Gytis Padegimas: "Menininkas turi būti užtarėjas"

Gytis Padegimas: "Menininkas turi būti užtarėjas"

Net nežinau, - žiūrėdamas pro langą susimąsto režisierius. - Pagrindiniai namai Kaune, daug darbo turiu Klaipėdoje. Esu vienintelis Lietuvos režisierius, statęs visuose mūsų šalies teatruose.

Tokius žmones kaip jūs vadina laisvais menininkais. Ar jaučiate turįs sparnus?

Viena vertus, - taip. Tačiau trūksta namų jausmo. Tokį jauti, kai dirbi su tais pačiais aktoriais tame pačiame teatre.

Šį rudenį pradėjote dėstytojauti Menų fakultete. Gal suplanavote sėslesnį gyvenimą?

Tai planuoju nuo jaunystės, bet niekaip neišeina. Porą mėnesių gyvenau Juodkrantėje. Grįžtu namo po dienos darbų, o ten - visiška tyla, ramybė... Tačiau vėliau vis tiek ką nors sutinku - ar lapę, ar kino režisierę Janiną Lapinskaitę, kuriančią juostą apie Neringos našles. Žinote, nuo bendravimo niekur nepabėgsi. Kartais tai labai vargina, o kartais - pats ieškau.

Esate keistuolis kaip ir visi menininkai. Kokią savo keistybę išskirtumėte pats?

Dievulis manęs neapdovanojo plaukais, tačiau lėmė gyventi kūrybinį gyvenimą. Davė labai gerą atmintį. Galvoju: man duota lyg ir už tuos žmones, kurie bėga, skuba, perka. Aš to nesugebu, nemoku... Galvoju, gal tai liga? Bet mano močiutė sakydavo: visokių yra - visokių reikia. Kiekviena karta turi turėti savo politiką, savo verslininką, keistuolį menininką.

Per visą šį laiką esu pastatęs 83 spektaklius. Tai labai daug. Tačiau šeimos nesukūriau. Atrodo, gyvenu įvairiose vietose, bet visos tos vietos laikinos.

Gal tikrai taip ir yra, kaip vienas poetas sakė - yra žmonės, kurie į šį pasaulį ateina tik galvoti, mąstyti, matyti ir viską atsiminti. To mokau ir savo studentus - reikia būti tiltu tarp praeities ir ateities.

Laiko pajautą perkelti į spektaklį?

Man labai svarbi žmogaus ir laiko tema. Laikas - mūsų draugas ir priešas. Pažiūrėkit, spektaklis "Mūsų miestelis", pastatytas 1982 metais, scenoje buvo vaidinamas 18 metų. "Ilga Kalėdų vakarienė" Kauno dramos teatre eina nuo 1991-ųjų. "Lineino grožio karalienė" Klaipėdos dramos teatre jau rodomas ketverius metus, spektaklis su Nijole Narmontaite apie Mariją Kalas - 5 metus. Kai vyksta mano spektaklių premjeros, sukrėtimo nebūna. Bet, praėjus laikui, spektakliai pradeda skleistis kaip augalai.

Vis kalbate apie praeitį. Bet negyvenate praeitimi?

Ne. Priešingai, aš matau, kas bus ateity. Nuo to žinojimo man net kraupu darosi. Tai net stengiuosi ir į savo spektaklius įkomponuoti. Net ir savo studentus mokau intuicijos, pasąmonės, šešto pojūčio. Teatras - tai žmogiškos energijos pasikeitimas, netikėtų pojūčių skleidimas.

Kas, be teatro, jums labai svarbu?

Medžiai. Kai juos kerta, man labai skaudu. Medis - žinianešys iš praeities į dabartį. Po juo tiek daug visko vyko...

Aš myliu viską, kas gyva. Jei esi menininkas, turi būti ir užtarėjas. Man atrodo, kad teatre svarbiausia ne istorijas pasakoti ar efektus rodyti, o duoti žmogui atjautą. Kodėl žmonės išvažiuoja iš Lietuvos? Ne tik dėl pinigų. Jie išvažiuoja, nes čia nėra atjautos. Kiek žmonių šiame gyvenime jaučiasi nereikalingi? Jei, anot poetės, Lietuva mums bus kaip pamotė su akmeniu, tai iš čia visi išvažiuos. Kol neišmoksime mylėti vienas kito, neišmoksime bendrauti ir nesuvoksime, kad priklausome vienas nuo kito, mūsų laukia didelės problemos...

Jūs idealistas. Manote, žmonės važiuoja ieškoti atjautos? Aš manau, kad pinigų.

Nesveikas tas laisvosios rinkos garbinimas! Ji nedaro žmogaus laimingo. Milijonieriai irgi žudosi, nes yra nelaimingi ir vieniši. Pinigų nevalgysi, o jei valgysi, - paspringsi. Yra kitų dalykų, svarbesnių. Tas vartotojiškumas žmogų išsunkia - naikina jo talentą, pašaukimą.

Jūsų vertybės nemadingos.

Manęs nedomina žodis "madingas". Aš metai iš metų darau savo darbą. Kas šiandien madinga, rytoj pasirodys kenksminga, o kas šiandien nemadinga, gali pasirodyti amžina.

Šeimos neturite. Pinigų nekaupiate. Ką branginate?

Ryšius su įvairiais žmonėmis, knygas. Daug keliauju. Visus pinigus, kuriuos uždirbu užsienyje, išleidžiu kelionėms. Buvau pirmas režisierius, kuris 1989-aisiais statė Vakaruose, Zalcburge. Tačiau tada ir į galvą neatėjo, kad už tuos pinigus galiu nusipirkti namą, butą. Išskridau į Ispaniją, klaidžiojau takais, kuriais vaikščiojo Garsija Lorka. Keliavau į Afriką, po to basčiausi po Prancūzijos provincijas, lankiau Vokietijos pilis...

Kuo didžiuojatės?

Atrodo, šiame gyvenime daug nuveikiau, bet man vis atrodo, kad kažko dar nepadariau. Kažkas dar neįvyko. Kai ateina laikas statyti spektaklį su aktoriais - imu jaudintis. Mane dabar pakvietė kurti Rimas Tuminas. Labai noriu statyti Klaipėdoje, bet po "Lineino grožio karalienės" toks štilis. Vienam savo spektakliui ieškau rėmėjų, prodiuserių, nes turiu labai įdomią pjesę dviem vyrams, kurie sukurs po 15 vaidmenų. Pasiūliau D. Meškauskui. Man labai patinka dirbti su Einaru Jakubausku...

Blogų įpročių turite?

Pats kenksmingiausias įprotis - kad aš lig šiol gyvenu. Labai kenksmingas. Kaip mano tėvas medikas sako: bijantiems mirti pati pavojingiausia vieta yra lova. Nes joje dažniausiai ir mirštama.

Ne kiekvieną herojų fotografas gali "patupdyti" į medį... Jūs - linksmas žmogus...

Kur nebūsi. Vien pavardė ko verta - aš ją kasdien matau kriminalinėse kronikose, tik mažąja raide...

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder