti žmogaus. Tai skatino pasitikėti žmonėmis. Bet buvau vienišas. Ilgai ir nuobodžiai svarstydavau - noriu grįžti atgal į Lietuvą ar ne? Taip ir neatsakęs į šį klausimą, pragyvenau šešis mėnesius.

Ir kas toliau?

Troškau susirasti bet kokių draugų ir draugių, su kuriais galėčiau kuo daugiau kalbėti angliškai. Tačiau vienintelis mano bičiulis tebuvo televizorius - pirmasis užgyventas turtas ir... mokytojas. Suvokiau, kad nė vienas amerikietis nebus mano draugas, jei neišmoksiu kalbos, neįgysiu čionykštės kultūros, papročių žinių.

Kai praėjo dar šeši mėnesiai, pradėjau galvoti, kad tikrai noriu gyventi čia. Lankiau anglų kalbos paskaitas koledže, susiradau draugų, pajutau ir tiesiamą pagalbos ranką reikiamu momentu. Iš tiesų adaptavausi po dvejų gyvenimo metų. Pradėjau lankytis Brodvėjaus muzikinio teatro spektakliuose, nepraleisdavau nė vieno naujo pastatymo. Ir esu šio teatro klubo narys.

Atradau ir amerikiečių bičiulių bendraminčių. Jų skatinamas pradėjau mokytis Amerikos barmenų akademijoje (American bartending academy).

O kaip radai Lietuvių operos teatrą, liaudies šokių kolektyvą "Suktinis", "Dance Duo" studiją?

Šokis ir teatras man niekada nebuvo svetimas ir Lietuvoje: vadovaujamas šviesaus atminimo Edgaro Savickio, vaidinau Klaipėdos pantomimos teatre, šokau "Vėtrungėje", dalyvavau istorinių šokių kolektyvo "Saltanda" pasirodymuose... Ir ten ieškojau, kaip čia man vėl priartėti prie scenos. Laimė nusišypsojo, kai buvau pakviestas ir pastebėtas vienose prabangiose Amerikos lietuvių vestuvėse.

Sulaukiau skambučio iš "Dance Duo" studijos vadovių. Po to pasiūlė vesti nuostabų pramoginių šokių vakarą "Willowbrook Ballroom" salėje su Amerikoje gyvenančiais ir pramoginius šokius šokančiais lietuviais meistrais, skynusiais laurus Europoje ir JAV. Paskambino ir pati Lietuviškos operos Amerikoje prezidentė Daiva Švabas: kvietė šokti teatro choreografijos trupėje. Iškart sutikau, nes tai buvo neeilinis pasiūlymas. Toje trupėje šoko ir "Suktinio" vadovės, bemat "užverbavusios" ir į tą kolektyvą.

Lietuvių bendruomenėje ir spaudoje tapau populiarus žmogus. Beveik 10 metų dirbęs didelėje amerikiečių kompanijoje, nutariau, kad noriu būti arčiau lietuvių. Nežinau kodėl, bet pradėjau jaustis maža žvaigždutė bendraudamas su tikrai ryškiomis žvaigždėmis, vesdamas įvairius renginius ir vakarus ar šokdamas scenoje su žymiais lietuvių artistais ir baleto žvaigždėmis. Bet tai neatitraukė nuo tolesnio domėjimosi amerikiečių menu ir kultūra.

Dalyvavimas lietuvių bendruomenės gyvenime duoda peno mano lietuviškai sielai. Be to, jaučiuosi drauge su kitais puoselėjantis lietuvišką kultūrą užsienyje. Man labai patiko Kauno muzikinio teatro režisieriaus, stačiusio Čikagoje operetes "Linksmoji našlė" ir "Grafas Liuksemburgas", pastebėjimas, kad mes čia esame daug didesni lietuviai, negu lietuviai, gyvenantys Lietuvoje.

Kaip prasideda tavo eilinė darbo diena?

Nepatikėsi, bet kiekviena darbo diena visada prasideda gera nuotaika. Tai gali nuskambėti pretenzingai, bet ji prasideda meile darbui. Šiuo metu dirbu vieninteliame Amerikoje tikrai aukšto lygio lietuviškame restorane "Kunigaikščių užeiga". Šią savaitę pas mus lankėsi Jo Ekscelencija prezidentas Valdas Adamkus su žmona ir juos lydėjusia svita. Nutaikęs momentą, Jo Ekscelencijos paprašiau leidimo su juo nusifotografuoti, ir jis mielai sutiko. Darbe, kaip ir Lietuvoje, patiriu džiaugsmo bendraudamas su žymiais ir gal ne taip jau žymiais klientais. Na, o darbo diena baigiasi repeticijomis įvairiuose šokių kolektyvuose. Arba sėdžiu ir rašau scenarijus naujam šou. Taip pat kartą per savaitę barmenauju viename iš Čikagos naktinių klubų.

Kokias šventes šventi?

Su lietuvių bendruomene mes čia pažymime kiekvieną Lietuvai, o kartu ir mums brangią datą organizuodami renginį ar labdaros vakarą, skirtą Lietuvoje sunkiai sergantiems ar gyvenantiems žmonėms. Po Naujųjų metų rengsim "Storas dideles lietuviškas vestuves". Renginys truks keturiolika valandų non stop! Dalyvaus daug atlikėjų iš Lietuvos. Visi esame pasiilgę senovinių vestuvių su visomis apeigomis. Pokylių salėje bus apie tris tūkstančius žmonių. Su amerikiečiais visada sutinku Padėkos dieną, Kalėdas, Valentino dieną, Amerikos nepriklausomybės dieną, Darbininko dieną, Lalapoluza savaitės festivalį, "Taste of Chicago" dienas. Amerikiečių bičiulių dabar turiu jau tikrai daug.

Ką per gyvenimo metus JAV esi pamatęs, pajautęs pribloškiamo?

Dažnai tampau sau už nosies mažiausiai kartą per mėnesį klausydamasis pasaulinio masto žvaigždžių koncertų. Ar aš tai regiu? Tas pat nutinka teatruose, kai matau pačius geriausius spektaklius, pagarsėjusius pasaulyje. Pribloškė Las Vegasas, gniaužiantys kvapą Didieji Kanjonai, Holivudas, Arizonos dykumos, Majamio paplūdimiai ir naktinės diskotekos Atlanto vandenyno pakrantėse.

Vienas klaipėdietis, lankęsis Čikagoje, pasakojo, kad lydėjai jį į oro uostą. Jis teigė matęs tavo akyse besitvenkiančias ašaras. Kankina nostalgija?

Ašaros tvenkiasi visuomet, kai išlydžiu brangius žmones, nes nežinau, ar vėl kada juos pamatysiu. Taip, jaučiu žemės, kurioje gimiau, ilgesį. Bet ji nepanoro, kad joje gyvenčiau... Troškau laisvės, norėjau kažko naujo. Vargau. Radau. Turiu! Labiausiai gaila paliktos šeimos. Jaučiuosi lyg atsiskyrėlis, tačiau stengiuosi bendrauti kuo daugiau. Taip pat labai dažnai prisimenu "Flamingo" kavinę, nuolatinius lankytojus, nuostabų jos kolektyvą ir šeimininkus. Keletą kartu net sapnavau, kaip dirbu ten... Taip pat pasiilgau Klaipėdos senamiesčio ir "Regatos" restorano šou programos šokių aikštelės, kurioje šokau ne vienerius metus...

Kartais pasvarstau, ar norėčiau vėl gyventi Lietuvoje, bet kažin ar dar mokėčiau... Jei sumanyčiau grįžti, būtinai įkurčiau "burlesque" stiliaus naktinį klubą-restoraną!

Paprastai apie materialinius dalykus pokalbininkų neklausinėju, tačiau šįsyk paklasiu:kiek užgyvenai per 12 metų JAV?

Hm, Lietuvoje net nesapnavau, kad galima taip puikiai gyventi supuvusiam kapitalizme! Gyvenu didžiuliame aktorės ir dizainerės Cindy Crawford baldais apstatytame apartamente su dviem vonios kambariais, dviem miegamaisiais, didžiule svetaine su baru ir dviem balkonais. Žinoma, kiekviena patalpa turi po plazmini HD televizorių, tik svetainėje šiek tiek didesnis su kino teatro garso įranga. Neseniai užgyvenau jau trečią naują automobilį. Paskutinis - 2011 "Genesis Coupe" (sportinis variantas) ir daug kitokių smulkių daikčiukų, be kurių čia gyvenimas atrodo tiesiog neįmanomas. Tai tiesiog gyvenimo komfortas.