Vis matydavau, kaip darganotu oru po parką vaikšto jaunos moterys su vaikučiais... Kur joms nueiti, kur smagiai laiką praleisti? Kad ir pačios pasportuotų, formą palaikytų, ir savo vaikučius pamankštintų. Čia, kai mamos pasiima kilimėlius ir atsigulusios daro pratimus pilvo presui stiprinti, jų mažyliai užsiropščia ant pilvų. Paskui patys atsigula, kilnoja kojytes pagal muziką - kaip tai daro mamytės. Stiprėja raumenukai, lavėja muzikinė klausa, ritmo pojūtis, judesių koordinacija, lankstumas...
 |
| Būdamas ant mamos rankų, o juo labiau - su ja šokdamas, vaikas jaučiasi saugiame ir viliojančiame pasaulyje... |
O kokį nors "meninį rezultatą" ar pavyksta išgauti?
Čia svarbiausia ne rezultatas, o procesas, nors rezultato taip pat siekiame. Iš pradžių pipiriukai į mane žiūrėjo su nepasitikėjimu, o dabar pažįsta ir pripažįsta - susikimba ne tik su mamyte, bet ir man rankytę duoda. Manau, jog prabėgus metams tai bus patys mažiausi visoje "Žvaigždūnės" istorijoje šokėjai, nebijantys repetuoti be mamyčių, laisvai judantys scenoje ir pasitikintys savimi, - šypsosi. - Aš pati visą vaikystę šokau. Nuo ketverių metukų. O kai tapau mama, supratau, kad judriam vaikui šokis - išganymas.
Jūsų mama - choreografė. Ar neatkalbinėjo nuo tokio darbo?
Atkalbinėjo. Ir aš jos paklausiau. Todėl universitete studijavau verslo vadybą, o ne choreografiją. Tačiau tikriausiai nuo savęs nepabėgsi: kraujas šaukia, - šypsosi.
O kodėl mama nenorėjo, kad sektumėte jos pėdomis?
Todėl, kad žino, koks tai sunkus darbas, kurio didžioji dalis - kaip po vandeniu: nematoma. Žiūrovai gi mato tik koncertų spindesį, o repeticijų prakaitas lieka "už kadro". Mano mama Loreta Stanelienė turi 25 metų darbo patirtį, ji diriguoja beveik šimtui šokėjų nuo 4 iki 19 metų amžiaus. Sako pažįstanti kiekvieną jų pirštelį. Tai didžiulės ištvermės, visiško atsidavimo reikalaujantis darbas. Šitiek laiko dirbti su vaikais gali tik labai stiprus, talentingas ir išmintingas žmogus. Toks kaip mano mama.
Ar jau teko jūsų pipiriukams ragauti scenos baimės ir žiūrovų aplodismentų?
Taip. Neseniai vykusiame "Žvaigždūnės" koncerte, jo finale, scenoje pasirodė ir mano mažieji žvaigždūniukai. Ir sulaukė griausmingų ovacijų!
Auginate dukrą. Bus šokėjėlė?
Kuo bus - nežinau, bet jau skiria sirtakį nuo salsos... - juokiasi. - Dabar labiausiai džiaugiuosi, kad esu jai lengvai pasiekiama. Kad esu jai ne tik mama, bet ir mokytoja, ir žaidimų draugė. Mūsų žvaigždūniukai ne tik mokosi grakštumo, susipažįsta su įvairiais šokių stiliais, bet ir tarpusavyje vis laisviau bendrauja, tapo atviresni. Mūsų tikslas ir yra padėti tėveliams auginti drąsų žmogutį, nebijantį pasirodyti kitiems, nevengiantį bendraamžių.
Man šokis suteikė daug džiaugsmo, sielos laisvę. Todėl džiaugiuosi, kad dukrelė užsikrėtusi šita "bacila"...
Ar seneliai gali čia ateiti pašokti su anūkais?
Mažylį gali atvesti bet kuris šeimos narys. Mano ateities planuose - kad vaikas galėtų čia pabūti ir be mamos, tarp bendraamžių, - tegu mama valandėlę praleidžia su drauge gerdama kavą. Mes laukiame ir nėščių moterų, norinčių pabendrauti su kitomis mamomis, taip pat mamų su vaikučiais, kurie turi negalią. Svarbiausia, kad tam neprieštarautų gydytojas.
Juokiasi, kai šoka...
Mažoji Mija, kai tik nesijaučia akylai stebima, leidžiasi skrieti per salę kaip kokia Isadora Dunkan. Tuo metu mažoji Morta kaip akrobatė žaidžia su kamuoliu, Viltė mėgdžioja drugelį, o mažojo Kajaus mama Renata mums pasakoja, kad repeticijų laikas pralekia nepastebimai. "Vaikai šoka su didžiausiu malonumu. Tos pamokėlės smagios ir kupinos netikėtumų... Grįžęs namo, berniukas labai gerai miega."
"Iš tikrųjų vaikai čia pasisotina mamos švelnumo ir prisilietimų, o mes turime galimybę pabendrauti. Vargu ar būtume susidraugavusios, nes Šilutėje nėra daugiau kur susiburti mamoms su vaikais", - pritarė ir Emilio, Ugniaus, Viltės, Nojaus, Justo ir Mortos mamos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą