31 metų mokslininkas keliauja ne tik vedinas pažinimo alkio, bet ir stengdamasis paneigti arogantiškas nuostatas, kad vakariečiai yra pranašesni už kitus, o kiti - verti pajuokos,- ir įrodo tai rimtais argumentais. O afrikiečius jis moko kalbėti lietuviškai.
Esate Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorius. Kokios centro veiklos perspektyvos?
Istorija byloja, kad prie universitetų pirmiausia įsikurdavo orientalistikos institutai, užsiimantys Rytų, Okeanijos, Afrikos šalių studijomis. Mūsų studentai gali rinktis japonologijos, arabistikos, tibetologijos studijas. Nuo šio rudens jiems siūlomos ir afrikanistikos studijos. Išklausę suahelių kalbos kursą, Afrikos religijos, literatūros įvadą, gauna dar vieną diplomą.
Juodasis žemynas - tai ateities žemynas. Keliaudamas po jį pastebi, kiek ten investuoja solidžios didžiųjų pasaulio valstybių įmonės. Jau ir Lietuvoje domimasi Afrikos šalių menu. Daugybė garsių pasaulio kalbininkų, mokslininkų, menotyrininkų tyrinėja Afriką.
Jūs laisvai susikalbate dešimtimi kalbų ir dar dešimčia galite skaityti ir suprasti. Kaip to išmokstama?
Studentai tikisi, kad duosiu receptą. Kiekvienas žmogus yra vis kitoks mokinys: ne visiems tinka tie patys metodai, ne visi taip pat priima kalbą kaip mielą ir gražią. Vilniaus universitete dėstau suahelių ir zulų kalbas - tolimas europietiškoms, todėl į jų pasaulį atvedu labai pamažu. Dėstant esperanto kalbą jau galima ir "pašuoliuoti", nes tai labai lengva kalba, daug tarptautinių žodžių.
Kalba atskleidžia tautos mąstymo būdą.
Suahelių kalboje daugiau nei kurioje kitoje yra žodžių, susijusių su gamta. Kai kurios tautelės iki šiol vaikšto nuogos, prisidengusios medžių lapais. Suahelių kalboje "niumba" gali reikšti namą ir kambarį, nes namukuose nėra atskiros virtuvės ar miegamojo. Suahelių kalba buvo norminama klajūnų, todėl patyrė didelę kitų, ypač arabų, hindi kalbų įtaką. O zulų kalba yra išlaikiusi net "kliksus" - kai klaksima liežuviu; kai studentams liepiu ištarti, visi juokiasi už pilvų susiėmę.
Afrikoje labai paplitęs animizmas - religijos forma, kai manoma, kad augalai, kiekviena gyva būtybė turi sielą ir yra šventa. Kai kuriose Vakarų Afrikos tautelėse gerbiami gyvuliai, ir kai sakoma: "Mano šeima yra didelė", skaičiuojamos ne žmonių, o galvijų galvos. Tai jeigu turiu dvidešimt vaikų, bet mažai gyvulių, tai mano šeima nebūtinai didelė. Šeimininkas nedalyvauja, kai skerdžiama jo karvė, nenori to matyti, jis tai priima kaip šeimos nario - maitintojo auką šeimai.
Koks ten verda religijų katilas?
Didesnio Afrikos miesto gatvėje galite pamatyti apie 10 įvairių konfesijų bažnyčių. Būna, kad gimusį naujagimį dvasine prasme aukoja dievams. Afrikoje iki šiol stiprus protėvių garbinimo kultas. Tikima, kad vaikas, atėjęs į šį pasaulį, yra kažkieno siųstas. Tuokiamasi jau pagal kitas tradicijas, pavyzdžiui, krikščionių, nes afrikiečiams labai patinka baltos suknelės. Laidoti gali pagal dar kitus papročius. Viskas labai sumišę; net katalikybė turi senųjų afrikiečių tradicijų atributų.
Kaip yra su vudu ritualu, kurio metu santykiaujama su piktosiomis dvasiomis? Kiek tai įsismelkę į juodaodžių tapatybę, kiek tai cirkas baltiesiems?
Būna spektakliukų turistams, tačiau tai yra labai gilios, senos psichologinės, spiritistinės, religinės praktikos. Į šiuos užkalbėjimus siūlyčiau žiūrėti labai rimtai, net jeigu ir nesame prietaringi. Vakariečiai, save vadinantys civilizuotais, ieško kitokių problemų sprendimo būdų, bet ir Lietuvoje yra žmonių, kurie tiki magiškomis priemonėmis. Kad Afrikoje būtų geras derlius, prieš sėją kreipiamasi į protėvius, nešamos aukos; analogiją matome ir mūsų senosiose religijose.
Kai afrikiečiams gimsta dvyniai, tos vietovės meistras padaro dvi ibedži statulėles. Dvyniai gamtos apsuptyje sunkiai išgyvena, pakertami visokių ligų, tai kai miršta kuris iš jų, tėvai vienai statulėlei neša maistą, tikėdami, kad tas vaikelis toliau gyvena joje.
Moteris ir šiaip vis dar vadinama "antrąja lytimi", o juodaodės diskriminuojamos dar ir dėl rasės.
Yra puikių dokumentinių filmų apie moters padėtį Afrikos visuomenėje, tą temą gvildena net Nobelio premijų laureatai. Daugelyje tenykščių tautų vyravo stiprus matriarchatas, ir dabar genčių gydytojos, žynės dažnai yra moterys, bet į politiką joms vis dėlto nelengva prasimušti. Šis klausimas opus.
Poligamija po truputį nyksta, nes jeigu peršiesi antrai žmonai, savo uošviams turi parodyti, kiek turi galvijų. Daugpatystė susiformavo dėl to, kad vyrai medžiojo, kariavo ir dažnai žūdavo. Moterų visada būdavo perteklius. Vis dėlto įtaką daro ir dabar atėjusios religijos, kurios daugpatystę laiko paleistuvavimu.
Yra faktų, kad baltų moterys jodavo į mūšį su kryžiuočiais. O afrikietės?
Jos nėra amazonės. Bet pasakojama, rašoma, kad kai vyravo matriarchalinės kultūros, moterys irgi kovodavo. Įvairiuose Afrikos regionuose ryškus genetinis paveldėjimas: vyrai yra aukšti, raumeningi, moterys - stiprios, ištvermingos, ir visi prireikus gali kovoti. Kai prasidėjo vergovės laikotarpis, tokius afrikiečius vežė į užjūrį.
Ar tebevyksta žiaurūs paauglių įšventinimai į vyrus ir moteris, kai šie izoliuojami, tenka daugelį parų badauti, įvairiais kvaišalais sukeliamos haliucinacijos, ženklinami kūnai..?
Buvo aukojamos ir gyvos būtybės, bet dabar tradicijos švelnėja. Pas mus tebėra praktikuojamas pasninkas, o Italijoje - nebe.
Afrikoje įšventinimas yra labai svarbus, nes gimęs vaikas yra būtybė, atėjusi nežinia į kur. Kai vyksta įšventinimai, įpjaunama oda: pažymima vaiko lytis, tauta, klanas. Įšventintasis į vyrus pereina į kitą gyvenimo etapą ir lygmenį. Tokie perėjimai yra labai seni ir gajūs žydų, arabų kultūrose. Na, ir pas mus: kai aštuoniolikmetis baigia vidurinę mokyklą, kai kurie tėvai, neįsisąmoninę, jog pažymi tam tikrą savo vaiko gyvenimo virsmą, perka jam automobilį.
Ar afrikiečiams svarbi nuotakos nekaltybė?
Nekaltybė, kaip ir visur, yra aukščiausia vertybė. Paminėsiu svarbų, galbūt labai liūdną pavyzdį. Yra Afrikoje kraštų, kur tikima, kad ŽIV užsikrėtęs žmogus pasveiks, jeigu permiegos su nekalta mergaite.
Kaip ir mūsų senosiose kultūrose, taip ir Afrikoje pažeistas žiedas yra negražus ir bendruomenės smerktinas. Labai dažnai tokią mergaitę išvaro iš kaimo. Pas mus nueiti iki kito kaimo yra viena, o kai Afrika tokia didelė, kaimas nuo kaimo yra labai toli, ėjimas per žvėrių pilną dykumą dažnai pasibaigia mirtimi.
Sveikos gyvensenos pavyzdžių ieškojote ir Afrikoje. Esate dėl to truputį pamišęs?
Aš nesu pamišęs dėl sveiko gyvenimo būdo. Gal iš prigimties jaučiuosi artimas gamtai. Pavyzdžiui, atsikėlęs kartu su saule, labai gerai jaučiuosi, būnu geros nuotaikos ir savijautos. Jaučiu, kaip palankiai organizmas reaguoja į sveiką maistą. Šį savaitgalį viešėjau sodyboje, valgiau vien ekologiškai užaugintas daržoves, gėriau sulą, buvo labai skanu ir gera. Greito maisto mano skrandis visai nepriima.
Afrika mane žavi dėl to, kad ten dar viskas nėra labai užkrėsta, užnuodyta, nors yra ir supermarketų, importuojamos konservuotos prekės. Afrikiečiai valgo labai daug daržovių ir įvairių žolelių. Prisimenu, Dzūkijoje mano močiutė laukuose prisiraudavo dilgėlių, pienių lapų ir paruošdavo salotas. Afrikietis pievoje irgi pasiskina šio bei to - ir jau turi patiekalą.
Mačiau 95 metų juodaodę, triūsiančią laukuose ir kaskart sukremtančią šaknų ar žolių. Ji sakė niekada nemačiusi gydytojo.
Nesu mėsėdis, bet man labai skani antilopių mėsa. Ragavau krokodilienos. Gyvačių afrikiečiai nelabai valgo, nes jiems gyvatės yra blogio simbolis. Pietų Afrikos Respublikoje esu girdėjęs, kad viena tautelė garbina žalčius, laiko juos namuose - kaip senovės lietuviai.
Nemačiau afrikiečių valgant vabalus, bet keptus skėrius jie tikrai kerta - normalu, nes nėra labai iš ko rinktis.
Esate keliavęs į Mozambiką, Bostvaną, Namibiją, Zimbabvę, Keniją, Lesotą... Kaip susidėlioja tie jūsų kelionių įspūdžiai, draugystės, kaip keičiasi paties būsena?
Visiems savo studentams ir draugams sakau patarlę: "Po kelionės asilas arkliu netampa", bet žmogui tai nepakartojamas reiškinys. Ir kaskart, kai grįžtu į mylimą Lietuvą, man pasidaro labai liūdna. Čia tiek daug pykčio, nepakantumo, susiraukėlių, vis ką nors kaltinančių dėl savo nesėkmių. Mokslininkai pastebi, jog Iturio miškų pigmėjai yra laimingi, patenkinti, nes miškas juos maitina, ir nieko kito jie neturi. Juokiamasi, kad afrikietis guli po palme, laukia, kol vaisius į burną nukris, ir niekas jam nė motais...
Mes užburti verslo, pinigų magijos, banką lankome nelyg bažnyčią. Kartais ir aš tuo alsuoju, bet ilgiuosi afrikietiškos ramybės, harmonijos. Kelionės suteikia tų niekur nenuperkamų dalykų. O dar jeigu susidraugauji su afrikiečiais ir kalbiesi jų kalba, jų širdys tiesiog liepsnoja ir atveria visą gelmę.
Seniausias pasaulyje televizijos žurnalistas A. Čekuolis yra prisipažinęs, kad buvo įsimylėjęs kvapnią, intelektualią juodaodę gražuolę ilgu kaklu...
Žirafiškais kaklais aš labiau domiuosi kaip kultūrologas tyrinėtojas. Bet išties afrikiečiai yra labai patrauklūs žmonės. Gracinga, linguojanti žirafos eisena man atspindi afrikiečių dvasią. Jie turi vidinio orumo, akys - gilios, tarsi panardintos į transą, ir įsimylėti afrikietę yra labai lengva.
Bet aš dvejoju, ar galėčiau paaiškinti, kas yra afrikiečio dvasia, nes tai labai gilu, sudėtinga ir paslaptinga.
Klaipėdietis rašytojas Šarūnas Navickas, kalbėdamas apie nepakantumą kitokiems, pastebėjo, jog balta ar tamsi oda - vos keli milimetrai, o po ja mes visi - rožiniai.
Net negalėčiau pasakyti, kiek dešimčių afrikiečių odos atspalvių yra, juos turbūt su dailininko įkvėpimu sukūrė pasaulio Kūrėjas.
Mūsų požiūrius veikia įvairiausi dalykai. Kai vaikas auga gatvėje, kur nėra parko, vien dulkės ir tėvų, kaimynų nešvankios rietenos, jame kaupiasi neapykanta, pyktis ir jis mėgina išreikšti savo nepasitenkinimą riksmais, agresija. Užburtas ratas. Vadinamieji rasistai dažnai būna nemėgstami kitų ir patys savęs nemėgsta. Išsišokėliai dažnai būna neišprusę, nevykėliai, gyvenime nieko nepasiekę. Kartą grįždamas iš klubo susipažinau su skinu. Skustagalvis išpylė litaniją ant visų tautybių. Žinot, ką pastebėjau? Kad jis pats gyvenime jaučiasi kaip vabalėlis. "Aš tik šliaužioju žeme", - sakė. Geriau ieškok atsakymų, atsakiau, išmok taisyklingai kalbėti lietuviškai, mokyk jos kitus, padaryk ką nors gero sau ir savo šaliai. Tos skanduotės ir paniekos reiškimas kitokiam tik parodo, kad esi silpnas ir jautiesi prastai savo kailyje. Įsivaizduokite: jis man pritarė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą