Giedrė Žlabytė: "Kaip teatre, taip ir versle"

2014-04-12 00:01

"Aktoriaus darbas scenoje, jo kuriami vaidmenys - bene aiškiausias palyginimas dirbantiems versle, paslaugų sektoriuje ir daugelyje kitų sričių. Kai ateiname į teatrą ir žiūrime spektaklį, mes tarsi pamatome save iš šalies, dažnai pagalvojame: čia veiksmas vyksta visai kaip mano gyvenime, kaip mano darbe. Verslas ir teatras turi daug bendro; pagalvokite, pavyzdžiui, kad ir apie užkulisius", - sakė įmonės savininkė, socialinių mokslų magistrė, lektorė 31 metų Giedrė Žlabytė.

Susitikusi su Klaipėdoje šaknis įleidusia šiauliete, keletą pastarųjų metų vedančia kūrybiškumo mokymus verslininkams ir kitiems tobulėti trokštantiems klausytojams, pirmiausiai pagalvojau apie galimą skepsį, kurį jaučia solidus įmonės vadovas, žvelgdamas į jauną gražią moterį, braižymo lentoje žymekliu piešiančią sceną su užkulisiais...

Giedre, kaip reaguoja solidūs įmonių vadovai, kai tokia jauna gražuolė, baigusi teatro mokslus, jiems aiškina "paslaugos patyrimo" ir kitas su verslu susijusias subtilybes? Nebūna veide kreivo šypsnio?

Dėl savo asmens kokio nors skepsio nesu patyrusi, nes vesti uždarus įmonių mokymus esu kviečiama pagal išankstines rekomendacijas. Kalbant apie mokymų temas - improvizaciją, paslaugų teatrą ir pan., kai taikau aktorių rengimo užduotis pagal Stanislavskio sistemą, iš pradžių žiūrima atsargiai. Bet, manau, tai natūralu. Viskam, kas neįprasta, netikėta, žmonės linkę priešintis. Mano užduotis ir yra pramušti sieną, blokuojančią kūrybiškumą.

Seminarus vedu ne tik įmonių vadovams, bet ir IT specialistams, pedagogams, pardavimų vadybininkams etc. Žinoma, jog nepakaktų turėti žinių tik apie teatrą, bet aš mokiausi ne tik režisūros; studijavau vadybą bei verslo administravimą, daug keliauju ir nuolat tobulinuosi įvairiuose kursuose. Londone mokiausi improvizacijos meno iš profesionalių aktorių, "teatro sporto" pradininko Kyto Džonstouno (Keith Johnstone). Turiu daugiau nei 10 metų prezentacijų ir kitų renginių vedimo patirtį, o savo įmonę įkūriau dar būdama studentė... Šiuo metu rašau knygą savo vedamų seminarų tema ir kitąmet ketinu ją išleisti. Taip pat galvoju apie savo studijos įkūrimą. Joje vyktų susitikimai, seminarai, konferencijos ir pan. Čia tik maža dalis mano planų. Nemanau, kad visa tai turėtų kelti kreivą šypsnį, - šypsosi.

Iš pradžių studijavote režisūrą, paskui verslo administravimą. Baigusi vidurinę, stojote į teisę, bet išvykote į Milaną dirbti modeliu. Dirbote Amerikoje. Jūs pati taip sugalvojote ar kas nors patarė?

Žinoma, pati. Dėl teatrinių studijų net neatsimenu kada nusprendžiau, vaikystėje, o kad man to maža ir dar mokysiuosi verslo pagrindų, žinojau jau pirmame kurse, kai įstojau į Klaipėdos universiteto Režisūros katedrą. Darbas Milane ir Amerikoje po vidurinės buvo gera patirtis. Studijuodama socialinių mokslų magistro programą, pusę metų mokiausi Ispanijoje (pagal "Erasmus"), rašiau ten tiriamąjį darbą, pramokau kalbos ir užmezgiau perspektyvių kontaktų su verslininkais. Jie dabar mane kviečia vesti seminarus improvizacijų tema.

Papasakokite plačiau, kokį tyrimą atlikote Ispanijoje.

Jis vadinosi "Teatro priemonės teikiant svetingumo paslaugas". Bendravau ir su teatro ekspertais, ir su verslo atstovais, pavyzdžiui,naftos įmonės personalo vadove. Labiausiai nustebino tai, kaip geranoriškai jie bendradarbiavo su studente, negailėdami savo laiko. To, deja, nepasakysi apie lietuvius. Čia studentams niekas neturi laiko.

Viena iš jūsų gvildenamų temų - "Ko galima pasimokyti iš aktorių?" Kodėl turėtume iš jų mokytis?

Mokytis galima iš ko tik nori; mokytis iš aktorių - vienas iš metodų. Aktoriaus darbas scenoje, jo kuriami vaidmenys - bene aiškiausias palyginimas dirbantiems versle, paslaugų sektoriuje ir daugelyje kitų sričių. Kai ateiname į teatrą ir žiūrime spektaklį, mes tarsi pamatome save iš šalies, dažnai pagalvojame: čia veiksmas vyksta visai kaip mano gyvenime, kaip mano darbe. Verslas ir teatras turi daug bendro; pagalvokite, pavyzdžiui, kad ir apie užkulisius.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad savo vaidmenį darbe turime atlikti teatrališkai, dirbtinai. Atvirkščiai: jį turime išmokti atlikti taip meistriškai, kad publika, arba paslaugų vartotojas, patikėtų mūsų nuoširdumu. Nes nuoširdumas duoda daugiausiai naudos. Kita vertus, suvokdamas, kad darbe atlieki tik savo vaidmenį, nemandagaus kliento užsipuolimą priimsi lengviau. Juk žinai, kad puolamas tik tavo vaidmuo, o ne tu pats.

Esate ir Staigmenų teatro savininkė, ir lektorė. Iš ko valgote duoną?

Iš seminarų. Dabar jų paklausa tikrai padidėjusi, ypač Vilniuje.

Bet ir pasiūla sostinėje didesnė. Konkurenciją jaučiate?

Vietos po saule užteks visiems.

Kaip suprantu, to, ko dabar mokote kitus ir iš ko pragyvenate, jūs pati išmokote savo iniciatyva. Neapsiribojote vieneriomis studijomis ir dejonėmis, kad nėra darbo.

Niekada negali apsiriboti tuo, ką jau moki, turi judėti toliau. Po pirmųjų studijų veržiausi užpildyti spragas, išmokti to, ko man trūko.

Ko konkrečiai?

Pirmiausiai - verslo vadybos. Klaipėdos universitete mums dėstė puiki vaidybos specialistė Romalda Lukoševičiūtė, puikus režisierius Gytis Padegimas, tačiau disciplinų, susijusių su verslu, nebuvo. Nebuvo mokoma ir improvizavimo meno. Manau, jog studentams tai labai praverstų. Pavyzdžiui, Anglijoje improvizavimas labai plačiai taikomas ir visiškai neatsiejamas nuo kūrybiškumo. Ne tik mene. Jo reikia visur, kur tik žmonės bendrauja.

Mūsų mokyklose, atsakinėjant prie lentos, improvizavimo menas nėra sveikintinas. Gerai iš anksto pasiruošę mokiniai gauna geresnius įvertinimus. Manote, kad baigę mokyklą turime persilaužti?

Būtinai. Mokyklos varžtus ir apribojimus visi patyrėme savo kailiu, bet dabar turime patys iš jų išsilaisvinti.

Viename iš didžiųjų Lietuvos miestų vedžiau seminarą pedagogėms, mes apie tai diskutavome. Mokytojai irgi ruošiasi pamokai iš anksto, griežtai laikosi plano ir vengia improvizacijų. Suklysti, pasirodyti kaip nors netinkamai, "nerimtai" - baisu ir mokiniui, ir mokytojui. Bet kūrybiškumas neįmanomas be improvizavimo, o improvizavimas - be klaidų. Turi išdrįsti "susimauti", kad praplėstum savo akiratį.

Kokios tos improvizavimo pamokos verslui?

Jeigu vesime paralelę su teatru, galime sakyti, jog ir verslas, ir teatras yra komandos darbas, o įmonės lyderis dirba kaip teatro režisierius. Jis nenurodinėja savo komandai kiekviename žingsnyje, ką daryti, bet sudaro sąlygas kiekvieno aktoriaus kūrybiškumui plėtotis, atsiskleisti, kad būtų pasiektas visų bendras tikslas - geras spektaklis žiūrovams. Arba gera paslauga klientui.

Įsivaizduokite tokią dažnai pasitaikančią situaciją. Pietaujate kavinėje ir padavėjai pasakote pastabą apie patiekalą: tarkime, jis atvėsęs. Padavėja net nenori jūsų pastabų girdėti, ji atkerta: "Sakykit virėjams, aš čia niekuo dėta." Komandinio darbo principas - gelbėk "susimovusį" kolegą, kad visa komanda neprarastų bendro rezultato.

Pagal improvizavimo meno, kuris, kaip sakiau, puikiai tinka bendraujant įvairiose situacijose, taisykles, pirmiausiai būtina priimti situaciją, šiuo atveju - pasakytą pastabą. Neneigti jos, nesiginčyti, neįsižeisti - tiesiog priimti.

Kitas žingsnis - papildyti partnerį ar oponentą. Trečias - pasiūlyti. Taigi padavėja galėtų sakyti: "O, labai atsiprašome, kad taip įvyko. Pasiteirausiu kolegos virtuvėje, kaip galėjo taip atsitikti, ir atnešiu jums kitą patiekalą."

Sunkiausia - priimti.

Taip, pasirodo, daugeliui tai beveik neįsivaizduojama, - juokiasi. - Priimti situaciją tokią, kokia ji yra, be jokių išankstinių nuostatų, kaip sakoma, tuščia galva, yra sunku, bet be šios taisyklės tolesnis efektyvus bendravimo procesas neįmanomas. Priimti, papildyti, pasiūlyti. Tik šitaip.

Jūs pati naudojatės šia taisykle gyvenime?

Stengiuosi, bet ne visada pavyksta.

Papasakokite, kada nepavyko.

Neseniai "pagavau" save, kai labai supykau ant situacijos, kuri nebuvo suplanuota.Nuėjau į jogos treniruotę ir sužinojau, kad ji vyks kitoje, daug mažesnėje, salėje. Susinervinau, ėmiau galvoti, kaip nemalonu bus treniruotis mažoje patalpoje, ir apskritai kaip jie drįsta taip elgtis ir t. t. Bet kai nuėjau į tą salę, pamačiau, kad ji specialiai paruošta būtent tam užsiėmimui. Toks buvo trenerių planas. Treniruotė praėjo puikiai, o juk iš anksto piktai nusistačiusi galėjau išvis į ją nenueiti.

Kuo dar domitės, kuo užsiimate laisvalaikiu?

Mokausi žaisti golfą. Mėgstu gaminti valgį. Skaitau psichologinę literatūrą, ypač apie naujausius mokslinius tyrimus.

Kaip apibūdintumėte savo asmeninį tikslą?

Būti laimingai.

Ką jums tai reiškia?

Gyventi čia ir dabar, džiaugtis dabarties akimirka. Turėti galimybę rinktis. Dirbti tai, kas patinka man.

Jeigu nebūtumėt tuo, kuo tapote, kaip manot, kas tuomet būtumėte?

Nežinau... Gal gydytoja. Kardiologė arba psichoterapeutė.

Domitės politika?

Tik tiek, kad žinočiau, kas vyksta. Neperdėtai.

Ką jums reiškia patriotizmas?

Būti čia, net jeigu kartais ir būna sunku, mažiau verkšlenti, daugiau veikti ir veikiant, dirbant, susikurti gerovę sau ir kitiems. Blogai nekalbėti apie savo šalį. Nemanau, kad ji to nusipelnė.

Ką ryškiausiai prisimenate iš savo vaikystės Šiauliuose?

Senelio autobusą. Jis dirbo vairuotoju, vežiojo darbininkus. Mano seneliai gyveno Kuršėnuose, kai pas juos viešėdavau, jausdavausi privilegijuota, nes galėdavau pakviesti vaikus žaisti autobuse, pasukinėti vairą...

Papasakokite, kokią didžiausią bausmę esate gavusi iš savo tėvų už išdaigas.

Tai kad nelabai aš jas krėsdavau... - juokiasi. - Labai gera buvau! Sunku prisiminti bausmę. Tiesa, kartą, kai buvau gal kokių penkerių metų, mama atėjo manęs pasiimti iš darželio, kuriame man labai patikdavo būti, vadovauti vaikams, režisuoti... ir aš atsisakiau su ja eiti. Dar turėjau visokių nebaigtų reikalų. Ir įsivaizduokite - mama išėjo be manęs. Na, darželio auklėtoja gyveno tame pačiame bendrabutyje kaip ir mes, tai ji mane parvedė (aišku, mama jos paprašė), bet tada buvau labai įsižeidusi, kad mama taip pasielgė. Nejuokinga! Žodžiu, mama mane kaip reikiant pamokė.

Kokį išgirstą komplimentą, pagyrimą, įvertinimą saugote širdyje?

"Jūs mums labai padėjote." Tai pasakė vienos paauglės tėtis. Teatre "Jeigu" vedžiau atvirus mokymus apie viešą kalbėjimą, buvo 8 užsiėmimai dukart per savaitę. Mergaitę, kuri negalėjo atsakinėti prie lentos, nes labai bijojo auditorijos, atvedė tėvai. Po paskutinio, baigiamojo, užsiėmimo prie manęs priėjo jos tėtis ir net susigraudinęs padėkojo.

Kas yra jūsų pačios mokytojas, patarėjas, draugas?

Artimieji ir draugai yra patikimiausi mano patarėjai.

O jūsų vyras?

Be abejonės, ir būsimas vyras. Po dešimties metų draugystės šią vasarą pagaliau ketiname susituokti, - šypsosi.

Jis taip pat verslininkas?

Taip. Mes - buvę kurso draugai. Bet jo verslas su menu visai nesusijęs.

Ko iš jo išmokote?

Mokomės vienas iš kito. Jis kupiškėnas, tad pirmiausiai iš jo išmokau ruošti įdomius to krašto patiekalus. Pavyzdžiui, miltinius blynus su trinta bulvių koše, spirgučiais ir dar su troškintais raugintais kopūstais. Nepaprastai skanu.