Jono Pleškio odisėja

J. Plaškys užaugo, gyveno ir mokėsi Telšiuose. Tėvai buvo ištremti į Sibirą. Turėjo jaunesnę seserį - aktorę Eugeniją Pleškytę.

J. Pleškys nuo 1954 m. tarnavo sovietų karo laivyne. 1959 m. baigė Leningrado karo akademiją, įgijo povandeninio plaukiojimo laivų šturmano diplomą. Į povandeninį laivą nebuvo paskirtas, manoma, dėl tautybės ir dėl to, kad tremtyje, Krasnojarsko krašte, gyveno jo tėvas.

1961 m. nuplukdė karinį laivą į Gotlando salą ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Sovietai už akių jam paskelbė mirties nuosprendį - sušaudyti. Gyveno Švedijoje, JAV, Meksikos kalnuose su indėnais majais, Gvatemaloje. Visą gyvenimą slapstėsi nuo KGB.

1992 m. aplankė nepriklausomą Lietuvą, Telšius. Viešnagė buvo surengta slapčiomis, žinant vos keletui žmonių.

PROTOTIPAS. J. Pleškio istorija įkvėpė Tomą Klensį (Tom Clancy) 1954 m. parašyti knygą "Raudonojo Spalio medžioklė", 1990 m. buvo pastatytas to paties pavadinimo filmas su Šonu Koneriu (Sean Connery) pagrindiniame vaidmenyje. (Marijonos Venslauskaitės-Boyle archyvas)

Mirė 1993 m. balandžio 14 d., būdamas 57 metų, savo namuose JAV, Kalifornijos valstijoje, nuo smegenų auglio. Nepaliko jokių savo raštų ar kitų dokumentų.

J. Pleškio biografijos faktus dešimtį metų rinko Amerikos lietuvė Marijona Venslauskaitė-Boyle, kurios tėvai buvo lietuviai. Ji išleido knygą "Laisvės beieškant. Žmogus iš Raudonojo Spalio" (2005).

M. Venslauskaitė-Boyle su J. Pleškiu susipažino 1990 m.: jos sūnus dirbo su pabėgėliu vienoje laivybos kompanijoje. J. Pleškys padėdavo Marijonai rašyti giminaičiams laiškus į Lietuvą (pati nemokėjo lietuviškai). Pasak moters, buvęs labai uždaro būdo, mažai kalbėjęs. Apie jo paslaptį sužinojo tik iš nekrologo, po jūrininko mirties.

"Man pavyko iš archyvo gauti didžiulę bylą, kuri buvo 2 kg svorio ir 860 puslapių. Teko vykti į Gvatemalą, kur susitikau su jo buvusia žmona, labai gražia moterimi, jie susilaukė dukters. Ji taip pat nieko nežinojo apie jo likimą", - 2006 m. interviu "Vakarų ekspresui" pasakojo M. Venslauskaitė-Boyle. Ji taip pat pasakojo, kad J. Pleškiui reikėjo Baltijos jūroje laidoti chemines atliekas. "Tai jam labai nepatiko. Jis jau ilgai planavo pabėgimą, bet niekam nesakė. Sugadino kompasus... Sugebėjo viską išlaikyti paslaptyje. Vėliau švedai jo klausė: kodėl jūs tai padarėte? O jis atsakė, kad negali gyventi melagių pasaulyje, kad nesutinka su ta politika. Vis dėlto J. Pleškys vylėsi, kad vieną dieną galės grįžti į Lietuvą. Tai įvyko tik prieš pat jo mirtį, 1992 metais. Pirmą ir vienintelį kartą jis aplankė Lietuvą ir buvo labai laimingas."

SU seseria Eugenija Pleškyte 1992 m. (Marijonos Venslauskaitės-Boyle archyvas)

2007 m. "Alytaus naujienose" rašyta, kad J. Pleškys iš prigimties buvęs "paslaptingas, užsispyręs, avantiūristas". Tokį jį prisiminė bendraklasis Vytautas iš Telšių Žemaitės gimnazijos - straipsnio autorės Birutės Orinienės brolis. Vytauto manymu, Jono įstojimas į povandeninio plaukiojimo mokyklą Liepojoje, kaip ir jo fiktyvi santuoka su Klaipėdos žydaite, Jūrų bazės bibliotekininke Zoja Rozenkranc, kilusia iš Lodzės, buvo pabėgimo plano dalis: nevedusių neišleisdavo į tolimojo plaukiojimo reisus. Iš tiesų J. Pleškys mylėjo latvę Paulą iš Liepojos. Kai 1961-ųjų balandį Jonas pabėgo į užsienį, Paula laukėsi ir vėliau pagimdė dukterį Sandrą. Apie tai Jonas sužinojo jau gyvendamas užsienyje. Slapstydamasis nuo KGB, Gvatemaloje, J. Pleškys sutiko kitą moterį - Laurą. Ši jam pagimdė dukrą Jennifer. 1992 metais, jau žinodamas, kad sunkiai serga ir ilgai nebegyvens, jis aplankė Paulą Rygoje.

ŠIAME name gyveno ir mirė J. Pleškys. (Marijonos Venslauskaitės-Boyle archyvas)

"O štai ką Vytautui papasakojo J. Pleškio pabėgimo liudininkas Jurgis Kryžiokas ("Alytaus naujienos", 2007 m.): "Žemę pamatėme tik paryčiais. Jonas aiškino nežinąs, kur atsidūrėme. Jis pasikvietė mane, kaip vienintelį lietuvį laive, ir mes dviviete gelbėjimo valtele, jūreivių vadinamu tuziku, nuplaukėme į krantą. Mus pasitiko du pasieniečiai su šunimis, kalbantys ne rusų kalba. Nuvedė į švyturio patalpą. Netrukus prisistatė švedų atstovai ir vertėjas. Pirmiausia Pleškį nusivedė į atskirą kambarį. Ką jie ten kalbėjo, nežinau. Paskui mane išsivedė ir pasakė, kad Jonas lieka. Paklausė, gal ir aš norėčiau pasilikti. Aš kategoriškai atsisakiau, daug ko nesupratau, nenorėjau blaškytis po pasaulį."

Nuotraukos iš Draugas.org, Marijonos Venzlauskaitės - Boyle straipsnio "The man from "Red October", bei jos knygos "Laisvės beieškant".