Tokios, kuri pasikartoja vos kartą iš 500 tūkstančių gimdymų ir kurią Lietuvoje patyrė vos kelios šeimos.
Dvynių konkurso nugalėtojai
Apie puikųjį Pranskevičių ketvertuką pirmą kartą sužinojome, kai prasidėjo balsavimas Vilniuje organizuojamame dvynių konkurse.
Lapkričio pabaigoje susumavus jo rezultatus, išaiškėjo, jog šešerių metų Pranskevičių ketvertukas gavo daugiausia palaikymo balsų – daugiau nei 11 tūkstančių – ir, gerokai aplenkęs visus kitus dalyvius, tapo nugalėtojais.
Su gražiu laimėjimu ir artėjančiomis šventėmis šeimos pasveikinti nuvykusį žurnalistą pasitiko visas šaunusis ketvertas. Pasiėmę dovanas, nukurnėjo ant sofos, šalia papuoštos gražuolės eglės žiūrėti televizorių.
Ir taip beveik viso pokalbio metu gana ramiai prasėdėjo, tik retkarčiais kai ko paprašydami mamos ar garsiau sušnekdami.
– Mama, apie ką tu kalbi?
- Apie jus kalbu.
– Ar kai mes buvom kūdikiai?, – apramina smalsumą ir vėl kartu žiūri patinkantį filmą.
Knieti sužinoti, ar jie visada tokie ramūs ir kuo skiriasi vienas nuo kito?
– Tikrai ne visada, o ir skirtingi jie visi, – nusišypso Aurelija, – Matas – mūsų žvaigždė, visur nori būti pirmas, nori būti giriamas. Jei nepavyksta, puola į ašaras. Jis dviem žingsniais pirmyn apgalvoja ėjimus.
Darželyje, norėdamas padėti nurinkt indus, būtinai atsisės prie to stalo, kur bus parenkami padėjėjai. Ir taip visur. Turi gerą klausą. Tai jam padeda geriau už kitus rašyti.
Arnas kaip tik nemėgsta dėmesio, nemėgsta fotografuotis, jis visada ramus, tikras rimtas vyrukas.
Arijus – geraširdis, jis kitam atiduos paskutinį savo saldainį. Bet ką atiduos, kad tik kitas nesupyktų. O gavęs pats saldainį, būtinai jų paprašys broliams ir sesei. Bet jis žino, kad yra vyriausias ir tuo dažnai naudojasi: esą aš vyriausias, aš į mašiną lipsiu pirmas.
Na, o Liepa – tikra mūsų princesė. Mėgstanti puoštis, pasidažyti. Ji visada į mokyklą susiruošia paskutinė, nes turi pasimatuoti vienus, kitus karolius, pasirinkti patinkančią suknelę. Ji puikiai naudojasi tuo, kad yra viena, todėl kad ką, tuoj kartoja: sesė yra viena, sesę reikia mylėti.
Priešmokyklinėje grupėje visi gina vienas kitą – mokome, kad esat vienas kumštis, o tarpusavy visko būna, nors didesnių kaprizų pavyksta išvengti tariantis iš anksto, – švelniu žvilgsniu savąjį ketvertą nuglosto mama.
Po mokyklos visi turi patinkančius užsiėmimus: broliukai eina į karatė treniruotes, sesė lanko šokių būrelį.
Žinia apie ketvertuką lyg perkūnas nenutrenkė
Nors Aurelija ir sako, jog per šešerius ketvertuko auginimo metus (vasario 22-ąją vaikams sukaks septyneri) jau daug kas pasimiršo, yra akimirkų ir faktų, kurie nepasimiršta.
Kad ir pirmoji echoskopija ir žinia, kad nėštukės pilve užsimezgė ne viena, o .... trys gyvybės. Būtent tiek plakančių širdelių gydytoja pamatė per pirmąją apžiūrą echoskopu.
"Abiems buvo lengvas šokas. Vyrui didesnis, o aš pasąmonėj visada galvojau, kad turėsiu dvynius. Gal todėl, kad mano giminėje yra ir dvynukų, ir trynukų. Mano pusbroliai yra trynukai", – šypsosi Aurelija.
Antroji echoskopija jau buvo tikslesnė: "Tada jau patys ekrane pamatėme keturias gyvybes. Gydytoja skaičiuoja: vienas berniukas, antras, trečias, o aš meldžiuosi – Dieve, kad nors viena būtų mergaitė".
Vienu didžiausių ypatingojo nėštumo sunkumu Aurelija įvardija žiaurią toksikozę, kuri ją kamavo ištisus penkis mėnesius. Kitokių ypatumų ji nepamena. Išskyrus tai, kad, apsidraudžiant, į Kauno klinikas atsigulė 28-ąją nėštumo savaitę, o pagimdė – 31-ąją.
Kauno klinikas ir ketvertuką priėmusį gydytoją – Akušerijos skyriaus vadovą doc. dr. Vladą Gintautą bei didžiulę gimdyme dalyvavusią medikų ir personalo komandą – Pranskevičiai ir šiandien prisimena su dideliu dėkingumu.
Pranskevičių mažyliai pasaulį išvydo per tris minutes. Aurelijai net nereikia pagalvoti: vyriausiasis Arijus svėrė mažiausiai – 962 gramus, Arnas – 1462, Matas – 1344, o Liepa – 1242.
Kad vaikai inkubatoriuje nebūtų vadinami kūdikiais "a", "b", "c", "d", tėvai davė jiems jau iš anksto aptartus vardus.
"Arnas reiškia – erelis. Jis gimė didžiausias. Sakom, būk tu erelis. Arijus reiškia kovotoją. Jis – mažiausias, tegul kovoja už būvį. Matas reiškia Dievo dovana. Tai iki pusės metų jis ir buvo tikra dovana – tikras gerulis, kuriam buvo svarbiausia būti sočiam. O Liepa – tiesiog abiem patikęs vardas", – vardija jauna mama.
Ligoninėje mama su mažyliais prabuvo 1,5 mėnesio, kol jiems atsirado čiulpimo refleksas, kai jau nebereikėjo jų specialiai šildyti ir į lovytę guldyti po du, kad būtų šilčiau.
Ketvertuko auginimas – su savais ypatumais
Šiandien tik atminty liko ir tos dienos, kai su mažyliais šeima grįžo į nuomojamą butą, kai Aurelijos didžiausia svajonė buvo ramiai išsimiegoti, nes dažnai akys tiesiog merkdavosi besupant loveles.
"Man pogimdyvine depresija nebuvo kada sirgti – nepamenu atvejo, kad vaikai visi kartu užmigtų ir kartu atsikeltų. Kadangi vyras daug dirbo – statė namą, o dirbti jam reikėjo ir naktimis, tai naktys prie vaikų lovelių dažniausiai būdavo mano.
Be supimo vaikai neužmigdavo, tai aš iki šiol sapnuoju, kaip juos supu. Atvažiuodavo padėti seneliai, ypač – mano mama, tačiau stengiausi tvarkytis pati. Aš visur tokia – ko imuosi, turiu padaryti iki galo. Kaip gali nesusitvarkyti – viskas priklauso nuo to, kaip nusiteiksi.
Kai reikia maitinti, būdavo, suguldau visus keturis, priplaku mišinukų, supilstau į buteliukus, pakišu po jais vystykliuką ir traukia visi. Tada imu kiekvieną ant rankų, kad atsirūgtų ir vėl guldau.
Kai paaugo, visus keturis į maitinimo kėdutes susodini ir kaišai po šaukštą iš eilės: vienas gauna, o kitas jau žiojasi kaip gandriukas", – Aurelija šiandien pati negali patikėti, kaip išmoko suktis iš situacijos.
Sauskelnes pirko kalnais iš Vokietijos, nes ten jos pigesnės. Dėžės mišinukų neužtekdavo nė dviem dienoms. O kur dar išvažiavimai į lauką, pas gydytojus.
Gimus keturiems vaikams, automobilį teko keisti į gerokai didesnį, kad tilptų ne tik jie, bet ir vežimėliai bei manta. Susikrauna viską ir važiuoja pas savo mamą, kuri dukrą palepindavo miegu, o anūkus – meile ir dėmesiu.
Kai reikėdavo vaikus vežioti į masažo procedūras, du mažylius palikdavo su namiškiais, o kitus du tempdavo nešynėmis ant rankų ("ilgą laiką visos rankos nuo to tempimo buvo nusėtos mėlynių").
Kad nesusižeistų, susodindavo jau ūgtelėjusius vaikus ant didelio čiužinio, apdėdavo aplinkui pagalvėmis, viduje prikraudavo žaislų ir jau tuomet galėdavo užsiimti namų ruoša.
Jau pradėjus vaikams eiti į darželį, tekdavo sugalvoti, kaip juos vesti, kai kiekvienam reikia įsitverti į mamos ranką.
"Sugalvojau: du vienos rankos pirštai vienam, du – kitam. Tas pats su kita ranka. Ir keliaujam taip", – šypsosi prisiminusi.
Bjauriausia būdavo žiemą, kai reikėdavo konvejeriu aprengti vaikus, kad šie nespėtų sušilti ("aš pati būdavau šlaput šlaputėlė nuo tos skubos").
Kad vaikai nesipeštų dėl rūbų, juos rengia vienodai ("kai paaugs, galės rinktis ir kitokius rūbus"), vienodus perka ir žaislus.
Kad parduotuvėje nebūtų nereikalingų kaprizų, iš anksto susitaria, kas tądien vaikams bus perkama: žaislas, sūrelis, o gal ir nieko. Tada pirks kitą kartą.
Jei susipyksta tarpusavy, pirmiausia turi vienas kito atsiprašyti. Jei nusikalsta, didžiausia bausmė būna laikotarpis be telefono ar televizoriaus.
O kad vakarais nereikėtų kiekvienam sekti po atskirą pasaką, Aurelija atsisėda koridoriuje, kad ją girdėtų dviejuose kambariuose gulintys vaikai, ir skaito.
Vyras Regimantas papildo žmoną: Aurelija puiki mama ir "minkštesnė" nei jis. Prie tėčio vaikai ir apsirengia greičiau, ir bereikalingų debatų mažiau būna.
"Mums visada būna juokinga klausytis, kai sunkumais dalijasi ir dejuoja po vieną-du vaikus auginančios mamos. Ką jos darytų su keturiais? Bet, turbūt, taip jau yra surėdyta: keturguba laimė ir keturguba našta duodama tiems, kas gali ją panešti", – šypsosi abu.
Keisčiausia tėvams būna, kai vaikai išvažiuoja paviešėti pas krikšto tėvus (kiekvienas iš jų turi atskirus krikšto tėvus, kad nors kažką turėtų tik savo) ar senelius ("tada tokia tyla užplūsta, kad net spengia ausyse nuo jos").
Na, o šiuo metu Pranskevičių ketvertas laukia karnavalinių pasirodymų, kalėdinių dovanų, o po Naujųjų – naujo šeimos nario.
"Ne, tai ne broliukas ar sesė – užtenka ir šauniojo ketverto. Po Naujųjų parsivešime dar vieną džiaugsmelį – mažą šuniuką, kurio labai jau reikia vaikams", – nusijuokia daugiavaikė mama.
Rašyti komentarą