Juozas Pabrėža - savanoris, kooperatininkas, kūrėjas

Vargu ar yra kretingiškių, niekada negirdėjusių Pabrėžos pavardės, nes Jurgį Pabrėžą (1771-1849) - kunigą, pranciškoną, botaniką, vieną iškiliausių XIX amžiaus švietėjų, palaidotą senosiose Kretingos kapinėse - kretingiškiai žino ir gerbia nuo seno, jam Kretingoje pastatytas paminklas, jo vardu pavadinta ir gatvė. Bet ar atrasime daug kretingiškių, girdėjusių apie Juozą Pabrėžą - savanorį, kooperatininką, iškilų vadybininką, visuomenės veikėją, vieną iškiliausių tarpukario kretingiškių?

Juozas Pabrėža gimė 1884 metų spalio 26 dieną Nasrėnų kaime, bežemių valstiečių šeimoje, pakrikštytas Kalnalio bažnyčioje. Šių eilučių autoriui J. Pabrėžos dukra Rūta Pabrėžaitė (gim. 1936 m.), kurios dėka ir gimė ši publikacija, pasakojo, jog jos tėvas buvo vienintelis vaikas bežemių valstiečių šeimoje, kuri, neturėdama savo žemės, gyveno labai sunkiai, vertėsi padieniais darbais. Tėvas uždarbiaudavo pas turtingesnius valstiečius, mama taip pat, žiemą namuose prie spingsulės verpdavo, tėvas vydavo virves, dirbdavo kitus darbus.

IŠKILMĖS. Naujojo Kretingos bendrovės pastato pašventinimo iškilmės 1931 m.

Netrukus po sūnaus gimimo šeima susirado varganą medinę lūšnelę Salantų dvaro palivarko žemėje. Kiek paaugęs sūnus Juozas jau nuo 8 metų išėjo tarnauti pas ūkininkus, ganyti jų gyvulius. Žiemomis, kai nebuvo darbų, jam teko ir elgetauti, kad padėtų šeimai išgyventi. Būdamas 11 metų, žiemomis pradėjo lankyti Salantų rusišką pradžios mokyklą, kurioje dėl neturto galėjo baigti tik 3 klases. Tuo metu Salantuose lietuviškos mokyklos nebuvo. Nuo 1899 iki 1912 m. jam teko tarnauti pas ūkininkus, dirbti įvairius žemės ūkio darbus.

Pažintis su kunigu

1905 m. Salantų klebonu paskyrus kunigą Pranciškų Urbonavičių, netrukus pradėta statyti ir nauja Salantų bažnyčia, kurios projektą sukūrė žinomas švedų kilmės architektas Karlas Eduardas Strandmanas (1867-1946 m.), Kadagyno kaime šalia Salantų įrengta plytinė. Parapijiečiai jos statybai aukojo pinigus. Po 30 kapeikų nuo turimos žemės dešimtinės, tarnaujantys bernai turėjo aukoti po 3 rublius, o merginos - po 2 rublius per metus.

Šios bažnyčios statyboje ruošiant plytas, atliekant kitus darbus, kartu su kitais parapijiečiais aktyviai dalyvavo ir J. Pabrėža. Tai pastebėjęs, 1912 m. sausį, jau pašventinus naująją bažnyčią, kunigas P. Urbonavičius jį pakvietė tarnauti klebonijoje. Čia J. Pabrėža ištarnavo trejus metus ir susipažino su savo bendraamžiu kunigu Pranciškumi Kazimieru Čepuliu (1884-1962), kuris 1912 m. į Salantus dirbti vikaru atvyko iš Panevėžio. Salantuose prasidėjusi jų bičiulystė tęsėsi visą gyvenimą, net ir P. K. Čepuliui įstojus į pranciškonų vienuolyną bei tapus Lietuvos pranciškonų provincijolu.

PIRKINYS. Kretingos bendrovės darbuotojai su šeimos nariais prie naujojo bendrovės sunkvežimio 1930-1931 m. Viduryje sėdi Petronėlė ir Juozas Pabrėžos.

1915 m. jį paskyrus Laukžemės parapijos administratoriumi, kartu iš Salantų atvyko ir J. Pabrėža. Jis tapo Laukžemės klebonijos ūkvedžiu. Juo jis pratarnavo iki 1919 m. sausio, kai, atsiliepęs į kvietimą ginti jauną Lietuvos valstybę nuo išorės priešų, įsiliejo į pirmojo Kretingos savanorių būrio, kurį organizavo kunigas P. K. Čepulis, gretas.

Būryje J. Pabrėža prabuvo iki 1920 m. vasario 6 d., kai buvo paleistas į atsargą, užsitarnavęs vyresniojo puskarininkio laipsnį. Jis tarnavo Kretingos komendantūroje, galėjo dalyvauti ir mūšiuose su bermontininkais prie Radviliškio, kur dalyvavo kitas kretingiškis Stasys Piktuižis, vėliau tapęs jo kooperatinės veiklos bendražygiu bei bičiuliu.

Po tarnybos kariuomenėje J. Pabrėža iki 1921 m. vasario tarnavo ūkvedžiu Pumpėnų miestelio prie Panevėžio klebonijoje, kur klebonu 1920-1925 m. dirbo jau minėtas P. K. Čepulis.

Grįžo į Kretingą

Tarnystė ir bendravimas su dvasininkais J. Pabrėžą suformavo kaip tvirtų katalikiškų pažiūrų, aukštos moralės ir sąžiningumo asmenybę, kuri ir darbe, ir gyvenime savo tikslų siekė garbingai ir sąžiningai, gerbdamas save bei kitus. Kadangi gimtoji Žemaitija traukė grįžti namo, 1921-ųjų spalį J. Pabrėža grįžo į Kretingą ir pradėjo dirbti Šiaulių srities vartotojų bendrovės sandėlyje, įsikūrusiame Vilniaus gatvėje, netoli bažnyčios, prekių pakuotoju ir išdavėju.

Darbštus, sąžiningas, aukštos moralės, turintis organizacinių sugebėjimų, iniciatyvus buvęs savanoris atkreipė Kretingos vartotojų bendrovės darbuotojų dėmesį, todėl netrukus buvo išrinktas į šios bendrovės valdybą, o 1923 m. rugpjūčio 1 d. tapo ir šios bendrovės vedėju.

ATIDARYMAS. Naujos Kretingos bendrovės parduotuvės atidarymas Kūlupėnuose 1932 m.

Kretingos vartotojų bendrovė buvo įkurta 1910 m. Išrinkus bendrovės valdybą, jos pirmininku paskirtas Budrių bažnyčios kunigas Felicijonas Lialis (1870-1949). Bendrovė Rotušės aikštės šiaurės vakarinėje dalyje, Vilniaus gatvėje, nupirko dviaukštį medinį namą, kuriame įkūrė parduotuvę ir prekių sandėlį. 1923 m. rugpjūčio 1 d., J. Pabrėžai tapus jos vedėju, prekių buvo rasta už 11 800 litų. Supratęs, kad tik energingas darbas, plėtra ir naujų narių pritraukimas į bendrovę sudėtingoje konkurencinėje kovoje su tuo metu prekyboje dominavusiais žydais verslininkais atneš sėkmę, jis ėmėsi darbo, būrė patikimų ir darbščių žmonių kolektyvą. Jo artimiausiu pagalbininku tapo S. Piktuižis, pradėjęs dirbti parduotuvės vedėju.

Nelengvas darbas plečiant bendrovės veiklą, aktyvi visuomeninė veikla paliko nedaug laiko asmeniniam gyvenimui, tad tik 1925 m., būdamas jau subrendęs 40 metų vyras, slapta vedė pasiturinčio ūkininko iš Voveraičių kaimo Vincento Želvio dukrą Petronėlę (gim. 1895 m.). Uošvis supykęs, kam jo dukra pasirinko bežemio valstiečio sūnų, jai nedavė nei žemės, nei kraičio.

Pasistatė plytinę

Jaunavedžiai apsigyveno antrajame bendrovės parduotuvės pastato aukšte. Netrukus J. Pabrėža kaip karys savanoris pagal žemės reformos įstatymą dalijant Salantų dvaro žemes gavo 10 ha žemės, netoli tos vietos, kur varganoje lūšnelėje prabėgo jo vaikystė. Šalia savo žemės sklypą gavo ir S. Piktuižis, taip pat karys savanoris, tapęs ir kooperatinės veiklos bendražygiu.

Gavęs paskolą miško medžiaga ir grūdais, J. Pabrėža netrukus pasistatė medinį trijų kambarių namą, tvartus, o kiek vėliau toliau nuo namų, Gaidžio kalno link, - ir plytinę. Naujakuriai savo naująją gyvenvietę pavadino Žvainiais.

PLYTINĖ. Juozo Pabrėžos plytinė Žvainių kaime. 1935 m.

Salantų bažnyčios statyboje įgyta patirtis ir verslininko nuojauta jo neapgavo, nes, atsikuriančiai Lietuvai vystant statybas, plytų reikėjo statant ne tik privačius, bet ir visuomeninius ar ūkinius pastatus. 1935 m. ant Gaidžio kalno vietoje benykstančios medinės koplytėlės iš J. Pabrėžos plytinėje išdegtų plytų pastatyta neogotikinė koplyčia tapo šių giliai tikinčių vyrų padėka Dievui už sėkmingą bendrovės veiklą, Apvaizdos globą dalyvaujant nepriklausomybės kovose su valstybės priešais, o gal ir simboliniu paminklu 1934 m. staiga mirusiam 4 metų J. Pabrėžos sūnui Algimantui Antanui. "Giedok, Algeli, giesmę naują avinėliui", - užrašyta ant jo kapo paminklo Kretingos antrosiose kapinėse.

Darnus Kretingos bendrovės kolektyvas, išsikėlęs sau didelius tikslus, juos sėkmingai stengėsi ir įgyvendinti. 1923 m. pradėję nuo vienos menkos parduotuvėlės, po 10 metų jų turėjo jau penkias. Prie senosios parduotuvės Vilniaus gatvėje buvo pastatytas plytinis sandėlis ir kepykla. Bene geriausioje vietoje, prie centrinės miesto aikštės, kur vykdavo turgūs, 1929 m. buvo nupirktas sklypas ir 1931 m. pastatyti sandėliai bei trijų aukštų pastatas su prekybos salėmis, patalpomis administracijai ir butais darbuotojams.

Kooperacijos nauda

1932 m. per Kūlupėnus nutiesus Kretingos-Telšių geležinkelio ruožą, čia buvo pastatyta moderni geležinkelio stotis, ėmė kurtis ir gyvenvietė. Netrukus čia savo sandėlius ir II aukštų parduotuvę su administracinėmis patalpomis pasistatė ir Kretingos vartotojų bendrovė. Visi nauji bendrovės pastatai buvo statomi iš J. Pabrėžos plytų įmonėje pagamintų geros kokybės raudonų plytų, tad jie puikiai išsilaikė ir šiandien, praėjus daugiau negu 80 metų.

Bendrovės parduotuvės buvo atidarytos ir Budriuose, Jokūbave, o kiek vėliau - ir Salantuose bei Darbėnuose. Didėjant prekių apyvartai, jas išvežioti apie 1930 m. už 8 430 litų buvo nupirktas ir sunkvežimis, nors 1923-iaisiais prekių neužtekdavo ir vienam arklių traukiamam vežimui. Prekių apyvarta nuo 1923 iki 1933 m. padidėjo nuo 100 tūkst. iki 850 tūkst. litų. Vien nekilnojamojo turto per 10 metų bendrovė įsigijo už 112 tūkst. litų.

"Vargiai kur rasite Lietuvoje taip laimingą bendrovę, kaip kretingiškė", - su pasididžiavimu savo laiške bendrovės darbuotojams ir nariams jos dešimtmečio proga 1934 m. balandžio 18 d. rašė J. Pabrėža. Ir tai buvo gryna tiesa, mat Lietuvoje ne viena didelė vartotojų bendrovė, neatlaikiusi konkurencijos, bankrutavo ir žlugo.

J. Pabrėža puikiai suprato, kad bendrovės sėkmė ateis tik šviečiant žmones ir jiems parodant kooperatinio judėjimo naudą, nes 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, daugiau nei 50 proc. Kretingos apskrities gyventojų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. "Kooperacija - tai darbo žmonių išganymas", - buvo parašyta virš centrinio naujojo bendrovės pastato įėjimo. "Kooperacija šalina skurdą", - plakatą su tokiu užrašu teko matyti ne vienoje nuotraukoje šalia valstybinės trispalvės ir vaivorykštės spalvos tarptautinės kooperatininkų vėliavos.

Vartotojų bendrovės Lietuvoje tuo metu padėjo išlaikyti žemesnes prekių kainas, savo nariams ūkininkams už jų produkciją mokėjo aukštesnes kainas, kai antkainiai jų parduotuvėse buvo minimalūs.

Kretingiškius pirkti tik bendrovės parduotuvėse ragino ir J. Pabrėža: "Linkiu pritraukti visus apylinkės gyventojus į bendrovės narius, linkiu visiems suprasti ir kitiems išaiškinti, įtikinti, kad skriaudą daro kiekvienas, kas nors ir mažą daiktą perka kitur, ne bendrovėje."

Išlikusiose nuotraukose įamžintos vartotojų bendrovės organizuotos šventės, pristatymai miesto centrinėje aikštėje ar šalia bendrovės parduotuvės, grojant dūdų orkestrui, oratoriams sakant kalbas, išpuoštą bendrovės sunkvežimį naudojant kaip tribūną.

Aktyvus visuomenininkas

1935 m. Pabrėžų šeima iš kretingiškės Onos Butkutės nusipirko žemės sklypą Vilniaus gatvėje, priešais katalikų bažnyčią, Akmenos upės ir Pastauninko upelio santakoje. Netrukus čia iš savo plytinėje pagamintų plytų buvo pastatytas trijų aukštų namas, atvežtine žeme užpilta ir vėliau daržu paversta buvęs kemsynas, iš lauko akmenų išmūrytos nuo potvynių saugančios sienelės tiek nuo Akmenos, tiek nuo upelio pusės. Namas buvo pastatytas greitai, jo šeimininkui stebint ir koreguojant architekto bei statybininkų darbą. Čia įsikūrė visa šeima: tėvai bei vaikai Liuda (gim. 1927 m.), Vytautas (gim. 1929 m.) ir Rūta (gim. 1936 m.).

Pasak R. Pabrėžaitės, tėvas niekada nerūkė ir nevartojo alkoholio, plaukus kirpdavosi trumpai, dažniausiai rengdavosi kariško tipo po kaklu susegamu švarku, nes nemėgo kaklaraiščių, dėvėdavo kepurę su snapeliu. Turėjo gerą balsą, giedojo bažnyčios chore. Jo mėgstamiausia daina, matyt, prisimenant savo vargingą vaikystę, buvo kompozitoriaus Stasio Šimkaus 1907 m. pagal poeto Prano Vaičaičio žodžius sukurta daina "Kur bakūžė samanota", kurią mėgo dainuoti ar tyliai niūniuoti ką nors dirbdamas.

BENDRAŽYGIAI. Juozas Pabrėža ir Stasys Piktuižis (stovi trečias ir antras iš dešinės) - Žemaitijos kooperatininkų suvažiavimo dalyviai. Klaipėda, "Lietūkio" rūmai, 1938 01 29.

J. Pabrėža buvo ir Kretingos miesto bei apskrities tarybų narys, dalyvavo Šv. Vincento Pauliečio draugijos, užsiėmusios vargingai gyvenančiųjų, senelių šalpa, parama ir globa, veikloje. Jį mėgo ir gerbė tiek miestelėnai, dvasininkai ir vienuoliai ar paprasti kaimo žmonės, ateidavę pasitarti įvairiais gyvenimo klausimais, pabendrauti. Visus juos J. Pabrėža svetingai sutikdavo ir pavaišindavo. O aukšti, labiau išsilavinę kai kurie Kauno ir kitų didesnių miestų valdininkai jo nemėgo, pavydėdami sėkmės vos tris pradinės mokyklos klases baigusiam bežemio valstiečio sūnui, vadovaujančiam sėkmingai bendrovei.

Mirtis sproginėjant sviediniams

1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Kretingos vartotojų bendrovė nebuvo nacionalizuota, nes kooperatyvus, kaip ūkinius vienetus, sovietinė valdžia toleravo.

Kadangi Pabrėžų šeimos namo nepavyko nacionalizuoti, 1941 m. pavasarį sovietinė valdžia, grasindama smurtu, privertė iš jo išsikelti, nes naujas trijų aukštų namas patiko kitoje gatvės pusėje, Šv. Antano namelyje, įsikūrusio NKVD pasienio kariuomenės 105-osios rinktinės štabo karininkams ir jų žmonoms.

J. Pabrėža abi dukras išvežė į savo ūkį Žvainiuose prie Salantų, o jo žmona su sūnumi Vytautu prisiglaudė pas kaimynę O. Butkutę. Čia 1941 m. birželio 26 d. jie patyrė visą didžiulio miestą nuniokojusio gaisro siaubą. Kadangi mūrinis namas gaisro metu nenukentėjo, netrukus visa šeima vėl jame apsigyveno. J. Pabrėža dirbo bendrovėje, nemažai laiko praleisdavo ir Žvainiuose tvarkydamas bendrovės, savo ūkio ir plytinės ūkinius reikalus.

Vienos iš kelionių metu peršalo ir susirgo sunkia plaučių liga, kuri 1944 m. spalį, artėjant frontui, paūmėjo, todėl spalio 9 d. jis atsistatydino iš bendrovės vadovo pareigų. Prasidėjus miesto apšaudymui artilerijos sviediniais, šeimai teko slėptis pusrūsyje, nes apšaudymo metu ne tik išbyrėjo langai, bet ir šalia sprogus sviediniui, buvo išmuštas namo kampas.

J. Pabrėžos sveikata vis blogėjo. Jį gydžiusiam patyrusiam gydytojui Stasiui Šeibeliui pasitraukus nuo artėjančio fronto iš Kretingos, nesuradus kvalifikuoto gydytojo, 1944 m. gruodžio 9 d. jo gyvybė užgeso savo namo pusrūsyje, mieste sproginėjant prie Klaipėdos įsitvirtinusios nacių kariuomenės sviediniams. Savo namuose lentomis užkaltais langais jis buvo ir pašarvotas, o laidotuvių dieną Kretinga vėl buvo apšaudoma, tad suaugusiesiems vaikus teko nuo galimų skeveldrų uždengti savo kūnais tarpukapiuose...

J. Pabrėžos - kaip doro, sąžiningo ir sėkmingo vadovo, kūrėjo, visuomenės veikėjo, savo miesto patrioto - gyvenimas ir veikla ir dabarties kretingiškiams, politikams, galėtų tapti sektinu pavyzdžiu, patvirtinančiu seną patarlę: "Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja gili išmintis..."