Irina Alegrova: "Bijau įsimylėti"

Interviu

Su ja labai lengva bendrauti. Jos dideliame name galima nesukant galvos pabėgioti ir pažaisti su šunimi, paprašyti pavalgyti ir net prigulti ant vienos iš daugybės sofų. Padiskutuoti apie drabužius, remontą, sulaužytą nagą ir koldūnus. Ji paprasta, atleiskite už šiurkštų žodį, boba, kuri visą savo gyvenimą laiko visus keturis namų kampus. Ir kuri taip nori kartais pasijusti silpna.

Irina Aleksandrovna leidžia sau kartais nuo visko pailsėti?

Sofą matote? Televizorių? Viską, ką galima, aš peržiūrėjau, filmą po filmo. Labai padeda. Kartais galiu šitaip paroms užsidaryti. Ir jokių kalbų, kas man beskambintų, kokie karšti reikalai bebūtų. Nėra manęs, ir viskas. Kur aš? Nežino niekas. O aš su televizoriumi, knyga, kartais - kryžiažodžiu. Bet daugiausia filmus žiūriu. Nesvarbu kokius. O jei esu paprasčiausiai sudirgusi, tai save "prispaudžiu" ir stengiuosi pati kaip nors pasikelti nuotaiką. Galiu išmesti bet kokią problemą iš galvos, supratusi, kad aš jos dabar išspręsti negaliu. Aš ją turiu, jeigu galima taip pasakyti, "permiegoti".

Bet tai juk sunku, ypač kai kas nors graužia. Taip norisi išsiverkti.

Kartais, retai retai, norisi, bet neišeina. Tada įsijungiu kokią nors muziką ir verkiu.

Gailitės savęs?

Taip. Tikrai. Pirmą kartą apie tai kalbu.

Turbūt tai visos moterys išgyvena, kai gaila savęs taip, kad gali pulti į depresiją.

O aš to ir neslepiu. Anksčiau sau niekada neleisdavau pasakyti: aš pavargau. O dabar kartais galiu. Todėl, kad reikia pagailėti savo organizmo, savo širdelės, savo sielos. Tai nereiškia, kad rytoj aš nieko nedarysiu. Tiesiog pasakyti - ir viskas. Dar visai neseniai aš nesuprasdavau, kas yra depresija. O dabar nutinka, kai viskas atrodo "ne taip". Bet depresija pati savaime turi praeiti.

Taip galima niekada iš tokios būsenos neišsivaduoti.

Mano galva, nuo šito vaistų nėra. Prisigerti? Dar blogiau bus, dar labiau imsi savęs gailėtis. Bet tai nereiškia, kad aš nė karto neišgėriau šimto gramų degtinės. Visų pirma, niekas manim nepatikės. O antra, aš toks pat žmogus kaip ir visi. Parodykite man rusą, kuris per savo gyvenimą nė karto rankose taurelės neturėjo. Narkotikai? Tai man yra tabu. Niekada nebandžiau ir nebandysiu, aš šiuo atžvilgiu nemadinga. Kas dar? Pamiegoti galima.

O parduotuvės kaipgi?

O! Tai mano pramogos! Tiksliau tai, kas man pakelia nuotaiką. Ypač mėgstu pereiti avalynės parduotuves. Kartais dvi tris poras galiu iš karto nusipirkti.

Ir kiek pas jus batų?

Nori sužinoti, kaip dažnai mane apima depresija? Galiu pasakyti, kad paskutinį kartą - o tai buvo ne taip seniai - aš per tris dienas nusipirkau 11 porų. Gerai bent tai, kad visas jas aš avėsiu. Būna, parsineši namo ir guli. O čia nusipirkau ir vasarai, ir pavasariui, ir laisvadieniams, ir kasdienai. Dar ir rankinę prie vienos poros priderinau. Bet net avalynės parduotuvės man nepadeda taip atsipalaiduoti, kaip žinai kas? Išvyka naktį į kokį nors prekybos centrą. Tada prisiperku visokių buitinių daikčiukų. Dvi tris keptuves, kokias nors "suktas" (tarp kitko, namie viso šio gero yra labai daug). Taip pat indų salotoms, lazdelių, lopetėlių... Ir būtinai turiu prisirinkti pilną krepšį produktų - reikia ar nereikia - tas pat (kitą dieną galiu naujas salotas sugalvot). Ir va su visu tuo sugrįžti, išsidėlioji. Produktus išdalinti studijoje, apsaugai. Dar tokioje būsenoje galiu pinigus dovanoti, ir ne po penkias kapeikas.

Vėliau nesigailite?

Ne. Bet niekada neduodu pinigų skolon. Dabar nebeduodu. Jei manęs kas nors paprašo, arba jei pati pajaučiu, kad reikia padėti, tai geriau arba nupirksiu ką nors, arba pinigus atiduosiu. Štai tokia labdara kartais užsiimu. Pas mane giminaičių daug, būna, kad ir visai nepažįstamiems žmonėms padedu.

O kodėl gi neskolinate?

Todėl, kad jei reikėtų prisiminti, kiek man žmonės yra skolingi... Ir žinau, kad šių pinigų jie niekada neatiduos. Aš nutariau šito nedaryti. Žinau iš savo pačios patirties - jei nori prarasti draugą, paskolink jam pinigų. Visų nemaloniausia man buvo tai, kad su mano pinigais, kurie man iš dangaus nenukrito ir buvo uždirbti oi kaip nelengvai, elgėsi kaip su šiukšle. Tai labai apmaudu. Po to pasikeitė mano požiūris į žmones.

O pati skolinotės?

Žinoma. Visą gyvenimą. Ten šiek tiek, čia truputį. Grįždavau iš kelionių ir atiduodavu. Tą visi žmonės yra išgyvenę. Bet jau daug metų, laimei, pinigų prašo manęs...

Jūs su dukterimi Lala bendraujate kaip su drauge?

Taip. Kartais aš net dėl to apgailestaudavau. Nes pas mus nebūdavo tokio dalyko: "Viskas. Aš pasakiau". Labai anksti pradėjau su ja tartis.

Jūs prisimenate tą momentą, kai duktė pirmą kartą įvertino jūsų kūrybą?

Vienas juokingas atvejis įsiminė, kai ji buvo dar vaikas. Lalai tada buvo, berods, penkeri. Ji sėdėjo salėje, žiūrėjo koncertą ir taip audringai į viską reagavo, komentavo. Salė kvatojo. Aš pati vos iš juoko nenumiriau.

Kaip jūs auklėjote dukterį - naudodamasi knygomis, mamos patirtimi ar dar kaip nors?

Pas mane buvo labai daug vaikiškų knygų, kurios dabar perėjo mano anūkui (Lalos sūnui Aleksandrui. - Aut. past.). Bet sakyti, kad aš užsiėmiau Lalos auklėjimu, būtų neteisinga. Nemeluosiu. Čia yra didelis mano tėvų indėlis. Labai ačiū jiems už tai. Mano tėtis, amžiną jam atilsį, atstojo jai tėvą. Lala man prieš trejus ketverius metus pirmą kartą prisipažino, kad kai aš išvažiuodavau, ji paimdavo mano naktinius marškinius, miegodavo su jais ir verkdavo. O man reikėdavo išvažiuoti, mano toks darbas. Tačiau kiekvieną vasarą ji būdavo su manimi.

Jūsų namuose gyvena trijų kartų moterys: jūs, jūsų mama ir duktė. Kaip sugyvenate?

Labai ramiai. Tuomet, kai Lala tapo visaverte moterimi, turiu omenyje, išmoko namuose šeimininkauti, mama, suprantama, pasitraukė į šoną. Taip sakant tapo jau ne pirma, o trečia. O tokio dalyko, kad dvi šeimininkės virtuve nepasidalintų, niekada nebuvo.

Ar mama jūsų niekada nekritikavo?

Ne, po vienos vienintelės pastabos, kurią ji man pasakė, kai buvau dar visai jauna, nė karto. Ji pasakė: "Jei aš pamatysiu, kad tu aplaižai pirštą arba šaukštą, kai gamini - aš šito nevalgysiu". Man šito pakako visam gyvenimui.

Beje, mano dukra ir anūkas šiuo metu gyvena dvejuose namuose. Aš turėjau du butus mieste, iškeičiau juos į naują tame pat rajone, bet labai geram name. Mieste reikia ką nors turėti. Ir aš Lalą puikiai suprantu - tėvus mylėjau be galo, bet vis tiek norėdavau turėti savo kampą. Todėl Lala su Saša gyvena ir ten, ir čia. O tai rašė, kad mano duktė iš manęs išėjo, kad mes susipykom. Nieko panašaus. Tiesiog aš savo dukteriai padovanojau prabangų butą.

Jau svečiavotės ten ilgesnį laiką?

Dar nė karto. Jie turi didžiulį stalčių, tai aš juokiuosi: jūs man jame vietelę išskirkite. Lala viską tam bute pati sugalvojo. Man apskritai jau atrodo, kad kaip šeimininkė greitai ji mane praaugs, kaip ir aš kadaise praaugau savo mamą, o ji - močiutę. O aš šiandien, kai namuose nieko nėra - mano Galočkai (namų šeimininkė. - Aut. past.) laisvadienis, galiu ieškoti skuduro grindims. Nes aš nežinau, kur jis guli. Kodėl visa tai sakau? Todėl, kad manęs dažnai klausia apie žvaigždžių ligą. Taigi, ji pas mane pasireiškia tuo, kad aš galiu sau leisti nedaryti to, ko nenoriu. Tiesiog neturiu laiko. Mano smegenys ne tam nureguliuotos. Nepaisant to, virtuvė, maisto ruošimas - tai mano sritys.

Būna taip, kad reikalingas koks nors daiktas, o rasti niekaip negalite?

Labai dažnai. Kartais galiu paskambinti antrą valandą nakties: "Galia, atleisk man, kur tai yra?" Galia žino viską. Aš - ne. Štai žiūrėkite: čia lentynoje visokie daikčiukai išdėlioti, tai - Galios darbas. Patinka man ar nepatinka, aš galiu net dėmesio neatkreipti. Jei, tarkim, kas nors atvažiuoja, kaip jūs, interjero fotografuoti, tai aš pereinu per namus, nuimu kas nereikalinga. O šiaip jau tą prižiūri Galia - auksinis žmogus, šeimos narys. Aš nesu dizaino, daiktų vergė.

Su kokiu gyvūnu jūs save palygintumėte?

Su šunimi. Arba su arkliu. Dėl atsidavimo, supratingumo...

Bet juk sakoma: piktas kaip šuo.

Šunį padaro piktą, jį taip auklėja. Manieji argi pikti? Turiu bulterjerą, jis visai neagresyvus, kaip katė. Boria (bokseris) - gatvės vaikis. Iki šiol nežinom, kaip jį anksčiau vadino. Atsimenu, kaip jis pirmąsyk čia užėjo - tai juk tikra daina. Jį atvežė. O pas mane čia dvi mergaitės - taksė Dusia ir aviganė Nika. Borka užėjo ir atsigulė vidury kambario ant nugaros. Jis iki šiol toks dėkingas. Šunys pas mane visiškai laisvą gyvenimą gyvena. Vaikšto kur nori. Bet jeigu oras subjursta... Pamatytumėte tada Dusią, kokios išvaizdos ji namo parbėga. Visa purvina. Na, maudom kartkartėmis...

Kaip labiausiai mėgstate pykti?

Ooo... Jums reikės čia padėti ne tris taškus, o daugiau. Man visada patiko, kaip pyksta mano Galia. O aš juokiuosi, kad manęs negalima įleisti į padorią vietą. Nes jei aš netikėtai paslysiu ar kur nors įlipsiu, tai būtinai išsikeiksiu.

O "devynaukščiais" keiksmažodžiais galite pašnekėti?

Buvo ir tokių atvejų. Atsimenu, tada pirmus metus vairavau mašiną. Važiavau nekaip nusiteikusi, o toks sunkvežimiukas grubiai aplenkė mane. Sugalvojo pažaisti. Žaidė, žaidė. Sustojome prie šviesoforo. Aš atidariau langelį ir pasakiau viską, ką norėjau. Uždariau langelį, užsidegė žalia šviesa. Nuvažiavau, į veidrodį pažiūrėjau, o jis taip ir liko stovėti. Tiesiog pribaigė jis mano kantrybę...

Už ką galėtumėte trenkti vyrui?

Tik gindamasi.

O jus mušė?

Ne... Man tėtis vieną kartą sudavė vaikystėje, tada man buvo gal septyneri... Šitą įsiminiau visam laikui. Per užpakalį taip gerai sudavė. Jo sunki ranka buvo.

Už ką?

Išėjau žaisti į kitą kiemą nieko neperspėjusi. Jie manęs ieškojo. Todėl net dabar, jei kur užsibūnu, būtinai skambinu, kad nesijaudintų. Antrą kartą man tėtis sudavė, kai aš jau buvau mama. Taip sudavė, kad didesnio siaubo niekada nepatyriau. Bet buvo už ką...

Ką nors bijote padaryti savo gyvenime?

Bijau vėl įsimylėti. Ir bijau, ir nebijau vienu metu...

Išversta iš Rusijos spaudos