Gestų kalbos vertėja Violeta Galdikienė: "Profesiją skyrė likimas"

Gestų kalbos vertėja Violeta Galdikienė: "Profesiją skyrė likimas"

Lietuvoje yra apie aštuonis tūkstančius žmonių, kurie negali girdėti kitų. Apie 40 tūkstančių žmonių kitus girdi silpnai. "Būtų nuostabu, jeigu visuomenė mokėtų bent elementarius gestus, nes tai padėtų šiems žmonėms nesijausti atskirtiems", - sako viena iš nedaugelio šalies gestų kalbos vertėjų Violeta Galdikienė, šį darbą uostamiestyje dirbanti seniausiai.

Lietuvoje yra penki gestų kalbos vertėjų centrai. Juose dirba apie 100 gestų kalbos vertėjų. Klaipėdoje jų - vienuolika. "Tai darbas, reikalaujantis viso tavęs. Nepakanka tik mokėti gestų kalbą, būtina priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra", - sako V. Galdikienė, kurčiųjų poreikius pažįstanti nuo mažens.

"Darbas pats surado mane"

Esate daugiausiai patirties sukaupusi gestų kalbos vertėja Klaipėdoje. Kaip išmokote šią kalbą ir kodėl pasirinkote tokį darbą?

Užaugau kurčiųjų šeimoje, tad svarbiausi šios kalbos mokytojai buvo mano tėvai. Nuo mažumės esu įtraukta į kurčiųjų gyvenimą: bendravau su tėvais, su jų draugais bei pažįstamais, kurie taip pat turėjo klausos negalią. Pati to net nesuvokdama, jau tada, jų paprašyta, versdavau buitinius pokalbius - konsultacijose pas gydytoją, darželyje, mokykloje ir įvairiose gyvenimiškose situacijose. Man tai buvo natūralus dalykas. Visada žinojau: jei einu su tėvais - reikės versti. Taigi profesiją man skyrė pats likimas. Pats darbas surado mane. Jį dirbu daugiau nei 20 metų.

Gestų vertėjų centras Klaipėdoje šiemet mini įkūrimo dešimtmetį. Kur dirbote iki tol?

Kol šalyje nebuvo vertėjų centrų, jų funkcijas atlikdavo kurčiųjų draugijos padaliniai. Tokiame padalinyje Klaipėdoje aš ir dirbau vertėja.

Kokių savybių reikalauja toks darbas?

Kasdien turi būti pasiruošęs netikėtumams. Tai darbas, reikalaujantis sąžiningumo, atsakomybės, punktualumo. Ir ne tik... Jis reikalauja tavęs viso. Nepakanka vien mokėti gestų kalbą, būtina gebėti priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra.

Kas naujo, gero, pažangaus pasiekta per 10 metų? Kokius iššūkius teko atlaikyti?

Iš pradžių neturėjome patalpų, tad glaudėmės po vienu stogu su Kurčiųjų draugijos reabilitacijos centru. Jo direktorė Nijolė Kaminskienė mums skyrė 2 nedidelius kabinetus - ačiū jiems. Tačiau vertėjų centro direktorė Nijolė Kaubrienė mynė tuometinės apskrities administracijos slenksčius, ir mums skyrė Stasio Šimkaus konservatorijos bendrabučio patalpas. Į jas ir įsikėlėme. Ten, aišku, vietos buvo daugiau, tačiau patalpos nebuvo pritaikytos dirbti su kurčiaisiais. Kabinetuose būdavome po 2-3 darbuotojas, tad išlaikyti konfidencialumą būdavo sudėtinga. Be darbuotojų, dar ir kiti kurtieji galėdavo stebėti pokalbį.

Šiemet, kovo mėnesį, persikraustėme į naujai suremontuotas (iš Europos Sąjungos lėšų) patalpas Vitės mokykloje. Dabar turime 3 atskiras erdves konfidencialiems pokalbiams ir šiuolaikinę mokymų klasę, kurioje įrengta vaizdo įranga. Čia galime organizuoti mokymus gestų kalbos vertėjams nuotoliniu būdu.

Ar yra tekę savo darbe patirti dramatiškų, komiškų, o gal net pavojingų situacijų?

Situacijų būna visokių... Visos jos vienintelės bei nepakartojamos, vienos - juokingos, kitos - nelabai. Bet gėrio būna daugiau nei blogio.

Nuo mažumės bendraujate su kurčiaisiais. Kas būdinga šios bendruomenės kultūrai? Kokie bendri charakterio bruožai juos sieja? Ką jie savyje turi tokio, ko, pavyzdžiui, neturi girdintys žmonės?

Jie tokie patys žmonės kaip ir mes. Pirmiausiai - norintys bendrauti. Atsiradus naujoms technologijoms, išmaniesiems telefonams, bendravimo subtilybės prasiplėtė, ir gestų kalba tapo atviresnė.

Kurčiųjų kalba yra vizualinė, tad nenuostabu, kad jų regėjimo diapazonas kur kas platesnis nei girdinčiųjų. Jie greičiau pastebi įvairias detales. Puikiai orientuojasi naujoje, nepažįstamoje aplinkoje. Jie labai pastabūs ir vertėjų atžvilgiu - gali drąsiai, be užuolankų paklausti: "Kodėl šiandien nesišypsai? Ko toks be nuotaikos?" Tai tikri "skaneriai"; kad ir kaip stengiesi, savo būsenos nenuslėpsi, - šypsosi.

Gimtoji gestų kalba

Gestų vertėjo profesija - viena rečiausių Lietuvoje. Kur šiandien galima įgyti tokį išsilavinimą? Ar sunku išmokti gestų kalbos?

Gestų kalbos vertėjus ruošia Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas. Negaliu atsakyti pati, ar sunki toji kalba, tačiau iš kitų girdėjau, kad sunki. Tai kalba, kuri reikalauja rankų plastiškumo, veido išraiškingumo. Kalba unikali, išskirtinė tuo, kad ji labai greita: reikia greitai stebėti viską, o girdintieji nėra įpratę analizuoti kalbos vaizdu.

Ar šiandien šalyje pakanka tokių specialistų?

Nepakanka. Jų stygius nuolat juntamas. Respublikos mastu yra apie 100 gestų kalbos vertėjų, Klaipėdos mieste - 11. Mūsų vertėjų centras, kaip ir kiti centrai, turi apskritis. Klaipėdos ir Tauragės apskrityse dirba 5 vertėjai.

Kiek šiose apskrityse yra kurčiųjų?

Abiejose apskrityse suskaičiuojama maždaug apie 1000 kurčiųjų bei neprigirdinčiųjų. Tiksliau apskaičiuoti sunku, kadangi bendruomenės nariai nėra sėslūs, jie nuolat migruoja, neprisiriša prie gyvenamosios vietos.

Kurčiųjų gimtoji kalba - gestų kalba. Kiek ženklų sudaro žodynas?

Į šį klausimą atsakysiu klausimu: o kiek žodžių turi lietuvių kalba?

Didžiajame lietuvių kalbos žodyne yra apie pusę milijono žodžių. Įskaitant išnykusius, svetimžodžius, tarmybes ir keiksmažodžius...

Didysis lietuvių kalbos žodynas - tai bene šimto metų kalbininkų darbo rezultatas. Bendrinė lietuvių kalba gyvuoja apie šimtą metų (pirminė, kaip žinome, kelis tūkstančius), o bendrinė gestų kalba šiemet švenčia savo 20-metį. Tačiau tai taip pat ekspresyvi, turtinga ir nuolat kintanti kalba, atsiradusi kartu su negirdinčiu žmogumi. Jeigu kalbame apie gestų kalbos žodynus - jie rengiami nuo 2004 metų.

Kas jais rūpinasi?

Patys kurtieji ir neprigirdintieji. Ir, aišku, Surdologijos centras.

Kiek žodyne gestų?

Daugiau nei 8 tūkstančiai. Bet jis nuolat auga, kinta.

Ar tie ženklai yra tarptautiniai, ar būdingi tik konkrečiai kalbai? Pavyzdžiui, ar lietuvis susikalbėtų su anglu?

Yra ir tarptautinė gestų kalba, tačiau lietuvių gestų kalba ir yra lietuvių. Vis dėlto mūsų kurtieji ir neprigirdintieji susikalba su kitataučiais. Gestas reiškia sąvoką, o ne konkretų tam tikros kalbos žodį. Todėl šia kalba kalbantys žmonės lengviau supranta kitose šalyse gyvenančius kurčiuosius nei skirtingų kalbų žodžiais kalbantys girdintieji.

Ar egzistuoja "tarmės", būdingos regionams, kaimo ir miesto slengas, jaunimo žargonas?

Be abejo. Kiekviena kalba yra veikiama socialinių sąlygų - taip pat ir gestų. Ji skiriasi pagal regionus ir amžiaus grupes, miesto ir kaimo vietoves, kai kurie gestai vartojami tik darbo aplinkoje, kai kurie - tik šeimoje. Yra ir jaunimo žargonas, ir slengas pagal profesinius požymius.

Ar kurtieji keikiasi?

