Ponią Magdaleną kankina vis didesni skausmai, juos moteris slopina specialiais pleistrais. Kai atėjau į jos namus pasikalbėti, vis atsiprašydavo, nes turinti prigulti.
Baisiausia su savo liga būti naktį; skausmas tada toks aštrus, apčiuopiamas. Mirties aš neįsivaizduoju su dalgiu. Tačiau juntu jos kvėpavimą ir tarsi jaučiu kvietimą - ateik, ateik.
Kadaise mūsų kaimynystėje gyveno dabar jau velionis kardiologas Balys Jaura. Tuomet man nebuvo aktualu, ką jis teigdavo, o dabar - reikalinga. Jis mokydavo visus susirgusius kalbinti savo ligą. Taigi kalbinu ją, kad malštų skausmas, kad įkyrios mintys nekankintų. Kartais tai padeda.
Mano tėvai buvo labai tikintys. Tą skiepijo ir man. Tačiau nemėgdavau privalomo ėjimo į bažnyčią. Tikėjimą įskiepijo, bet užaugusi į bažnyčią nėjau ilgai. Ir manau, kad tuos metus tiesiog praradau.
Žmonėms, besiruošiantiems į amžinąją kelionę, tikėjimas teikia tvirtybės. Jis tampa labai svarbus. Prie bažnyčios grįžau tuomet, kai dar liga nebuvo manęs pakirtusi.
Vilniuje laidojome mano tetą. Kaip tokiu metu neatliksi išpažinties? Kunigas, žinoma, teiravosi, kada ją buvau atlikusi, klausė, ar aš pasižadanti į bažnyčią vaikščioti kiekvieną savaitę. Kadangi to nepažadėjau, kunigas pranešė, kad ir išrišimo nesuteiksiąs.
Labai prislėgta nusliūkinau prie giminaičių. Buvau nustebinta, kai tas pats kunigas, dalydamas komuniją, priėjo prie manęs ir pranešė, jog jis atleidžiąs; ir priėmiau tą komuniją. Man tai buvo reikšmingas ženklas, kad taip lengvabūdiškai neišsižadėčiau Dievo namų.
Ir tuomet, ir dabar galvoju, kaip tikėjimo stiprumas vis dėlto susijęs ir su kunigų asmenybėmis. Tikrais sielų ganytojais pripažįstu Tėvą Stanislovą, monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, amžiną jam atilsį, brolį Astijų.
Man iš tiesų pasisekė, kad labai svarbią gyvenimo išpažintį atlikau Kazimierui Vasiliauskui. Tai buvo nepaprastas, labai ilgas pokalbis. Kai per laidotuvių mišias aš jam pasakiau norinti atlikti gyvenimo išpažintį, monsinjoras pasiūlė ateiti po mišių arba vakare, nes tai užimsią nemažai laiko. Tačiau pasakė, kad iš anksto viską atleidžiąs.
Nustebusiai jis pasakė, kad pasižiūrįs į žmogaus akis ir matąs visą žmogaus gyvenimą. Po tokio pasitikėjimo žmogumi apraiškos tu lieki priblokštas dvasininko nuoširdumo ir pasitiki jam iškratyti visas tamsiausias savo gyvenimėlio puses. Nes jau žinai, kad nebūsi nei pasmerktas, nei prakeiktas.
Visi kunigai atlieka savo pareigą - meldžiasi. Tačiau vieniems tai ir tėra pareiga. O kitų, esu įsitikinusi, malda iš tiesų pasiekia dangų.
Iš tiesų aš jau esu gyvenimo finišo tiesiojoje. Mane jaudina kiekvienas artimųjų gestas. Kol dar bent kiek galiu judėti, labai norėjau dar pamatyti jūrą, marias.
Kaip buvau dėkinga vyresniajam anūkui, kuris nuvežė ir ten, ir ten. Kas žino - gal paskutinį kartą. Prie jūros įvyko mažas stebuklas.
Aš norėjau apsišlakstyti vandeniu, anūkas to vandens pasėmė į butelį ir atnešė. Apsiprausiau veidą, rankas. Ką darau, stebėjo maža, gal kokių trejų metukų mergaitė.
Ji ryžosi paklausti, kodėl prausiuosi ne ryte, kaip ją mokanti mamytė, o dieną. Sveikas žmogus gal sureaguotų visai kitaip.
O man tas susitikimas davė daug peno filosofiniams apmąstymams. Dabar labai svarbi kiekviena smulkmenėlė, kiekvienas gamtos reiškinėlis.
Keri barbenantys lietaus lašai, saulės spindulėliai. Iki ašarų šiemet jaudino kaštonų žydėjimas. Ar dar lemta jais gėrėtis, juos uosti kitais metais? Gal jausdamas mano mintis, mažasis anūkėlis prisiglaudžia, glosto ir pradeda šnabždėti: "Močiute, tu nemirsi".
Aš jam negaliu nieko žadėti, nes tai ne mano valioje. Tik sau kartoju: mano tokia dalia ir nuo manęs priklauso, ar man pavyks su ja susitvarkyti. Artimieji daro viską, kad man būtų lengviau, patogiau. Dukra kartais jaučia nuoskaudą, kai parnešto gardesnio kąsnio negaliu valgyti.
"Mama, tu tik pasakyk, ko tau norėtųsi, ko reikia, aš viską padarysiu, aš viską parnešiu" - tarsi maldą kartoja. O man nieko nereikia. Ir ją tas skaudina.
Nors esu išdirbus beveik penkiasdešimt metų, tačiau turtų neužgyvenau. Kai vyko privatizacija, butą užrašėme dukros vardu. Daugiau nieko neturiu, ką artimiesiems galėčiau skirstyti.
Nieko nauja nepasakysiu, bet patarčiau gyventi taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė: stengtis padaryti viską, ką liepia ir protas, ir jausmai. Dabar, ypač naktimis, aplanko graudžios mintys, kad to nepadariau, ten nenuėjau. Taip ir liko skolos kažkam. Tik neliko jėgų jų grąžinti.
O šiaip - tiesiog džiaugtis kiekviena diena. Net tuomet, kai galbūt aplanko nesėkmės. Jos užgriūva ir praeina.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą