Gerų žmonių nesuviliojo svetimas auksas

Bet įvyko stebuklas. Sąžiningi žmonės žiedą surado ir grąžino tikrajam šeimininkui.

Į redakciją paskambino Akmenės rajono Alkiškių kaimo gyventoja Stefa Meižienė. Garbaus amžiaus moteris panoro pasidalinti istorija apie Lietuvos žmonių gerumą ir sąžiningumą.

Sugrįžę iš Karklėnų pasigedo brangenybės

Praėjusių metų lapkričio pirmąją Stefa ir Jonas Meižiai atvažiavo į Kelmės rajone, Karklėnų kaime, esančias kapines uždegti žvakelių ant artimųjų kapų. Ponia Stefa kilusi nuo Karklėnų. Čia baigė mokyklą.

Užsuko ir į bažnyčią išklausyti Šv. Mišių. Po to dar aplankė ponios Stefos klasioko šeimą.

Sugrįžo namo ir po kurio laiko pasigedo vestuvinio žiedo. Skambino klasioko žmonai. Gal jų namuose pametė? Tačiau karklėniškiai savo namuose žiedo nerado.

Žiedui apie 130 metų

Netekę žiedo Stefa ir Jonas Meižiai labai susikrimto. Buvo gaila ne aukso, nors šio metalo į žiedą sudėta nemažai. Jis – masyvesnis negu šiuolaikiniai vestuvių žiedai.

Žiedas turėjo neįkainojamą sentimentaliąją vertę. Inteligentų šeima ją labiau vertina už materialiąją. Žiedą mūvėjo pono Jono senelis. Po to jį perdavė Jono tėvui. O tėvas kaip šeimos relikviją padovanojo sūnui Jonui. S. Meižienė skaičiuoja, jog žiedui gali būti apie 130 metų.

„Vyras vestuvinio žiedo kasdien nenešiodavo. Saugodavo. Užsimaudavo tik eidamas į bažnyčią ar kokias iškilmes“, – pasakojo ponia Stefa.

Saugoti brangią šeimos relikviją akino ne tik jo vertė, bet ir istorija. Mat, ir senelis, ir tėvas buvo šį brangų papuošalą pametę.

Seneliui dvare girdant arklius žiedas nuslydo nuo piršto ir įkrito į lovį su vandeniu. Laimė arkliai brangenybės neprarijo. Pats senelis pamatė ją žibančią ant lovio dugno.

Jono tėvas žiedą buvo pametęs grodamas gegužinėje. Griežiant smuiku jis, matyt, užkliuvo ir nuslydo nuo vyro pirštų į parko žolę. Susikrimtęs tėvas intensyviai ieškojo savo brangenybės toje vietoje, kur griežė. Ir rado!

Stefa ir Jonas Meižiai labai apgailestavo, jog žiedas, sutvirtinęs jų jaunystės, o neseniai ir auksinę santuoką, pamestas kažkur, už šimto kilometrų. Mažai beturėjo vilties jį rasti ir susigrąžinti į namus.

Sugrįžo pas tikrąjį šeimininką

Praėjus kelioms dienoms, Meižiai sulaukė Karklėnuose gyvenančios garbaus amžiaus mokytojos, buvusios tremtinės Bronislavos Zelbienės skambučio: „Ar pastaruoju metu jūsų šeima pametė kokį asmeninį daiktą?“ „Vyras pametė žiedą.“ „Tai miegokit ramiai. Žiedas ant mano stalo.“

Pasirodo, po lapkričio pirmosios mokytoja B. Zelbienė dalyvavo savo brolienės laidotuvėse. Karklėnų bažnyčioje, kur buvo aukojamos Mišios už mirusiąją, jai iš rankų iškrito telefonas. Tiesiog tiesė jį jaunesnei moteriai, kad išjungtų, ir išslydo – pabiro visos detalės. Priešais sėdėjo buvęs jos mokinys Pranas Tautkevičius. Jis suskubo pagelbėti mokytojai. Surinko po suolu pakritusias telefono detales. Kartu su jomis ištraukė masyvų auksinį vestuvinį žiedą.

“ Tai ne mano žiedas. Tu radai, tu pasiimk“, – buvusiam mokiniui sakė mokytoja. Tačiau P. Tautkevičius tikino radęs jį kartu su telefono dalimis todėl ir atidavė mokytojai. Ji pažadėjo būtinai surasti šeimininką. O jei nepavyktų, žiedą paaukos vaikų namams ar kitokiai labdarai.

Sugrįžusi po laidotuvių B. Zelbienė pakabino skelbimus apie rastą žiedą keliose Karklėnų kaimo vietose. Paskui paskambino porai buvusių kolegių mokytojų. Įsikalbėjo apie radinį. Viena jų nustebo: „Taigi, buvo atvažiavusi Stefutė iš Akmenės. Jos vyras pametė žiedą. Išvažiavo labai nusiminusi, nes nerado.“

B. Zelbienė paprašė Stefutės telefono. Taip žiedas jau trečią kartą grįžo pas tikrąjį šeimininką.

„Nuvažiavome į Karklėnus. Aplankėme sąžiningą mokytoją. Labai jai padėkojome. Mokytoja prispausta ligų. Penkiolika metų slaugo paralyžiuotą savo vyrą. Kitas žmogus radinį gal būtų pasilikęs sau, – „Šiaulių kraštui“ pasakojo S. Meižienė. – B. Zelbienė buvo mano mokytoja, vėliau – kolegė, nes ir aš visą gyvenimą dirbau mokytoja. Padėkojau ir jos mokiniui Pranui Tautkevičiui. Nors jis gyvena kukliai, bet nepasisavino brangaus radinio. Sakiau: „Praneli, juk tu galėjai tą žiedą parduoti, būtum gavęs pinigų“, o jis atsakė, jog niekuomet taip nepadarytų.“