Galbūt nedaug ką nustebins ir tai, kad jis vedė lietuvaitę ir, septynerius metus pragyvenęs Klaipėdoje, puikiai kalba lietuviškai. Tačiau Olivjė pasiūlytas grikinių blynų "krep de ble nua" (pranc. crepe de ble noir) receptas nustebins net tuos, kuriuos sunku kuo nors nustebinti...
Miltai iš Lioktiudy kaimo
O. Kriju, gimęs Lioktiudy (pranc. Loctudy) kaime, nuo Paryžiaus nutolusiame 700 km, su pagarba mena tėvų išugdytus mitybos įpročius. Šeima du kartus per dieną, ryte ir vakare, susėsdavo prie stalo ne tik pavalgyti, bet ir pabendrauti, papasakoti apie savo gyvenimo įvykius. "Man būdavo neįsivaizduojamas dalykas pakilti nuo stalo be tėvų leidimo. Arba ką nors kramsnoti nesulaukus vakarienės meto. Mes laukdavome vakarienės kaip reikšmingo šeimos gyvenimo momento..." - prisimena Olivjė. Tai, kad prancūzų vaikai turi suvalgyti viską, kas jiems paduota, ir tada, kai paduota, anot pokalbininko - ne mitas, o gryna tiesa. "Man sunku žiūrėti į šiuolaikinius vaikus, kurie užkandžiauja kada įsigeidę ir dar žiūrėdami televizorių, bet kovą su tokiais "demokratiškais" įpročiais pralaimiu net ir savo šeimoje..." - prisipažino Olivjė.
BIGUDENO gyventojas dėvi tradicinį galvos apdangalą. Pasak Olivjė, tokia "kepurė" simbolizavo maištą prieš bažnyčių bokštų nugriovimą, kurį įvykdyti įsakęs karalius Liudvikas XIV. "Fotolia" nuotr.
Bretonas, nuo vaikystės pamėgęs moliuskus, omarus, krevetes, austres, midijas, langustus bei įvairiausias žuvis, Lietuvoje pasigenda ne tik jūrų gėrybių. Paklaustas, ką paprastai veža Lietuvon iš tėvynės, kai aplanko gimtąjį kaimą, Olivjė pirmiausiai paminėjo miltus. "Taip, taip, Lietuvoje sunku gauti grikių miltų! - šypsojosi Olivjė. - Atsivežu jų po 20-30 kilogramų. Taip pat prieskonių, arbatos..."
Būtent grikių, o ne kviečių ar kitokie miltai reikalingi kone tobuliems bretaniškiems lietiniams kepti... Bet apie juos - vėliau.
Be mėsos - bėda
Lietuvoje prancūzas pasigenda ir skanios mėsos. "Nėra nei vištienos, nei jautienos, nei kiaulienos, nei juo labiau avienos, kurią taip mėgstu. Labai menkas pasirinkimas..." Į klausimą "Tai jūs ne vegetaras?" Olivjė atsako prancūziškai, audringai mosuodamas rankomis: "Oh, non, non, non!"
"Nejaugi parduotuvėje negalima rasti mėsos?" - abejoju. "Turiu galvoje skanią, gerą mėsą, - patikslina Olivjė. - Kartais tokios pavyksta aptikti turguje, pas ūkininkus, bet ne kasdien. Ir man tai tikrai didelė bėda."
Savo verslą Klaipėdoje plėtojančio O. Kriju biure ant palangės stovi du samovarai. Ant vieno iš jų užkaičia arbatinuką. Teiraujuosi, ką jis turi bendra su rusų kultūra. "Asmeninio ryšio neturiu, bet apskritai Prancūzija labai susijusi su rusų kultūra. Mūsų šalyje galybė rusų emigrantų. Bet šiuos samovarus pirkau Dituvos turguje."
Prašau išduoti, kokią arbatą mėgsta. Olivjė vieną po kitos atidaro mažytes skardines dėžutes ir siūlo įkvėpti aromato. Nuostabus kvapas. "Tai Paryžiuje gaminama arbata "Kusmi tea". Gamyklos savininkai - rusų Kuzminovų šeima. Iki 1917 metų revoliucijos ji buvo oficiali caro šeimos arbatos tiekėja. Po revoliucijos Kuzminovai emigravo į Paryžių ir nuo to laiko dinastija gamina arbatą čia."
Pusryčiams - lietuviška silkė
Arbatos Olivjė sakosi išgeriąs litrais. Vyno kasdien tikrai neskanaująs. "Nebūtina. Ką gerti, padiktuoja patiekalai. Pavyzdžiui, su "crepe" (lietiniais) tinka griežtai tik sidras. Su žuvies patiekalais - vynas. Su silke, rūkyta žuvimi arba kepta sprandine - lietuviškas alus. Jį mėgstu ne mažiau nei prancūzišką vyną. O lietuviškus pusryčius mėgstu labiau nei prancūziškus. Todėl, kad pastarieji man per kuklūs. Lietuviški - kas kita: košė, kiaušinienė su kumpiu arba silkė... Taip, pusryčiams - silkė su bulvėmis, tik be svogūnų. Tai bent pavalgai."
Cepelinai su paštetu
Gyvendamas Prancūzijoje, Olivjė kartais nueidavo su draugais išlenkti bokalo alaus - specialiai į barą, bet kad alus figūruotų prie maisto, tai yra būtų padėtas namuose ant stalo - tokį reiškinį pirmąkart pamatė tik Lietuvoje. Ir nenusivylė.
Kitas Olivjė atradimas Lietuvos virtuvėje - šaltibarščiai. Cepelinus irgi virti moka, bet ne mėgėjas. "Juos gaminu, kai draugai iš Prancūzijos paviešėti atvažiuoja. Esu lipdęs ir su vištiena, ir su paštetu, ir su daržovėmis... Visai neblogai pavyko. Įdomiai."
Paklaustas apie mėgstamiausią patiekalą, Olivjė nė nemąstydamas prisiminė jau minėtus grikių miltų lietinius. Sprendžiant iš jausmingo pasakojimo, jie - tobuli. Nors tai toli gražu ne vienintelis prancūzo skanėstas, vis dėlto būtent "crepe" jis rekomenduoja lietuviams išbandyti pirmiausiai...
Kaip kepti "crepe de ble noir"
Tešlai užmaišyti Olivjė siūlo imti 300 g grikių miltų ir 50 g kvietinių, 1 kiaušinį. Pilti 75 ml vandens, berti druskos ir pipirų.
"Ir jokio aliejaus! Aš kepu tik su sviestu!" -perspėja pokalbininkas. Apskritai jis nieko nekepąs su aliejumi - nebent su alyvuogių, kai gamina kokį nors itališką patiekalą. Saulėgrąžų aliejaus išvis niekam nenaudojantis, na, nebent tik skrudintoms bulvytėms kepti.
Beje, lietuviškas sviestas blynams netinka: jis per saldus. Parduotuvėje galite nusipirkti tinkamo - prancūziško ("Prezident").
"Prancūzai valgo daug sviesto, - paaiškina Olivjė. - Užtat gali apsieiti be grietinės ir varškės - kitaip nei lietuviai."
50 g sviesto pašildykite, supilkite į dubenį, tada berkite miltus, įmuškite kiaušinį ir gerai suplakite. Produktai turi būti kambario temperatūros, kad tešla išeitų tiršta.
Blynas kepamas vientisas, didelis - per visą keptuvę. Kai jis iškeps, iš keptuvės dar neišimkite - ant viršaus paleiskite kiaušinį, dėkite kumpio, sūrio ir blyną sulankstykite.
Tokį blyną Olivjė siūlo skanauti tik su sidru.
Apie deramą aptarnavimą
Paklaustas, kur Klaipėdoje renkasi valgyti, kai negali pavalgyti namuose, Olivjė sakė čia atradęs keturias kavines, kuriose jam malonu apsilankyti. Ir kur kas daugiau, kurioje pietauti buvo nemalonu. Ne dėl maisto kokybės, o dėl prasto aptarnavimo.
"Man labai svarbu aptarnavimo kultūra: bendravimas ir dėmesys. Net jeigu kavinėje maistas ruošiamas skanus, interjeras gražus, bet aptarnavimas - nekultūringas, aš į tokią įstaigą antrą kartą neisiu", - sakė pokalbininkas.
Ką, anot prancūzo, reiškia nemalonus aptarnavimas? "Kai į tave ilgą laiką nekreipia dėmesio, tarsi būtum tuščia vieta, o paskui staiga prieina ir skubinamai klausia: "Ko norėsite?" Toks elgesys, manau, nepriimtinas...
"Kartą kavinėje, kol laukiau pietų, paprašiau atnešti stiklinę vandens. Padavėja iš pradžių mano prašymo nesuprato, žiūrėjo kaip į marsietį, galiausiai vandens turėjau nusipirkti - buteliuką mineralinio", - pasakojo Olivjė. Jo nuomone, tai ne smulkmena, o aptarnavimo kultūros neišmanymas. Olivjė pridūrė, kad tokių dalykų niekada nepasitaiko viešbučio "Amberton Klaipėda" 12 aukšto kavinėje arba kavinėje "Storas katinas". "Čia visada su tavimi pasilabins, tuojau pat atneš vandens su citrina, duonos užkandėlės, sviesto - kad nebūtų sunku laukti pietų. Dėl tokio dėmesio jautiesi laukiamas, gerbiamas. Maistas, aplinka, aptarnavimas su šypsena - viskas šiose kavinukėse veikia kaip laikrodis. Tai vienos maloniausių vietų, kurias atradau Klaipėdoje ir rekomenduoju draugams."
LIOKTUDY. Olivjė gimė ir augo Prancūzijos vakaruose, Bretanėje, esančiame Lioktiudy (pranc. Loctudy) uostamiestyje šalia Atlanto vandenyno. Lioktudy priklauso istorinei Bigudeno žemei. wikipedia.org nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą