Išsigelbėjimą nuo ISIS rado Klaipėdoje

LCC Klaipėdos tarptautinio universiteto studentė Zina Salim Hassan Hamu šiandien daug keliauja, fotografuoja ir pasakoja apie savo namus. Namus, kuriuos prieš ketverius metus vieną karštą rugpjūčio naktį buvo privesta palikti. Jazidė, devynias dienas praleidusi ant Sindžaro kalno ir trejus metus Khanke pabėgėlių stovykloje Kurdistane, savo akimis matė „Islamo valstybės“ (ISIS) sukeltą destrukciją, nužudytus kaimynus, išgyveno be žinios dingusių klasiokių netektį. 

Zina Salim Hassan Hamu yra ne tik studentė, bet ir gabi fotografė. Tiesa, fotografuoti ji pradėjo netyčia ir tik vėliau suprato, kad tai – veikla, kuri jai patinka. Nuotraukomis mergina pasakoja savo ir savo tautiečių istoriją, rodo pasauliui ir kiekvienam iš mūsų, kad nugalėti galime net tai, kas atrodė nenugalima – paralyžiuojančią baimę mirti.

Gyvenimas pabėgėlių stovykloje yra nesibaigianti trauma, žmonės turi daug psichologinių problemų, aplink tvyro neviltis

Gegužės 2 dieną JAV Valstybės departamente Vašingtone Zinai Salim Hassan Hamu įteiktas prestižinis apdovanojimas „Emerging Young Leaders Award“. Šį apdovanojimą JAV Valstybės departamentas įteikia tik dešimčiai išskirtinių jaunų lyderių iš viso pasaulio. Mergina kukli, ji sako, kad jos tikslas – nuotraukomis suteikti balsą tiems, kurie liko Sindražo kalno papėdėje ar dingo ISIS kalėjimuose.

– Kaip jūs atsidūrėte Klaipėdoje? Kokį kelią jums teko įveikti, kad šiandien galėtumėte visam pasauliui pasakoti tai, kas nutiko 2014 metų rugpjūtį prie Sindžaro kalno?

– Gyvenau pabėgėlių stovykloje Irake kur negalėjau lankyti universiteto ar kokios kitos mokyklos. LCC tarptautinis universitetas Klaipėdoje pasiūlė stipendijas nuo karo nukentėjusiems jauniems žmonėms. Aš sužinojau apie šią galimybę ir parašiau prašymą. Teko išlaikyti anglų kalbos egzaminą po kurio aš ir dar devyni pabėgėliai iš Irako buvome priimti į universitetą. Taip aš atsidūriau Lietuvoje, šalyje apie kurią niekada nebuvau girdėjusi.

Tai buvo pirmoji Europos šalis, kurią aplankiau. Pirmi trys mėnesiai Klaipėdoje buvo sunkūs, reikėjo priprasti prie kitokios kalbos, kultūros, aplinkos. Bet vėliau viskas tapo lengviau, dabar jau turiu draugų, esu saugi. Mano šeima vis dar gyvena pabėgėlių stovykloje, ten jie jau ketvirtus metus. Susisiekti su jais reguliariai – sudėtinga, nes interneto ir telefono ryšys vis dar nepastovus. Aš turiu būrį brolių ir seserų, visi jie, išskyrus dvi seseris, kurios mokosi Kipre, gyvena pabėgėlių stovykloje.

– Kaip ir kur gyvenote prieš ISIS užpuolant jūsų namus? Koks buvo jūsų gyvenimas, kaip į jį įsiveržė ISIS?

– Prieš prasidedant neramumams ir įsigalint ISIS gyvenimas buvo paprastas, bet ramus. Mūsų (jazidų) bendruomenė gyveno aplink Sindžaro kalną, čia buvo mūsų miestai ir kaimeliai. Mes nesitikėjome, kad ISIS puls mūsų namus, nes visada buvome gana neturtingi. Todėl visi aplink kalbėjo, kad jiems tikrai nereikia jazidų. Deja, klydome, jiems nereikėjo pinigų, jiems reikėjo mūsų merginų, kurias pavertė sekso vergėmis ir vaikinų, kurie buvo verčiami kariauti jų pusėje. Niekada nesitikėjome, kad nutiks kažkas panašaus. Šiuo metu mūsų namai – suniokoti, o didžioji dalis jazidų bendruomenės gyvena pabėgėlių stovyklose. Giminaičiai buvo nuvykę apžiūrėti namų, iš mūsų gimtojo rajono neliko nieko.

Man buvo 18 metų, kai atėjo ISIS. Ruošiausi brandos egzaminams, bet spėjau išlaikyti tik vieną. Tai buvo sunkus laikas, nes pusę metų mūsų regionas, miestas, kuriame gyvenau, buvo apsuptas. Ir tada vieną naktį jie puolė – mus prižadino šūvių garsas ir klyksmai. ISIS kariai ėjo nuo namo prie namo – dalis žmonių žuvo ir buvo paimti į nelaisvę, dalis – pabėgo, mano šeima buvo tarp tų, kurie paspruko.

Bėgome link Sindražo kalno ir kopėme į jį. Ant kalno praleidome 9 dienas, neturėjome maisto, vandens. Užkopti ant kalno buvo sunku, o ten išbūti dar sunkiau, nes buvo vasara, todėl kentėjome nuo karščio, o naktimis drebėjome iš šalčio. Daug žmonių ten ir mirė.

Kažkuriuo metu kurdų pajėgos padėjo mums nulipti nuo kalno ir saugojo kelią, kad galėtume saugiai pasiekti Kurdistano sieną. Moterims ir vaikams pasisekė labiau, juos šiek tiek pavežė nuo kalno iki sienos, bet vyrai ir berniukai šį kelią turėjo nueiti pėsti. Tiesa, dar būnant ant kalno pabėgėliams padėjo Jungtinių Tautų sraigtasparniai, kurie mėtė maistą ir vandenį ant kalno įstrigusiems žmonėms. Bėda ta, kad humanitarinė pagalba buvo mėtoma naktį, todėl buvo sunku ją rasti. Taip pat krisdamos dėžės su maistu ne kartą pataikė ant apačioje esančių žmonių. Žinau vieną šeimą, kurioje moteris žuvo, o vyras liko neįgalus, nes ant jų miegančių užkrito dėžė su humanitarine pagalba. Taigi, naktys ant kalno buvo sunkios ir mirtinai pavojingos.

Pasiekę Kurdistaną mes įsikūrėme Khanke pabėgėlių stovykloje. Gaila, bet aš nežinau, kas nutiko daugeliui mano draugų, klasiokų ar kaimynų. Dalis jų pakliuvo į nelaisvę, dalis – emigravo. Mano šeima kartu su dar 3,5 tūkstančiais šeimų įsikūrėme pabėgėlių stovykloje, kurioje buvo tik 3 tūkst. palapinių, taigi – ne visos šeimos net gavo atskirą palapinę.

Pirmieji metai pabėgėlių stovykloje buvo labai sunkūs – rudenį ir žiemą palapinėse buvo drėgna ir šalta, o vasarą – karšta. Buvo momentų, kai mus buvo užtvindę, todėl teko naktį prabusti baloje. Stigo elektros, vandens. Gyvenimas pabėgėlių stovykloje yra nesibaigianti trauma, žmonės turi daug psichologinių problemų, aplink tvyro neviltis.

Jazidai niekada nebuvo turtingi, todėl negalėjo „išsipirkti“, kaip kitos bendruomenės Irake, iš kurių ISIS reikalavo pinigų. Mums tiesiog nepasisekė.

Tiesa, dalis šeimų išsikraustė iš pabėgėlių stovyklos, bet tai padaryti labai sunku, nes reikia pinigų, kurių pabėgėliai neturi. Mano šeima vis dar įstrigusi stovykloje. Bėgdami iš namų mes nieko nepasiėmėme, banko sąskaitų ir santaupų taip pat neturėjome. Mano vyresni broliai buvo valstybės tarnautojai, bet neramumų metų valstybė atlyginimo jiems nemokėjo. Buvome visiškai be pinigų. Tiesa, humanitarinės organizacijos, kurios rūpinosi pabėgėlių stovykla, mums, kaip ir kitiems, skyrė šiek tiek pinigų, drabužių, maisto. Taip buvo pirmus pusę metų, o vėlia broliai pradėjo dirbti su humanitarinėmis organizacijomis, tapo lengviau.

