Gytis Paškevičius: "Sėkmingiems padeda likimas"

Manau, kad viskas yra nulemta. Tiems, kam lemta būti sėkmingiems, pats likimas padeda. Suveda su reikalingais žmonėmis. Atveda į tinkamą vietą.

Tačiau tikriausiai kiekvienas iš mūsų jaučiamės nusipelnę geresnio gyvenimo.

Na, jei žmogus nėra patenkintas savimi, savo darbu ar asmeniniu gyvenimu, vadinasi, ne taip kažką galvoja. Ir tik po to - kažką ne taip daro.

Kokį vaikystėje patirtą nuotykį mėgstate prisiminti?

Kartą grįždamas iš mokyklos įkritau į statyboms skirtą skiedinį. Parėjęs namo nusirengiau ir paslėpiau drabužius. Kai mama juos rado, drabužiai buvo akmeniniai. Oi, kaip mane barė...

Būdamas 16 metų netekote mamos. Likote su tėvu. Ar tai buvo pati didžiausia krizė, kurią išgyvenus vėliau jau niekas neatrodė taip baisu?

Išėjus mamai, nebuvo labai linksma, nes gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Ji buvo tas žmogus, apie kurį sukosi visas pasaulis. Tačiau jei ne ši tragedija, galbūt aš ir nebūčiau tapęs dainininku. Gal mama mane būtų privertusi pasirinkti kokią nors rimtą profesiją. O kai neliko mamos, neliko ir žmogaus, kuris galėtų patarti. Tėvas, beje, niekada nedraudė daryti tai, ką sumąstydavau. Jis sakydavo: "Kaip pasirinksi - taip ir bus." Gyvenau gana laisvai.

Potraukį muzikai pajutote dar vaikystėje. Grįžęs iš mokyklos klausydavotės S.Povilaičio ir "The Beatles" įrašų. Koks buvo jūsų pirmasis darbas?

Buvau šeštokas. Draugo mama, kultūros namų direktorė, "prisuko" man darbelį groti ir dainuoti šokiuose (tuomet dabar įprastų diskotekų dar nebuvo). Kadangi aš buvau nepilnametis, ji fiktyviai įdarbino žmogų, kuris pasirašinėdavo algos lapelius, o aš gaudavau pinigų. 60 rublių.

Tai buvo dideli pinigai.

Žiauriai! Man tai buvo fantastika! Gydytojo alga tuomet buvo 80 -100 rublių.

Ir tas nemenkas atlyginimas paskatino rinktis muziko kelią?

Na, ne... Tačiau pajutau, kad praleidęs imtynių treniruotę nelabai grauždavausi. O "prabimbinėjęs" dainavimo repeticiją grauždavausi kaip reikalas. Supratau, kad be to negaliu.

Nuo kada brazdinate gitara?

Nuo antros klasės. Slapčia grodavau brolio gitara. Išderindavau besimokydamas. Kartą jis mane "užlaužė". Sako: "Grok jau, grok, nesijaudink, girdžiu, kad jau geriau už mane groji."

Nors grojote mokyklos ansamblyje, pasirinkote ne muziko profesiją. Įstojote į Šiaulių pedagoginį universitetą. Kodėl?

Nežinau. Visi ėmė klausinėti kur stosiu. Reikėjo kažką rinktis. Juolab kad tuomet vaikinui, o dar grojančiam, įstoti į pedagoginį buvo vieni juokai. Stojant manęs klausia: "Kapeloje grosi? Sakau: grosiu. Klausia: "Kontrabosu grosi?" Sakau: "Grosiu." Ir priėmė.

Bet, kiek žinau, nesimokėte.

Tai kad buvau vėjavaikis. Vos įstojus draugai pakvietė vykti į Jaltą. Grįžau iš ten. Atsiėmiau dokumentus ir išėjau į armiją. Galvoju: "Mokytoju vis tiek nebūsiu. Ką aš galiu mokyti, jei mane patį dar reikia mokyti."

Grįžęs iš armijos sulaukėte kvietimo dainuoti grupėje "Oktava". Kokie tai buvo metai?

Na, kokie gali būti metai, kai tau 24-eri? Tai buvo patys geriausi laikai. Vieni "tūsai", kelionės ir jokios atsakomybės.

Gal jau tada jautėtės žvaigžde?

Ką jūs! Šalia manęs ant scenos stovėjo tokie grandai kaip šviesaus atminimo Janina Miščiukaitė, R. Brazaitis, L. Čeprackas. Jie buvo žvaigždės.

Gal anksčiau, kai nebuvo tokios dainininkų pasiūlos, buvo lengviau išgarsėti?

Atvirkščiai. Jei nebuvai pakankamai įdomus ir talentingas, tavęs į sceną nepraleis Kompozitorių sąjunga. Ir taškas. Leptels:saviveiklininkas, ir tavo karjera bus pasmerkta. Tokia žinoma grupė kaip "Hiperbolė", kol prasimušė, praėjo kryžiaus kelius. Išgarsėti galėdavai tik papuolęs į pripažintą grupę. O dabar dainininko karjerą gali pasidaryti bet kas. Tik turėk pinigų reklamai ir visos durys tau bus atviros. Pažiūrėkite, kas dabar koncertuoja... Visokios "pupos", "uogos". Šiandien - "blogos". Rytoj - "geros" mergaitės.

Kokius išgyvenimus patyrėte ne vienerius metus "apšildydamas" garsiosios Latvijos dainininkės Laimos Vaikulės koncertus?

Tai buvo be galo įdomi ir vertinga patirtis. Patyriau, ką reiškia dainuoti daugiatūkstantinei miniai. Pradžioje man, nepatyrusiam ir dar nemokančiam suvaldyti tokios didžiulės publikos, po trijų dainų balsas užkimdavo. O turėdavau atlikti šešias. Negalėdavau atsistebėti, kaip Laima išdainuoja ir atšoka visą dviejų valandų programą. Tam reikia neįtikimo profesionalumo.

1994 -1997 m. išgyvenote savo kūrybinio darbo aukso amžių. Žmonės graibstyte graibstė jūsų albumus, jūsų dainas mielai grojo radijas. Kokį dabar amžių išgyvenate?

Plaukai štai pražilo. Vadinasi - platininį. Na, gerai, gerai, nereikia taip susireikšminti - sidabrinį.

Vienas Rusijos turtuolis mėgstamiems dainininkams dovanoja automobilius, auksinius mikrofonus, brangenybes. Kokių dovanų iš gerbėjų esate gavęs?

Keptą paršiuką.

Kodėl gyvenate Šiauliuose? Žinomam dainininkui gyventi Vilniuje būtų patogiau. Nereikėtų nuolat važinėti.

Esu iš tų žmonių, kurie labai prisiriša prie gyvenamosios vietos. Šiauliuose užaugau, čia man viskas žinoma, brangu. Esu gavęs pasiūlymų išvykti gyventi į Vilnių, tačiau aš mieliau kraustyčiausi į Klaipėdą.

Koks jūsų požiūris į pinigus?

Niekada ir nieko nedariau tik dėl pinigų. Žinoma, pinigų reikia. Labai gerai yra pasakęs Andrius Mamontovas: "Už plojimus nesusimokėsiu už elektrą ir vandenį."

Ką labiausiai vertinate žmonėse?

Nereikia būti herojumi, svarbiausia nedaryti žmonėms niekšybių.

Ar esate iš tų ištikimų vyrų, kurie po neišvengiamo vakarėlio, tik nutaikę progą sprukti, strimgalviais važiuoja namo pas žmoną?

Kaip pirštu į akį. Jei tik yra galimybė kažkur nenakvoti, skubu į Šiaulius pas žmoną. Žmona neturi jokio pagrindo pavyduliauti.

Su žmona kartu esate jau 17 metų. Koks yra jūsų sėkmingos santuokos receptas?

Vedžiau trisdešimties. Buvau jau subrendęs. Žmona - 10 metų jaunesnė. Atrodė - visiškai mane supranta. Gyvenant šeimoje reikia paprastų dalykų: pagarbos, šilumos, supratimo, šiek tiek kantrybės. Juk ir skanių blynų ar kotletų receptas taip pat nėra sudėtingas... Kai nugyvensim 25 bendro gyvenimo metus, padovanosiu jai medalį. Už viso gyvenimo nuopelnus.