Balandžio 7 d. italų kilmės kino režisieriui, scenaristui Frensiui Fordui Kopolai sukanka 77 metai.
Dosjė
Frensis Fordas Kopola (Francis Ford Coppola) gimė 1939 m. balandžio 7 d. Detroite, JAV, italų menininkų šeimoje. Užaugo su vyresniuoju broliu Augustu, kuris tapo akademiku, rašytoju, ir jaunesne seserimi Talija (Talia), kuri tapo aktore.
Frensio tėvas Karminas (Carmine) buvo kompozitorius (jis kūrė muziką ir sūnaus filmams - trilogijai "Krikštatėvis", "Šių dienų apokalipsė") ir Detroito simfoninio orkestro fleitininkas. Motina Italija Penini (Italia Pennini) - šeimos matriarchė, poetė. Tarp Karmino ir Italijos tiesioginių palikuonių - 23 "Oskaro" nominantai ir 9 šio apdovanojimo laimėtojai geriausio filmo, režisieriaus, scenarijaus etc. kategorijose. Aktorius Nikolas Keidžas (Nicolas Cage, tikrasis vardas Nicholas Kim Coppola) yra Frensio Kopolos brolio Augusto (August) sūnus (pasikeitė pavardę norėdamas išvengti protegavimo).
1955 m., baigęs mokyklą, Frensis studijavo teatro meną Hofstra universitete, 1959 m. įstojo į Kalifornijos universiteto Kino mokyklą.
1963 m. vasario 2 d. susituokė su Eleonora Džesi Nil (Eleanor Jessie Neil), dokumentinių filmų kūrėja, scenariste. Tais pačiais metais rugsėjo 17 d. pasaulį išvydo Eleonoros ir Frensio pirmagimis Džijanis Karlas (Gian Carlo). (Eleonora pasijuto nėščia vos po poros mėnesių pažinties su Frensiu ir iš pradžių ketino kūdikį atiduoti įvaikinti, tačiau Kopola tam pasipriešino.)
1965 m. balandžio 22 d. gimė antras sūnus Romanas Fordas, kuris tapo režisieriumi, scenarijų autoriumi, aktoriumi ir prodiuseriu.
1970 m. F. Kopola gavo pirmąjį "Oskarą" už geriausią originalų scenarijų.
1971 m. gegužės 14 d. gimė dukra Sofija Kopola (Sofia Copolla). Ji irgi tapo kino režisiere.
1972 m. ekranuose pasirodė Marijo Pjuzo (Mario Puzo) romano "Krikštatėvis" ekranizacija. Šis filmas pelnė keturias "Oskaro" statulėles ir tapo Frensio Kopolos "vizitine kortele".
1975 m. F. Kopola įsigijo vynuogyną Kalifornijoje. Iki šiol čia gyvena su žmona, rašo scenarijus ir gamina apie 10 rūšių vyną.
1986 m. vyriausias sūnus Džijanis Karlas, būdamas 22 metų, žuvo per nelaimingą atsitikimą buriavimo varžybų metu. Įvykus tragedijai, jo sužadėtinė buvo trečią mėnesį nėščia. 1987 m. sausio 1 d. gimė dukra Džian Karla-Džija (Gian Carla-Gia). Ji taip pat tapo režisiere, aktore, scenarijų rašytoja.
ANŪKĖ. Frensio Kopolos pirmagimio sūnaus Džijanio Karlo dukra Džija Karla - irgi režisierė. Scanpix nuotr.
2010 m. Frensis Kopola apdovanotas šeštuoju "Oskaru" - už gyvenimo nuopelnus.
Šiandien kino režisierius džiaugiasi trimis anūkėmis: 30-mete vyriausio sūnaus dukra Džija ir dviem dukros Sofijos atžalomis: 9 metų Romi ir 5 m. Kozima.
Citatos
Kodėl kai kurie žmonės žiūri titrus filmo gale? Gal giminių ieško?
"Gerai" aš suprantu kaip "daug". Jeigu gaminu maistą, jo visada būna per daug.
Kai buvau vaikas, mes kraustydavomės iš namų kas pusę metų. Pakeičiau 24 mokyklas. Neturėjau draugų, nes visada buvau naujokas, be to, mano vardas Frensis - kaip mergaitės.
Atsimenu, ant mūsų stalo visada būdavo vyno. Jo net vaikams duodavo. Tiesa, mes jį skiesdavome gazuotu vandeniu.
Aš siaubingai pasielgiau su tėvu, kai buvau 12 ar 13 metų. Dirbau telegrafe. Žinojau, kuo vardu "Paramount Pictures" muzikinio skyriaus direktorius. Padirbau telegramą: "Brangusis pone Kopola, mes jus atrinkome sukurti muziką filmui. Skubiai atvykite į Los Andželą. Jūsų Luisas Lipstounas." Padaviau tėvui. Kaip jis džiaugėsi! Po to pasakiau tiesą. Jis neteko pusiausvyros. Tada vaikus mušdavo. Diržu. Kodėl aš taip padariau? Nes norėjau, kad jis gautų tokią telegramą.
Mano tėvas buvo fleitininkas, solistas, ambicingas muzikantas. Reikia pasakyti, jog vaikams tėvo karjera, jo sėkmė labai svarbi. Prieš miegą mes melsdavomės, kad tėčiui viskas pavyktų.
Aš turėjau nuostabų vyresnįjį brolį. Jis puikiai mokėsi, buvo labai protingas, simpatingas, visos mergaitės jį įsimylėdavo. Žinoma, norėjau būti toks kaip jis. Kai brolis nutarė tapti gydytoju, pasakiau: "Aš irgi būsiu gydytojas." O kai jis pareiškė tėvui, kad nebenori būti gydytoju - bus rašytoju, aš irgi pareiškiau, kad rašysiu scenarijus. Visada norėjau būti toks kaip jis.
Nuspręsti būti menininku nesunku. Sunku būti menininku.
Jeigu jūs menininkas, tai visada nepasitikite savimi. Visada esate prie ribos. Būti menininku - tai nuolatos abejoti savimi. Man niekada nebuvo lengva. Ir aš manau, jog tai normalu.
Vaizduotės turiu daugiau nei talento. Aš kepu idėjas. Tokia mano žmogiška savybė, ir tiek.
Jūs galite kopijuoti kino šedevrus - prašom. Vis tiek nesugebėsite jų pakartoti. Bet gal ateis laikas, kai ims kopijuoti jus. Tai tęstinis procesas. Kino kūrėjai įkvepia tuos, kurie ateina po jų.
Balzakas kartą taip pasakė apie jauną rašytoją, kuris kažką nuo jo nusirašė: "Aš kone apsiverkiau. Buvau toks laimingas." Nes būtent to mes ir trokštame.
7 dešimtmetyje buvo tik keturi režisieriai, kurie paveikė visus vėlesnius: Felinis, Kurosava, Bergmanas ir Kubrikas.
Kai pažiūri filmą, sukurtą už didelius pinigus, susidaro įspūdis, kad esi tokį jau matęs.
Kuo mažesnis biudžetas, tuo didesnė idėja. Ir atvirkščiai.
Aktorius - unikali profesija. Jis atiduoda jūsų teismui save. Jis visiškai nuogas prieš jus. Kas bandė tai daryti, žino, kaip sunku jaustis laisvam, išreikšti tiek daug ir tuo pat metu likti nepasitikinčiam savimi, nes mes visi nepasitikime savimi.
Režisierius visada turi būti aktoriaus gynėjas.
Kine nėra žanrų. Nėra trilerių, siaubo filmų, meilės istorijų. Tas etiketes užkabina filmų gamintojai ir platintojai. Gyvenimas - tai viskas: ir trileris, ir siaubo filmas, ir meilės istorija. Žanras sako, kad egzistuoja taisyklės. Iš tiesų nėra jokių taisyklių, jos primetamos iš šalies.
Žiūrovai - kaip vaikai, kurie visą laiką prašo: "Papasakok mums istoriją." Tu pradedi pasakoti: "Gyveno kartą trys darbščios meškos..." O jie sako: "Darbščios - neįdomu, papasakok ką nors kita."
Negaliu pakęsti filmų tęsinių. Nežinau, kaip atsirado daugiau nei vienas "Krikštatėvis". Pirmosios dalies pabaigoje viskas jau buvo pasakyta. Tęsinys atsirado dėl komercinio spaudimo.
Komercinė industrija (ją neteisingai vadina holivudine, nes tai jau nebe tas Holivudas) leidžia didelio biudžeto filmus: kovinius, nuotykinius, trilerius - tai, kas patinka žiūrovams. Tai ne visai holivudiški filmai. Tai industriniai filmai. Jie gali būti finansuojami iš Europos ar dar iš kur nors, iš kur gali paimti pinigų. Šie filmai kuriami pagal vienodą formulę masiniam žiūrovui. Čia jų sėkmės paslaptis. Jie patraukia milijonus žmonių. Tai priklausomas kinas.
Kai kino afišoje parašyta "populiarus Holivudo filmas", žmonės eina žiūrėti. Jeigu parašysite "įdomus nepriklausomas filmas", ateis mažiau. Televizijos dėka žmonės priprato prie pusvalandžio trukmės istorijų. Jie neturi susitikimų su menu patirties. Šimtai milijonų žemės gyventojų nieko nežino apie literatūrą. Jeigu vaikus maitinsite tik ledais ir mėsainiais iš "Makdonaldso", jie užaugs turėdami tokį skonį, kokį įskiepijote. Politikoje tas pats. Kai žiūrite debatus, negalite patikėti, kad kas nors galėtų balsuoti už šiuos žmones... Bet pažiūrėkite, ką išrenka.
Aš savo vaikus mokiau: svarbiausia režisieriui - priimti sprendimą. Kai kuri filmą, turi žinoti, apie ką jis. Pasakyti tai vienu dviem žodžiais. "Krikštatėvyje" tas žodis buvo "paveldėjimas". "Pokalbyje" - "vienatvė". "Šių dienų apokalipsėje" - "moralė". Kai prisimeni prasmę, ji tau pasako, ką daryti.
Kurkite asmeniškus filmus. Apie tai, kas jus domina, į ką nerandate atsakymų. Man filmas - visada klausimas.
Kritikai, jeigu filmas neatitinka jų požiūrio, sako, jog tai niekai. Bet mes gi žinome, jog Monė, Dega, Renuaro iš pradžių niekas nemėgo. Sunku būti menininku ir daryti ką nors nauja, nes daugelis žmonių visada atsilieka.
Dabar man norisi rašyti pačiam. Aš tai ir darysiu man likusią gyvenimo dalį. Dabar rinkčiausi būti rašytoju, ne režisieriumi, sukūrusiu populiarius filmus. Bet kai buvau jaunas, galvojau tik apie mašinas ir merginas.
Reikia įveikti savo baimes. Tam yra daug būdų. Pavyzdžiui, aš turiu taisyklę - rašyti tada, kai man patinka tai daryti. Mano laikas - rytas, kai pabundu. Dar niekas nepaskambino, niekas manęs neįžeidė - galiu dirbti būdamas šios būsenos.
Kai ką nors parašote, neskubėkite perskaityti. Jauni autoriai turi tokį hormoną, kuris verčia juos nekęsti to, ką sukūrė. Todėl eikite ir darykite ką nors kita. Kitą dieną sėskite ir tęskite toliau. Kai prirašysite keliolika puslapių, kai nueisite iki galo, tik tuomet perskaitykite. Jūs nustebsite, kad pavyko.
Išmokite suprasti, kad jūsų jausmai gali jus apgauti. Dažnai būna, kad tai, ką laikote svarbiu dalyku, iš tiesų nesvarbu.
Nuostabiausias dalykas kuriant filmus ir vyną - ne tai, kas parašyta titruose ar etiketėje. Kol neparagausi - nepajusi skonio. Visa kita neturi reikšmės.
Kai 45 metų vyrai sako: "Susilauksiu vaikų tada, kai pasieksiu sėkmės", aš atsakau: "Susilauksi - pasieksi."
Mano vaikai visada buvo šalia. Aš labai anksti vedžiau ir visada labai mylėjau vaikus, todėl pasakiau žmonai: "Kad ir kur vykčiau, vaikus vešiuosi kartu." Todėl jie niekur dorai nepasimokė, nes nuolat būdavo filmavimo aikštelėje. Jie kaip cirko vaikai, kurie nuo mažumės moka rodyti įvairius triukus. Aš tuo didžiuojuosi. Didžiuojuosi jais.
GARSIAUSI FILMAI
"Džekas" (1996 m.)
"Krikštatėvis", 3 dalys (1972, 1974, 1990 m.) - apdovanotas keturiais "Oskarais".
"Bremo Stokerio "Drakula" (1992 m.) - dvi "Saturno" premijos.
"Niujorko istorijos" (1989 m.)
"Šių dienų apokalipsė" (1979 m.) - apdovanotas Auksine palmės šakele, JAV nacionaline kino kritikų premija, Auksiniu gaubliu, BAFTA ir kt.
"Pokalbis" (1974 m.) - apdovanotas Auksine palmės šakele, JAV nacionaline kino kritikų premija.
"Patonas" (1970 m.). Filmas, režisuotas Franklino Šefnerio (Franklin Schaffner), gavo 7 "Oskarus", tarp jų F. Kopola - už geriausią originalų scenarijų.
Rašyti komentarą