Taip, žinoma, - juokiasi. - Gestų kalba nuo mums įprastos skiriasi tik tuo, kad ji yra vizuali.

O ji turi gramatiką, linksniavimą, laipsniavimą, gimines ir pan.?

Taip, ji turi savo unikalią gramatiką.

Ją galima užrašyti?

Na, užrašyti vizualią kalbą būtų sudėtinga... tačiau gestus galima pasižymėti - jų proformas, lokalizacijos vietą. Tai turėtų būti filmuojama.

"Priminti, kad esame"

Rugsėjį dalyvavote Varšuvoje vykusioje Europos gestų kalbos vertėjų konferencijoje. Kokius įspūdžius iš jos parsivežėte?

Konferencijos tema buvo gana neįprasta - "Sakyti ar nutylėti - vertimo iš gestų kalbos į šnekamąją kalbą iššūkiai". Daug diskutuota, kodėl vertimas iš gestų kalbos į šnekamąją dažnai tampa iššūkiu gestų kalbos vertėjams. Kaip vertėjai nusprendžia, kurią informaciją versti, kurią - ne? Kaip tokiose situacijose elgiasi kurtieji vertėjai ir kaip iš tikrųjų reikėtų elgtis? Kaip mes galime užtikrinti, kad mūsų klientai būtų tikri dėl informacijos konfidencialumo? Konferencijoje dalyvavo kurtieji bei girdintieji vertėjai, dėstytojai, studentai, interesantai bei vertėjų paslaugų gavėjai - visi diskutavo apie vertėjų atsakomybę už kurčią klientą bei kitais svarbiais vertėjams klausimais šia tema.

Neseniai Klaipėdoje vyko gestų vertėjų konkursas. Kam tokie konkursai reikalingi?

Pirmiausiai - tai galimybė susitikti, pabendrauti, parodyti, jog vertėjai išties yra išradingi. Tai galimybė parodyti vertėjo svarbą, profesionalumą. Pastaruoju metu kurčiųjų poreikiai auga, jie nori kuo tikslesnio vertimo. Mūsų pareiga ir pagrindinis tikslas - kuo aukštesnės kokybės vertimas.

Kitas svarbus tokių renginių tikslas - plačiajai visuomenei priminti, kad mes esame. Respublikos mastu mūsų centrai išties tokie maži, kad esame sunkiai matomi.

Kurtieji negali visavertiškai įsilieti į darbo rinką, nes girdintieji nemoka gestų kalbos. Kaip manote, ar reikėtų skatinti girdinčiuosius jos mokytis? Kaip būtų galima tai padaryti?

Būtų nuostabu, jeigu visuomenė mokėtų bent elementarius gestus. Kurtieji ir neprigirdintieji daug keliauja, mato kitų valstybių pavyzdžius ir visada su pasimėgavimu pasakoja, kaip yra kitur.

O kaip yra kitur?

Na, pavyzdžiui, kavinių darbuotojai geba bendrauti gestų kalba. Tačiau aš noriu pasidžiaugti, kad ir pas mus yra organizuojami nemokami mokymai gestų kalbai įvaldyti, juos organizuoja Surdologijos centras.

Vilniuje?

Mokymai vyksta Respublikos mastu, tik pats centras yra Vilniuje.

Mieliausias miestas

Sakėte, jog toks darbas pareikalauja visko. Kaip ilsitės, kokių turite pomėgių?

Gyvenime labai svarbu mėgautis tuo, ką darai, nes jis duotas tik vienas, tad būtų gaila iššvaistyti. Labai branginu savaitgalių poilsį. Tada susirenkame beveik visa šeima praleisti laiko kartu.

Kaip jį leidžiate?

Labai įvairiai... Gamtoje, skaitydami, džiaugdamiesi vaikais ir jų pasiekimais...

Kuo domisi jūsų atžalos?

Turiu dvi atžalėles. Dukra įpusėjo krimsti mokslus Škotijoje, o sūnus - paauglys, daug sportuoja.

Kaip klaipėdietė, dirbanti šį specifinį darbą, sakykite, ko trūksta šiam miestui?

Taip, aš Klaipėdoje gimiau ir užaugau, ir man šis miestas yra pats mieliausias. Niekur kitur nenorėčiau gyventi. Trūkumus pirmiausiai pastebiu susijusius su mano veikla. Man labai norėtųsi, kad autobusuose ne tik gražiai skambėtų stotelių pavadinimai, kurių kurtieji negirdi, bet ir gražiai šviestų užrašai... Taip pat norėtųsi kuo daugiau televizijos laidų su vertimu į gestų kalbą.

Sidebar placeholder