Juozapas Marija: "Dievas visagalis, todėl prisitaikys prie mūsų gyvenimo tempo"

Kuo ši savaitė prieš Kristaus gimimą skiriasi nuo kitų?

Kasdieniai darbai paženklinti vaikišku džiaugsmu.

O jei to džiaugsmo nejaučiame?

Galbūt pamirštame, dėl ko švenčiame?.. Juk per šią šventę ateina Dievas - jis užgimsta kaip mažas vaikelis. Dar reikia ir nusiteikimo. Negalvokime, kad privalome padaryti daug gerų darbų vien tam, kad nustebintume kitus. Geriau viską darykime iš širdies.

Gal Kalėdų stebuklą priartintų malda? Ar jūs, laukdami Dievo sūnaus užgimimo, meldžiatės dažniau?

Ne, - juokiasi. - Malda visada ta pati. Tik šiuo periodu ji yra smagesnė, linksmesnė ir... gilesnė.

Ar pasninkas gali padėti apsivalyti ir pajausti džiaugsmą Kalėdų rytą valgant keptą žąsį?

Kiekvienas žmogus tą džiaugsmą turi atrasti pats. Kiekvienais metais ta paieška gali būti kitokia. Kartais intensyviai ruošiesi: pasninkauji, daug meldiesi. Kartais nieko nedarai, o Kalėdos vis tiek ateina. Gražus tas netikėtumas... Apskritai kalbėdamas apie Kalėdas, nevartočiau žodžio "reikia". Jei leidi, kad Dievas tave vestų, gyveni su juo, tai jis Kalėdoms tave ir paruoš.

Atrodo, kad Dievo sūnaus atėjimo džiaugsmą slopina dabartinis mūsų gyvenimo būdas.

Tiesa... - atsidūsta. - Dabartinis gyvenimas mus įsuka ir nenori paleisti net per šventes. Regis, ir tą, ir aną privalai padaryti. Jei nespėji, kyla įtampa, pyktis. Žinote, gyvenime yra labai daug galimybių nervintis. Bet kartais reikia numoti ranka. Yra viena formulė, tinkanti visiems gyvenimo atvejams: nieko nesureikšminkite.

Numojęs ranka, gali būti apkaltintas abejingumu.

Bet mes darome viską, kas įmanoma. Sakydamas "nesureikšminti" turiu galvoje, kad reikia daryti viską, ką sugebi geriausia. Bet jei neišėjo šiemet, gal pavyks kitais metais.

Dažnai girdime pasakymą: "Žmogus atitolo nuo Dievo". Ar jūs irgi taip manote?

Negalėčiau taip teigti. Yra dalis žmonių, kuriems Dievo nereikia - jie tiesiog bijo su juo gyventi. Kiti, sekmadienį praleidę mišias ar kartą per pusmetį priėję išpažinties, tikrai nuo jo neatitolsta. Gyvenimas keičiasi. O ką mes galime padaryti? Nieko. Tik leisti, kad Dievas būtų kartu. Jis - Visagalis, todėl prisitaikys prie mūsų gyvenimo tempo.

Skamba labai šiuolaikiškai.

Čia ir visas Kalėdų grožis - Dievas nusprendė gimti kaip žmogus, kad prisitaikytų prie mūsų, kad ateitų ir parodytų savo veidą, kad būtų matomas ir pasiekiamas. Įsileiskite jį į savo gyvenimą - jis nebus našta. Priešingai, padės jums gyventi. Tada patikėsite, kad šiame gyvenime galite nuveikti gražių darbų, praturtinti kitų gyvenimus.

Klausantis jūsų, viskas regisi taip paprasta. Ar gyventi jums lengva?

Visko būna, - šypteli. - Bet gyventi nėra sudėtinga. Sunkumai atsiranda tada, kai mes viską sureikšminame - save, įvykius, daiktus.

Ar būnate piktas?

Pasitaiko. Kaip ir visi, esu žmogus. Kartais atrodo, jog kiti elgiasi neprotingai, nesupranta tavo idėjų. Bet vėliau nusiraminu, - šypteli.

Ar pykti - nuodėmė?

Nuodėmė laikyti pyktį. Pyktis yra emocijų išraiška. Jei tu vėliau atsiprašai, pripažįsti kaltę, nesinešioji akmens užantyje, tai - smulkmė, mūsų gyvenimo dalis. Kartais mūsų santykiai būna per šalti - laikomės atstumo, bijodami užgauti. Taip bendravimo ryšys nutrūksta. Reikia to susirėmimo, iškrovos, kad toliau gyventume be pykčio.

Ar daug piktų žmonių sutinkate už vienuolyno sienų?

Pasitaiko. Bet aš jų nevadinu piktais. Greičiau nelaimingais, pasimetusiais, nežinančiais, ko nori iš gyvenimo. Dėl savo nesėkmių jie kaltina kitus.

O kaip yra iš tikrųjų?

Jie neprisileidžia žmonių. Tarkime, pamatė, kad draugui sekasi karjera, darbas, šeima. O jis neturi nieko. Jaučiasi blogai, užsidaro savyje, nuvertina visą pasaulį arba susireikšmina taip, kad nepastebi aplinkinių. Bet juk tas žmogus gali padaryti kitą gerą darbą.

Kodėl, norėdami gerai gyventi, nė patys nepastebėjome, kaip tapome materialiosios kultūros įkaitais?

Esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir norime, kad viskas būtų tobula. Natūralu, jog trokštame, kad ir mūsų daiktai būtų tobulesni. Bet yra kitas dalykas: kai įsigyjame daiktą, nemokame juo džiaugtis. Atsimenu, prieš daugelį metų labai norėjau magnetofono. Tas noras ilgai graužė. Po pusmečio įsigijau, o vėliau supratau, kad man jo visiškai nereikėjo. Kai nemokame džiaugtis tuo, ką turime, ir graužiame save dėl naujų dalykų, tai - bėda.

Kalbate kaip advokatas. Kodėl visąlaik ginate žmones?

Todėl, kad žmonės silpni. Ne blogi ar pikti. Tiesiog nelaimingi.

O ką jiems daryti, kad tokie nebūtų?

Džiaugtis ir dėkoti už tai, ką turi. Dar - pasidalyti savo gerumu, šiltu žodžiu. Taip džiaugsmas tik didės.

Ar gyvenimo tiesą atradote skaitydamas teologinius raštus?

Kaip ir visi, perėjau tarybinius, Sąjūdžio, blokados laikus. Kažko norėjau, troškau, kažką išgyvenau, pamačiau, pajutau. Be to, kai esi vienuolis, pas tave su savo bėdomis ateina daug žmonių. Jas sprendžiame kartu. Žmogus atranda išeitį, o aš įgyju daugiau gyvenimiškos patirties.

Bet taip pradedi gyventi svetimą gyvenimą...

Ne. Esu atviras žmonėms. Kito gyvenimas man - nesvetimas.

Broliai pranciškonai garsėja labdaringomis akcijomis. Ką sumanėte šiemet?

Prieš adventą, susirinkus bendruomenei, kaskart sugalvojame įvairiausių akcijų - šiemet renkame aukas vaikams, kurie mokosi meno mokykloje. Pernai lėšas skyrėme onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.

Kas yra vienuoliai - psichologai, sielų gydytojai, filosofai..?

Visokių yra. Kažkas protingai yra pasakęs: "Kai tu sutinki vieną vienuolį, tai, atmink, sutikai tik vieną".