Pagal senąjį Prūsijos kalendorių buvo šventojo Emanuelio diena, ir vaikas buvo pavadintas šiuo vardu: "Dievas su mumis."
Imanuelis gimė ketvirtas šeimoje, bet tapo vyriausias.
Mama Ona Regina Kant, mergautine pavarde Roiter (Anna Regina Reuter), iš viso pagimdė devynetą vaikų, iš jų užaugo tik penki.
Pirmagimis gimė negyvas, dar trys mirė mažiukai.
KARALIAUČIUS, kuriame gyveno I. Kantas, buvo vienas gražiausių Prūsijos karalystės miestų.
Iš penkių užaugusių vaikų buvo du berniukai ir trys mergaitės. Imanuelis turėjo tris jaunesnes seseris - trejais metais vėliau už jį gimusią Mariją Elžbietą, šešeriais - Oną Luizę, septyneriais - Kotryną Barborą, ir vienuolika metų jaunesnį brolį Johaną Henriką.
Brolis tapo pastoriumi, gyveno Kuršo kunigaikštystėje, Vetsaulėje (vokiškai Alt-Rahden - dabar Latvija, netoli Bauskės). Susilaukė penkių vaikų, nugyveno 65 metus.
Ona Regina pagyveno tik keturis dešimtmečius: mirė, kai Imanueliui buvo 13 metų.
Tačiau per tą laiką ji spėjo pasodinti sūnaus širdyje "gėrio daigus" ir nepalaužiamus moralės principus - taip vėliau rašė pats filosofas. Ona Regina buvo palaidota Karaliaučiuje - mieste, kuriame gimė ir užaugo.
Senelis - kaipėdietis
Imanuelio tėvas Jonas Jurgis (Johann Georg) gimė Klaipėdoje (1682 m.). Į Karaliaučių jis atvyko jau suaugęs ir perėmęs iš tėvo amatą.
PIETŪS. Kantas valgydavo tik kartą per dieną, bet niekada nepietaudavo vienas, nes valgant vienišam proto darbas nesiliauja. (Emil Doerstling, tapyta 1892-1893 m.).
Jono Jurgio tėvas (Imanueliui - senelis) Hansas Kantas buvo Klaipėdos šikšnius (arklių pakinktų iš odos gamintojas).
Klaipėdoje jis turėjo du namus (Odininkų ir Tomo gatvėse) ir, sprendžiant iš iškilmingų laidotuvių (1715 m.) - skambinant miesto varpams, buvo gerbiamas miestietis. Anot vokiečių istoriko prof. Hanso Mortenseno, palaidotas po savo namų durų slenksčiu.
Hanso tėvas (filosofo prosenelis) Richardas 17 a. gyveno Kantvainių kaime (vok. Kantweine; netoli Priekulės, šalia Agluonėnų) ir vokiškai nemokėjo, nes sudaryti testamentą jam padėjo vertėjas.
Kokia kalba jis kalbėjo? I. Kanto kilmę Vokietijos archyvuose tyrinėjęs istorikas Hansas Mortensenas mano, jog kuršių tarme (nes senieji kantvainiškiai - lietuvių asimiliuoti kuršiai).
Turint galvoje, kad lietuviški vietovardžiai dažniausiai siejami su asmenvardžiais, galima manyti, jog Kantvainių kaimas susijęs su Kanto pavarde ir rodo filosofo tėvo giminės kuršiškas ištakas.
PRINCESĖS gatvė. Filosofas šį namą miesto centre, šalia karaliaus pilies (vaizdas iš gatvės ir iš sodo pusės), nusipirko jau būdamas 60 metų (prieš tai gyveno Magistrų skersgatvyje Knypavos saloje, netoli universiteto, vėliau - Liepininkų(Lebenicht) rajone nuomojosi pusę namo aukšto). Name buvo 8 kambariai. Antrame aukšte vykdavo garsieji kviestiniai pietūs su bičiuliais - filosofais, teologais, rašytojais etc. Po jų filosofas eidavo pasivaikščioti tuo pat maršrutu - iki Frydrichsburgo forto. (1850 m. graviūros).
Yra žinoma, jog Kantvainiuose prosenis Richardas turėjo užeigą "Verdenė" ir buvo kaimo šaltyšius (seniūnas).
