Sibire kapai prižiūrimi pagal lietuvių ir rusų papročius. Kai kurie lydėjusieji lietuvius į kapines nešėsi blynų, saldainių, kurių pavalgę šiek tiek palikdavo ant kapo. Nuo krūmų, augančių kapinėse, taip pat valgomos uogos.
Atvykėliai lietuviai vienur kitur aptvarkė šabakštynus su nuvirtusiais aukštos žolės gaubiamais kryžiais. Radus antkapį, tekdavo ilgokai šifruoti lietuviškus asmenvardžius, užrašytus kirilica, todėl iškraipytus. Vietos gyventojai laikosi nuostatos, jog mirusiesiems reikia duoti ramybę. Kapai tvarkomi tik Tėvų dieną, ir per metus suvešėjusi augmenija juos ryte praryja.
Lietuviams teko važinėti pragariškai pelkėtais miško keliais, kur lengvai galėjai nugarmėti į prarają. Pajuto laukinės gamtos, nepaliestos žmogaus rankų, jėgą, ir tik vaikštinėdami po akinančio baltumo beržynus, stebuklingai atgaudavo jėgas.
Kai kretingiškiai lankėsi Kamarove, išgirdo istoriją, kaip vienas lietuvis čia buvo pastatęs didelį kryžių, kuris po jo mirties suliepsnojo, o smarki ugnis užgeso toliau neišplitusi.
Lietuviai sustojo ir prie ledinės, sraunios, sūkuringos Jenisejaus upės, vadinamos antraisiais lietuvių kapais. Daugelis kadaise žuvo ja plukdydami rąstus. O štai vyriausioji ekspedicijos dalyvė Danutė Blyža išsimaudė upėje, kurioje badmečiu, vaikas būdama, pasigaudavo reto skanumo žuvį.
Jenisejaus dukra
Garbioji Danutė Blyža pasakojo savo šeimos, išblaškytos tremties golgotose, istoriją.
Kai 1947 m. areštavo jos tėvelį, mama su vaikais kurį laiką slapstėsi miške, pas gimines arba kaimynus, kuriems už bėglių slėpimą grėsė pakliūti į lagerį. Kai mama pasiuntė penkiolikmetį sūnų pažiūrėt, ar ūkyje liko samdinių, enkavedistai jį įkalino. Patikėjusi skelbimais, raginusiais ištremtųjų gimines nebesislėpti, esą jiems bus dovanota, Danutės mama su vaikais 1950 metais tais pačiais gyvuliniais vagonais buvo išvežta į Sibirą. Dirbti negalėjo, nes buvo peršauta sargybinių. Moters vyras dešimt metų kalėjo lageryje Komių SSR, tad šeimą jai teko išmaitinti vienai.
"Mes gaudėme, kepėme ir valgėme "suslikus" (starus. - Aut. past.), o aš buvau vikriausia jų medžiotoja", - pasakoja ponia Danutė. Kai po Stalino mirties viskas pasikeitė, ją ir seserį motina išsiuntė į Lietuvą, o pati liko laukti iš lagerio sugrįžtančio vyro, kuriam tremtis buvo priteista iki gyvos galvos...
Ekspedicijos metu ponią Danutę labiausiai sukrėtė sutiktųjų tautiečių likimai ir tai, jog kaimo žmonės neturi galimybių nors dienai sugrįžti į per dešimtmečius išsiilgtąją Lietuvą. "Jie neturi pinigų atvykti į Maskvą, miestą, kur pragyvenimas brangiausias pasaulyje, kad po savaitės dviejų patekę pas Lietuvos konsulą, susitvarkytų dokumentus. Jeigu Krasnojarsko krašte yra apie 4000 lietuvių, tai per visą Sibirą ir 14 000 atsirastų", - sakė moteris.
Ekspedicijos dalyviai Krasnojarske buvo susitikę su maždaug 4000 tautiečių jungiančios regioninės lietuvių tautinės kultūrinės autonomijos "Lietuva" pirmininku Antanu Rasiuliu. Jis papasakojo, kaip vieno lietuvio kavinėje tėvynainiai susiburia švęsti tautinių katalikiškų švenčių, apie susikūrusį dainų ir šokių ansamblį. Guodėsi, jog daugeliui Sibire gyvenančių lietuvių dėl biurokratinių labirintų sunku sutvarkyti reabilitacijos dokumentus, gauti lietuviškus pasus, tad ketina išsireikalauti, kad Lietuvos konsulatas būtų įkurtas Krasnojarske.
Kai kurie atšiauriame Sibire įsitvirtinę tautiečiai nesiryžta grįžti į tėvynę, nes nežino, kaip čia pavyktų sukurti gyvenimą iš naujo. Tad kretingiškiai įsipareigojo Lietuvos Respublikos Seimui perduoti Sibiro lietuvių prašymus padėti greičiau sutvarkyti dokumentus.
"Įvykdžiau tėvelio valią"
Kretingiškiai, viešėdami Genės Martinaitienės namuose, sutiko kaip tik tuo metu mamą lankančią Nijolę Martinaitytę. Ją "Vakarų ekspresas" susirado jau grįžusią į Kauną, kuriame moteris gyvena dvidešimtį metų.
"Tėvai mažai pasakojo, ką jiems teko ištverti pirmaisiais tremties metais, nenorėjo, kad mes kentėtume. Močiutę, atvykusią tremtin, vietiniai vadino fašiste, bet pamatę, kad tai tik varginga moterėlė su vaikais, su atjauta ištiesė jai pagalbos ranką. Patys neturėdami ką valgyti, misdami bulvių lupenomis, jie atnešdavo pieno šlakelį tremtinių vaikams, atitraukę nuo savo mažylių burnos", - prisiminė ponia Nijolė, Krasnojarske lankiusi mokyklą (jos mama dirbo telefoniste, tėvelis Jenisejumi plukdė sielius, dirbo miško darbus), ir vėliau Sibiro technologijos institute įgijusi inžinieriaus - chemiko diplomą. Į Lietuvą ji atvyko būdama 23 metų, 1985 m. ir, kaip jauna specialistė priimta į Kauno Janonio popieriaus fabriką, gavo bendrabutį.
"Mano tėvelis labai norėjo, kad aš važiuočiau į Lietuvą. Šiai atgavus nepriklausomybę, man buvo labai sunku. Juk buvau išauklėta visai kitos ideologijos dvasia, skyrėsi kalba, mentalitetas, viskas. Jaučiausi it išrauta gėlė, patyriau, kas yra nostalgija. Labai ilgėjausi Sibiro gamtos ir žmonių, ten gimiau ir užaugau, ten visai kitas žvaigždynas, ir viskas buvo sava. Bet buvo gėda grįžti į Sibirą, neišpildžius tėvo valios, privalėjau ištverti, ir aš prisitaikiau. Dabar esu laiminga, kad man likimas lėmė sugrįžt į tėvų žemę", - sakė Nijolė, šiandie dirbanti medicinos srityje.
Neseniai ji Sibire aplankė mamą - kai su grupe lietuvių dalyvavo masažistų seminaruose prie Baikalo. Moterį, vis dar prisimenančią šiltus, atjaučiančius, atlapaširdžius sibiriečius, sujaudino kretingiškių ekspedicija. "Ypač buvo verta važiuoti dėl tų žmonių, kurie neturi kam parašyti laiško į Lietuvą..."
Miškininkas Eugenijus Žiobakas (pirmas iš kairės) ir jo dukrelė (antra iš dešinės) su ekspedicijos dalyviais susišnekėjo gimtąja kalba. Pirma iš dešinės - Danutė Blyža
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą