Išsipildė Sauliaus Jokužio svajonė

Garsus uostamiesčio fotomenininkas, pirmosios Klaipėdos krašte privačios leidyklos-spaustuvės įkūrėjas S. Jokužys yra ir aistringas žvejys. Tuo jį užkrėtė tėvas dar vaikystėje ant Minijos kranto, mat pats buvo užkietėjęs žvejys.

"Žvejojame Norvegijos tolimame kampe, poliariniame rate, šiauriau Tromso. Esame gerų žmonių "šaika", apsistojome nedideliame žvejų kaimelyje. Gaudome ir menkes, ir kitokias žuvis. Kažkiek suvalgysime, kažkiek parsivešime. Čia viskas paruošta, yra šaldikliai, šaldytuvai, susidedi, ir viskas", - telefonu iš Norvegijos pasakojo S. Jokužys.

Į Norvegiją žvejoti jis vyksta ne todėl, kad Lietuvoje pasigestų vietų, kur galima žvejoti, ar žuvų. Tiesiog norisi pakeisti aplinką.

"Mes esame pripratę prie lygumų, o Norvegijoje - kalnai. Tai ir savotiška ramybė, ir išbandymas. Visko būna. Vieną dieną saulė šviečia, kitą užklumpa audra. Gali pabūti vyriškoje kompanijoje toli nuo restoranų, barų, bažnyčių - nuo visko. Kartais reikia išvalyti tai, kas yra įkalta tavo galvoje. Vieni lipa į kalnus, krenta nuo jų ir vėl važiuoja pasveikę. Žvejyba irgi yra neišgydoma liga", - kalbėjo Saulius.

Šįkart jam tiesiog neįtikėtinai pasisekė. Pagavo otą, kurio ilgis - 1,7 m, svėrė 80 kg.

"Tokia žuvis geram žvejui pasitaiko tik kartą gyvenime. Matyt, ji bus pirma ir paskutinė. Tai visų žvejų svajonė", - džiaugėsi S. Jokužys.

"Atplaukė ir kitas mūsų laivelis padėti. Įtraukti tokį paršą į laivą niekaip nesisekė. Tąsėmės su tuo otu dvi su puse valandos, kalbinome lipti į laivus, o jis buvo nemandagus ir nenorėjo. Paskui šiaip ne taip prikalbėjome. Kėlėme keturiese. Jis buvo žiauriai plokščias, žiauriai storas ir žiauriai aršus", - pasakojo verslininkas.

Paklaustas, ką padarė su ta žuvimi, Saulius atsakė: "Gražiai supjaustėme. Įsivaizduok, ką gali padaryti su paršu - išpjovei kumpelį, išpjovei filė gabaliuką, šoninę. Žinoma, paragavom, užgėrėm rugių sultimis. Viską padarėme taip, kaip daro tikri žvejai. Šviežia žuvis, ką tik pagauta, visai kitokia, dar su visais vitaminais, mes tokios niekur negauname. Atgal nepaleidome oto, bet norvegai nepyko. Jie tik džiaugiasi, kad atvažiuoja žmonės iš toli, pabūna, pamato, kaip jie gyvena."

Jūroje norint gaudyti žuvis žvejams mėgėjams nereikia jokių licencijų ar leidimų.

"Jeigu patys norvegai gaudo žuvis su tokiais laivais kaip mūsų Žvejų rūmai, tai kokia gali būti licencija vienam kabliukui ir pagaliukui, - juokavo Saulius.

- Pasilikau sau tikro žvejo teisę meluoti. Dabar sakau, kad žuvis svėrė 80 kg, o paskui ji vis labiau sunkės. Po 5 metų sakysiu, kad svėrė beveik 100 kg, jei dar gyvensiu, svers ir 120 kg."

Beje, S. Jokužys pažadėjo parvežti dalį legendinio oto į Klaipėdą draugams paragauti. Į Lietuvą jis grįš pirmadienį.