Jo verslas siekė dar toliau: Rusnėje jis 1650 m. išsinuomojo karčemą, buvusią netoli klebonijos, o vėliau dar nuomojosi ir karčemą Verdainėje (vok. Werdene) - gyvenvietėje netoli Šilokarčemos (Heydekrug), t. y. dabartinėje Šilutės miesto teritorijoje. 17 a. čia apsigyveno nuo religinio persekiojimo pabėgę škotai.
Pats I. Kantas viename iš savo laiškų bičiuliui spėjo, kad jo šaknys škotiškos: senelis į Rytprūsius, matyt, bus atkakęs iš Škotijos.
Tačiau H. Mortensenas sako, jog filosofas klydo: su škotais jis "giminiavosi" tik tuo, kad šie mėgo jo prosenio smukles, o senelio dvi dukros ištekėjo už šios tautybės atstovų.
Vokiečių istorikas atrado dokumentų - du turto raštus, kuriais prosenelis Richardas perdavė turtą dukrai Sofijai ir įpareigojo žentą (škotą) reikiamai atsiskaityti su jo sūnumi Hansu. Dokumentuose minimi Kantvainiai.
VORDERE VORSTADT - Karaliaučiaus pakraštys į pietus nuo Knypavos salos, arčiausiai Priegliaus, tarp Žaliojo tilto ir Frydrichsburgo tvirtovės. Čia, amatininkų ir prekeivių kvartale, užaugo Imanuelis. Nedidelis jo tėvų namas stovėjo ant Priegliaus kranto. (Priemiestis fotografuotas 20 a. pradžioje).
Beje, pats didysis mąstytojas savo kilme ir giminėmis nelabai rūpinosi.
Pasak A. Gulygos, jis net su artimiausiais giminėmis nebendravo (išskyrus dalykiškus laiškus), nors, reikalui esant, ir brolį, ir seseris paremdavo.
16 metų - į universitetą
Imanuelis augo silpnos sveikatos, tačiau nuovokus.
Kai buvo aštuonerių metų, pastorius Francas Šulcas (Schultz), kuris lankydavo savo parapijiečius, patarė tėvams leisti berniuką į valstybinę gimnaziją "Collegium Fridericianum", kuriai pats ir vadovavo. Čia berniukas praleido aštuonerius metus.
Tėvai tikėjosi, kad jis taps pastoriumi, tačiau Imanuelis žavėjosi senąja literatūra ir bodėjosi išorinėmis religinio kulto apraiškomis. Gimnazijoje dominavo vienuolyno atmosfera.
GRAFAI Henrikas Kristianas bei Karolina Kaizerlingai, kurių vaikus mokė I. Kantas. Tai sena Europos kilmingųjų giminė, 15 a. žinoma Livonijoje, Kurše, nuo 18 a. - Lietuvoje kaip kultūros, švietimo veikėjai. Grafienė Karolina domėjosi filosofija ir pačiu filosofu, ir jos interesas, manoma, neliko be atsako.
Kantų šeima buvo religinga, ji priklausė pietistams.
Tai specifinis vokiškasis protestantizmo variantas, atsiradęs 17 a. pabaigoje.
Neigė apeigas ir ritualus, esminiu dalyku laikė vidinius moralinius įsitikinimus ir asmens elgesį. Prūsija ir Karaliaučius buvo pietizmo židinys.
Būdamas 16 metų, Kantas įstojo į Karaliaučiaus universitetą.
Tėvas vos sudūrė galą su galu, ir studentui teko verstis privačiomis pamokomis.
Šiek tiek padėjo motinos giminaitis batsiuvys.
Universitete Kantas praleido 7 metus, bet, neapsigynęs magistro darbo, išvyko iš gimtojo miesto ir įvairiuose kampeliuose dirbo mokytoju.
JUČIAI netoli Gumbinės Įsručio rajone (dabar Velosiolovkojė netoli Gusevo Černiachovskio rajone). Taip dabar atrodo pastoriaus Danieliaus Anderšo namas, kuriame filosofas ketverius metus gyveno ir mokė jo vaikus. 2013 m. vokiečių žurnalisto ("Der Standard") daryta nuotrauka.
Ketverius metus I. Kantas gyveno Jučiuose, netoli Gumbinės, kur mokė tris pastoriaus vaikus.