Vis mėginu prisiminti, kaip nutiko, kad mes pakliuvome į ISIS nagus. Niekas iš jazidų bendruomenės netikėjo, kad ISIS mumis susidomės. Jazidai niekada nebuvo turtingi, todėl negalėjo „išsipirkti“, kaip kitos bendruomenės Irake, iš kurių ISIS reikalavo pinigų. Mums tiesiog nepasisekė. Ir taip, aš pažįstų daug žmonių, kurie buvo pakliuvę į ISIS nelaisvę, merginų, kurios buvo sekso vergijoje, o vėliau išlaisvintos, išpirktos arba pabėgo. Dalis jų grįžo gyventi į pabėgėlių stovyklą. Tiesa, yra daug, kurie tiesiog dingo be žinios. Kai kurios merginos, tokios, kaip Nadia Murad, pasakoja savo nelaisvės istorijas. Aš labai jomis žaviuosi.

– Irake ir Sirijoje gyvenantys žmonės nuo karo bėga į Europą. Ar daug kaimynų, gyvenančių Khanke pabėgėlių stovykloje, išvyko į Europą? Ar sunku iškeliauti į Europą, jei gyveni Kurdistane esančioje pabėgėlių stovykloje?

– Gyvenimas pabėgėlių stovykloje yra sunkus, bet pamažu gerėja. Dalis išsikrausto, bet tik tie, kurie randa darbą. Darbo Kurdistane nėra daug, todėl net išsilavinę ir jauni žmonės sunkiai randa užsiėmimą. Kai kurie norėtų bėgti, jie žino, kad Europoje geriau ir paprasčiau, bet emigruoti labai sunku, tam reikia daug pinigų. Norėdamas emigruoti iš Irako privalai sukaupti „pradinį kapitalą“, nes reikia mokėti tarpininkams, apmokėti kelionę. Tie, kurie išvyko į Europą prieš tai metus ar du dirbo ir taupė.

Kuomet man pasisekė gauti stipendiją ir išvažiuoti į Lietuvą – nebuvo lengva. Situacija Kurdistane buvo nestabili, bet visi mano šeimoje suprato, kad privalau vykti į užsienį, nes tokios galimybės pasitaiko retai. Dvi mano seserys mokosi Kipre, taigi bent jau mes esame saugios.

Aš mokausi Lietuvoje, baigusi pirmą kursą pagal mainų programą vyksiu į Kanadą. Noriu tęsti mokslus ir fotografuoti. Būtent nuotraukos man padėjo ištrūkti iš pabėgėlių stovyklos. Fotografuodama gyvenimą stovykloje, žmones aplink mane aš supratau, kad noriu visam pasauliui parodyti, kaip atrodo genocidas. Tai, kas nutiko jazidams yra genocidas, deja – ne pirmas.

Vėliau supratau, kad noriu mokytis fotožurnalistikos, dirbti darbą, kuris būtų prasmingas ir įdomus. Pirmą kartą fotoaparatą į rankas paėmiau būtent pabėgėlių stovykloje, kai UNICEF finansuojamame projekte viena moteris stovyklos mergaites ėmė mokyti fotografuoti. Pradžioje buvo nedrąsu, bet vėliau – labai patiko, supratau, kad tai – prasminga.

Jazidai etniškai daugiausiai yra kurdai, daugelis jų kalba šiauriniu kurdų kalbos dialektu. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra per 700 000 jazidų, daugelis jų gyvena Šiaurės Irako Sindžaro regione, o smurto prieš juos priežastis yra jų religija. Jazidai teigia, kad jų religijos pradininkas yra šeichas Adi Ibn Musafiras, sufijus, miręs 1162 m., laikomas Angelo Povo Avatara, todėl jo kapas Laleše laikomas jazidų šventąja vieta. Jazidizme yra tiek zoroastrizmo, tiek krikščionybės, tiek islamo elementų. Jazidizmas yra monoteistinė religija, tikima Dievu – pasaulio kūrėju, kuris pasaulio priežiūrą paliko septyniems angelams, kurių pagrindinis yra Angelas Povas (kurd. Tawûsê Melek), sukurtas pirmasis, o jo sukūrimo dieną švenčiami naujieji metai.