Jučių (vok. Judtschen) reformatų pamokslininkas Danielius Anderšas (Daniel Andersch) buvo kilimo iš Silezijos, kuri tuo metu priklausė Prūsijai.
Kai senbuvius lietuvius išguldė maras (1709-1711 m.), valdžia Rytprūsius apgyvendino naujakuriais iš Zalcburgo, Šveicarijos, kitų Europos kraštų, kur katalikai persekiojo protestantus (Prūsija, žinia, buvo protestantiška).
Atkilėlius vietiniai vadino "zalcburgiečiais". Gumbinės apskrityje telkėsi šveicarų kolonija, kalbanti prancūziškai.
Gyvendamas Jučiuose, I. Kantas (anot A. Gulygos) ir pažinęs lietuvių gyvenimą, tradicijas bei susidomėjęs lietuvių kultūra (lietuvių Prūsijoje būta daug net ir po maro: pačių vokiečių statistikos duomenimis, 1864 m. - apie 152 tūkst.)
ALBERTINA. Alberto kolegija (lot. Collegium Albertinum) buvo atidaryta 1544 m. ir išaugo į universitetą - seniausią Prūsijoje. Po šimtmečio jis imtas vadinti Albertina. Dar po šimtmečio jo rektoriumi tapo iš Klaipėdos kilęs Simonas Dachas. Tuo metu šalia bažnyčios įrengtas vadinamasis Profesorių laidojimo rūsys. Albertina veikė keturis šimtmečius. 1861 m. universitetas iš senojo pastato persikėlė į naujus rūmus Šteindamo rajone, Paradų aikštėje.
Vėliau Kantas persikėlė mokytojauti prie Osterodės (dabar Lenkija) ir dvarininko šeimoje mokė tris berniukus.
Trečioji jo privataus mokytojavimo vieta - grafo Kaizerlingo šeimoje, kuri jam leido iš arti pažinti aukštuomenės papročius.
Karolina
Kaizerlingai - sena Europos kilmingųjų giminė, kilusi iš Vestfalijos, 15 a. žinoma Livonijoje, Kurše, nuo 18 a. - Lietuvoje kaip kultūros, švietimo veikėjai.
Grafas Hermanas Karlas fon Keizerlingas buvo žymus Pabaltijo vokiečių mokslininkas ir diplomatas, artimai bendravęs su Leipcige gyvenusiu kompozitoriumi Johanu Sebastianu Bachu, netgi buvęs jo mecenatas.
Jo vienturtis sūnus Henrikas Kristianas (Heinrich Christian), irgi diplomatas, antrąją gyvenimo dalį praleido savo dvare Lapynuose (Rautenburge).
Ypač šilti filosofo santykiai užsimezgė su grafo žmona Karolina. Jų draugystė tęsėsi net 30 metų. Grafienės von Kaizerling namas Karaliaučiuje garsėjo kaip miesto intelektualų susitikimo centras. Jame lankydavosi ir I. Kantas. Karolina jam buvo "moters idealas".
Po jos mirties 1791 m. filosofas ją pavadino "savosios lyties puošmena".
Kunigaikštienė Kaizerling, jauna gražuolė, susidomėjo ne tik filosofija, bet ir pačiu filosofu. Šis susidomėjimas esą nelikęs be atsako.
PAVELDAS. Miesto architektūra sugriauta per 1945 m. bombardavimą, senųjų gyventojų atminimas sunaikintas fiziškai vėliau. Visos vokiečių kapinės buvo išplėštos ir užstatytos arba užžėlė krūmais. Kur palaidoti Karaliaučiaus profesoriai - pastatytas vaikų darželis. Luizės miške, Senamiesčio kapinių teritorijoje, įkurtas Centrinis parkas. Luizės bažnyčia (nuotr.) paversta Lėlių teatru.
Filosofas nė karto nebuvo vedęs, nors, jo draugo pastoriaus Borovskio teigimu, ketino dukart (pavardžių draugas neišdavė). Psichoanalitikai tai aiškina motinos kultu.
Pats Kantas rašė: "Kai man galėjo prireikti moters, aš negalėjau jos išlaikyti, o kai galėjau ją išlaikyti, man jau nebegalėjo jos prireikti."
Jo viengungystė, matyt, buvo priverstinė, neteikė džiaugsmo: "Vyrui negali teikti malonumo gyvenimas be moters, o moteris negali patenkinti savo poreikių be vyro", - tai irgi jo žodžiai.
Privatdocentas
Per mokytojavimo metus Kantas dėjo pagrindus mokslinei veiklai: sukūrė kosmogoninę hipotezę, parašė dvi knygas ir išleido du susidomėjimą sukėlusius straipsnius.
1755 m., būdamas jau trisdešimties metų, jis įteikė universitetui magistro disertaciją, po mėnesio laikė egzaminą žodžiu ir gavo daktaro (magistro) laipsnį.
Vėliau perėjo "habilitaciją" - apsigynė antrą disertaciją disputo forma, ir jau tada gavo privatdocento (neetatinio dėstytojo) vardą.
Tai reiškė, kad jam už darbą mokėjo patys studentai. Auditorijų Albertinoje trūko, todėl lektoriai skaitydavo paskaitas ir namuose.
Pirmoji Kanto paskaita įvyko pas kolegą profesorių, ir studentai vos sutilpo. Tą dieną prasidėjo Kanto, kaip dėstytojo, veikla, trukusi 40 metų.
Pradėjęs dirbti universitete, Kantas dėstė logiką, metafiziką, gamtos mokslą ir matematiką. Vėliau prisidėjo fizinė geografija, etika ir mechanika.
Maksimalus krūvis buvo 28 val. per savaitę.
Nuolatinę - logikos ir metafizikos profesoriaus - vietą Kantas gavo tik po 16 metų. Dukart po metus ėjo rektoriaus pareigas.
Istorinis fonas
Kantas skaitė paskaitas ir rusų karininkams. 1757-1763 m. Prūsijos viengalvį erelį ant Karaliaučiaus miesto vartų buvo pakeitęs Rusijos dvigalvis: Rusijos imperija prisijungė naują administracinį vienetą.
"Kai 1756 m. Frydrichas II įsiveržė į Saksoniją, jis nenumanė, kad karas tęsis septynerius metus, nuniokos šalį ir atves prie katastrofos", - rašo A. Gulyga.
Į galingiausių Europos valstybių karą įstojus rusams, generolas Fermoras, dislokavęsis Klaipėdoje, iš čia per Kuršių neriją ir įlankos ledą su armija patraukė į Karaliaučių ir jį užėmė...
1762 m., mirus Rusijos imperatorei Jelizavetai Romanovai, sostą perėmė Petras III - pusiau vokietis, vedęs šešiolikmetę trečios eilės pusseserę, Cerbstdornburgo princesę, prūsų generolo dukrą Sofiją Augustą, gimusią Ščecine, Pomeranijoje. Petras III buvo Prūsijos karaliaus gerbėjas, atidavė žemes ir atleido Prūsijos gyventojus nuo priesaikos rusų carui.
Tačiau Sofija Augusta, nekentusi sutuoktinio, troško įsitvirtinti Rusijos soste. Po pusmečio rūmuose buvo įvykdytas perversmas, Petras III nužudytas, o sostą perėmė Sofija - žinoma kaip Jekaterina II (Didžioji)...
Kantas savo filosofiją kūrė prancūzų revoliucijos išvakarėse. Šalia vyko Lietuvos ir Lenkijos valstybes dalijosi kaimynės, įskaitant Prūsiją. Savo kocepciją apie tautų sambūvį jis išdėstė pacifistiniame veikale "Apie amžinąją taiką".
Jame skelbė laisvų tautų federacijos idėją.
Autoportretas
Kantas save laikė melancholiku ir pats pateikė melancholiko charakteristiką. Nereikia manyti, sako filosofas, kad melancholikas nepatiria gyvenimo džiaugsmų ir yra amžinai kamuojamas niūraus ilgesio.
Jis tik lengviau už kitus pasiduoda tokiai būsenai, veikiamas vidinių ar išorinių įtakų.
Melancholikui būdingas dėkingumo jausmas. Jis geradaris, pastovus, jautriai reaguoja į neteisybę.
Nekenčia apsimetinėjimo, nuolankumo, žmogų laiko pagarbos verta būtybe.
"Jis griežtas teisėjas sau ir kitiems ir dažnai nepatenkintas ir pačiu savimi, ir pasauliu." Jeigu melancholiko jausmai ir protas išsikreipia, jis pasiduoda egzaltacijai, regi pranašiškus ženklus. Jam gresia pavojus tapti keistuoliu.
Todėl reikia pažinti savo silpnybes, kad neleistum joms vešėti.
I. Kantas turėjo savo sveikatos filosofiją: vaistais nepasitikėjo, labiau rėmėsi griežtu režimu, higiena ir proto valios galia.
Netinginiauk, tvardykis, mažiau miegok, daugiau judėk, tramdyk apetitą, valgydamas negalvok, kojas mazgok lediniu vandeniu...
Tokių taisyklių laikėsi filosofas, ir nors buvo silpnos sveikatos, niekada niekuo nesirgo.
Saulėlydis
Nuo 75 metų Kantas ėmė sparčiai karšti. 1799-ieji buvo persilaužimo metai. Jis sutrumpino pasivaikščiojimų maršrutą, guldavosi anksčiau, dieną užsnūsdavo ant kėdės.
Pietų kviesdavosi ne daugiau nei du svečius. Rytais dar rašydavo, tačiau užrašai padriki, mintys nebenuoseklios.
1800 m. pradėtų užrašų aplankas skirtas klausimui apie Dievą. Tačiau šalia transcendentinių eilučių - ir padriki užrašai apie kasdienybę, mitybos racioną, tarno barnį su virėja...
1801 m. lapkritį Kantas atsisveikino su Albertina. Nuo tol nebeišėjo į lauką, nepriiminėjo svečių. Jo namuose apsigyveno jaunesnioji sesuo Barbora.
Nuo 1802 m. filosofas geso. Nors jokia konkrečia liga nesirgo, jėgos pamažu jį apleido.
80-mečio proga, 1803 m. balandį, buvo pakviesta svečių, tačiau Kantui prie stalo pasidarė bloga.
Spalį būklė smarkiai pablogėjo, po to vėl pagerėjo, ir vėl svečiai buvo kviečiami pietų, tik valgoma buvo visiškoje tyloje. Jis nebegalėjo skaityti, vakarais imdavo nerimas, tad tarnas su juo miegojo viename kambaryje.
1803 m. gruodį Kantas nebegalėjo parašyti savo vardo, neaiškiai kalbėjo, nebepažino sesers ir tarno.
1804-ųjų vasario 6 d. būklė dar pablogėjo, jis nebepakilo iš lovos.
Vasario 11-ąją, naktį, apie pirmą val., atsipeikėjo, nurijo kelis gurkšnius vyno, skiesto vandeniu, pasakė "Gut" ("Gerai") ir vėl prarado sąmonę.
Tai buvo paskutinis filosofo žodis.
Sąmonės jis nebeatgavo.
1804 m. vasario 12 d. 11 val. I. Kantas mirė. Miestas neteko dalies savęs.
Atsisveikinimas tęsėsi 16 dienų. I. Kantas buvo palaidotas profesorių rūsyje prie katedros.
1809 m. rūsys buvo nugriautas, jo vietoje radosi galerija, 19 a. pabaigoje virš kapo pastatyta pseudogotikinio stiliaus koplyčia.
1924 m. memorialas vėl perstatytas. Toks jis ir liko.
Tai vienintelis išlikęs senas Karaliaučiaus centro statinys šiandieniniame Kaliningrade. Albertinos nebėra.
Katedros liko tik griuvėsiai. Net senojo Karaliaučiaus kapinės Kaliningrade nebeegzistuoja. Kaip ir pats Karaliaučius.
Draugo žodžiai
Vienas iš paskutiniųjų I. Kanto darbų buvo pratarmė "Draugo prierašas" lietuvių švietėjo, poeto Kristijono Gotlybo Milkaus (vok. Christian Gottlieb Mielcke) sudarytam vokiečių-lietuvių bei lietuvių-vokiečių kalbų žodynui (1800 m.).
"Jo išdidumas yra visai kas kita, negu vienos kaimyninės tautos žmonių pasipūtimas, kai tarp jų yra kas nors kilmingesnis, nes tai greičiau savo vertės jutimas, reiškiantis drąsą ir laiduojantis jų ištikimybę..." - taip apie lietuvius rašė I. Kantas.
Tyrinėtojai atkreipia dėmesį į I. Kanto prosenelės iš motinos pusės pavardę: Mielke, Mulcke arba Muhlke. Motinos kilmės istorija nežinoma.
Apie Oną Reginą minima tik tiek, kad jos tėvas irgi buvęs pakinktų dirbėjas ir per tėvą šaknys driekiasi į Niurnbergą. Ar gali būti, kad prosenelė ir filologas buvo giminaičiai? Kol kas niekas negali to patvirtinti...
Atminimas
Vokiečių kapinės Kaliningrade buvo sunaikintos. Antkapiniai paminklai perstatomi ant sovietinių persikėlėlių kapų. Kapinių teritorijos užstatytos arba užžėlė krūmais.
Vienose seniausių kapinių - prie Brandenburgo vartų, kuriose buvo palaidoti garsūs Karaliaučiaus profesoriai (ir Liudvikas Rėza), buvo pastatytas vaikų darželis.
6-ajame dešimtmetyje Luizės miške šalia bažnyčios buvo įkurtas Centrinis parkas: jis užėmė Senamiesčio (Altštato) kapinių teritoriją.
Visi antkapiniai paminklai buvo nugriauti.
Ponarte (14 a. gyvenvietė, 17 a. pradžioje priskirta Liepininkams), naujųjų Haberbergo kapinių vietoje, įkurtas dar vienas poilsio parkas: nugriovus antkapius, pastatyti atrakcionai, šokių aikštelės, kavinės ir parko administracijos pastatas.
2008 m. ant senųjų Knypavos (vok. Kneiphof) kapinių atraminės sienos atidengta memorialinė lenta čia besiilsintiems profesoriams, tarp jų ir Liudvikui Rėzai - Donelaičio "Metų" leidėjui.
VERTA ŽINOTI
ALBRECHTAS Brandenburgietis - Karaliaučiaus universiteto įkūrimo iniciatorius, Vokiečių ordino didysis magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštystės kunigaikštis, buvo Gediminaitis - Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos proanūkis. Albrechto motina - Jogailos anūkė Sofija (Šventojo Kazimiero sesuo), tėvas - Frydrichas V Brandenburgietis. Iš viso jiedu susilaukė 17 vaikų.
1514 m. su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste sudarė amžinosios taikos sutartį, kuri buvo pratęsta 1529 m.
1525 m. Krokuvoje prisiekė vasalo ištikimybę savo dėdei Žygimantui Senajam.
Albrechto finansiškai paremtas, studentas Martynas Mažvydas parengė ir Karaliaučiuje
1547 m. išleido pirmąją lietuvišką knygą "Katekizmas". Kunigaikštis taip pat skyrė lėšų lietuviškoms parapijoms ir pradžios mokykloms krašte steigti.
-------------------------------------------------------
VARDAI
Universiteto įkūrimo pradžioje čia dirbo lietuvių eruditas Abraomas Kulvietis - graikų kalbos profesorius. 16 a. mokėsi Martynas Mažvydas ir studijų metu parengė bei išleido pirmąją lietuvišką knygą. 17 a. mokėsi, o vėliau dėstė, buvo rektoriumi Simonas Dachas. 18 amžiuje 40 metų dėstytojavo I. Kantas.
Tuo metu studijavo ir Kristijonas Donelaitis. Vėliau universitetą baigė ir jame profesoriavo Liudvikas Rėza. Taip pat čia teisės mokslus krimto Karaliaučiuje gimęs ir augęs rašytojas, kompozitorius, dailininkas, "Spragtuko" autorius Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas (Ernst Theodor Amadeus Hoffmann).
-----------------------------------------------------
KARALIAUČIUS
Miestas įsikūrė trijų baltų gyvenviečių vietoje: Senamiesčio (Altstadt), Liepininkų (Lobenicht) ir Knypavos (Kneiphof). Nuo 1340 m. šie miestai vadinti bendru Kenigsbergo vardu.
Šaltiniai: A. Gulyga. "Kantas"; www.nzidinys.lt - N. Putinaitė. "(Ne)lietuvis Kantas"; aidai.eu - dr. Vladas Viliamas. "Emanuelio Kanto lietuviškos kimės klausimu"; briai.ku.lt - Anatolij Bachtin. Karaliaučiaus kapinių istorijos apžvalga; epaveldas.lt; gid.lt ir kt.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą