"Gimiau liepos 5-ąją. Įsiterpiau tarp Amerikos Nepriklausomybės dienos ir Lietuvos valstybės dienos. Nežinau, kodėl mane po tiek metų dar atsimena, ragana buvau. Dar paskelbs dabar visai tėvynei, kad man jau devyniasdešimt", - prisėdus pasikalbėti kvatojosi ponia Liucija. Pokalbiui įsibėgėjus išaiškėjo, kad L. Jurkštienė visada stengėsi išlaikyti ir kitiems diegti tikrąsias vertybes, meilę žmogui ir Lietuvai.
Iki šiol su ponia Liucija gatvėje sveikinasi daug žmonių - buvusios pacientės, studentės, kolegos. Pacientėmis yra buvusios net kelios tos pačios šeimos moterų kartos.
Keturiasdešimt vienerius savo gyvenimo metus darbui gimdymo namuose paskyrusi akušerė-ginekologė L. Jurkštienė juokaudama sako, kad specialybės pasirinkimą lėmė tai, jog ji gimė pasaulinės krizės metais, kurie kaip tik sutapo su Gyvatės metais, o ši, kaip žinia, yra vienas iš medicinos simbolių.
Papasakokite apie savo vaikystę, kur augote?
Šeimoje buvau pirmas vaikas, šeima - bedarbiai, beraščiai. Buvome penki vaikai. Nuo to momento, kai abu tėvai įstojo į Šaulių organizaciją, tėvai gavo darbo. Mama aktyviai reiškėsi saviveikloje, šokdavo, dainuodavo. Nežinau, kodėl taip atsitiko, gal dėl to, kad šeimoje buvau vyriausia ir prižiūrėdavau kitus vaikus, nuo pat pirmos klasės buvau renkama klasės seniūne. Teko praleisti daug mokyklos metų. Prasidėjus karui jau buvau gimnazistė. Raseinių gimnazija buvo uždaryta, įkurta vokiečių ligoninė. Mes mokėmės nepritaikytose patalpose, todėl negalėjome visapusiškai lavintis - nebuvo kūno kultūrai pritaikytų patalpų, nebuvo daug dalykų. Bet mokytojai stengėsi - per pertraukas išvesdavo mus pajudėti, pakvėpuoti grynu oru.
Praūžus karui Raseiniai liko išdegę. Buvo atrasta vokiečių karių žeminė, joje išgyvenome metus. 1945 metais mama atvažiavo į Klaipėdą, susirado valytojos darbą saldainių fabrike ir gavo keturių kambarių butą dabartinėje Tilžės gatvėje. Iš žeminės persikraustėme į keturių kambarių butą! Man Klaipėda tada buvo kažkas neįtikėtino, kažkas šviesaus, šilto, gražaus. Įvažiuojant į miestą mus sutiko besileidžianti saulė. Visą gyvenimą šitą pirmą įspūdį su savimi nešiojuosi - iš sugriautų Raseinių atvykau į tokį gražų miestą.
Kaip sekėsi įsikurti Klaipėdoje?
Pradėjau lankyti trečią gimnazijos klasę mokykloje, kuri dabar yra Vytauto Didžiojo gimnazija. Metai buvo labai sunkūs, buvo badas. Nutariau su broliu važiuoti į fabrikinio apmokymo mokyklą ir pradėti dirbti. Buvo nelengva, bet turėjome duonos, o kadangi mama dirbo saldainių fabrike, kartais gaudavome ir kokio marmelado ar šokolado ant tos duonos užsitepti.
Tuo metu įvyko toks man nemalonus dalykas. Tos mokyklos direktorius buvo rusas "politrukas", kuris surašė kažkokius pareiškimus rusų kalba, davė pasirašyti ir paskui paskelbė, kad mokykla tapo pirmąja šimtaprocentine komjaunuoliška mokykla. Nuo to prasidėjo mano "medžioklė". Baigusi tą mokyklą atvažiavau dirbti į saldainių fabriką darbininke. Tuoj pat mane surado įskaita, tampė. Norėjo paskirti cecho viršininke, atsisakiau teisindamasi tuo, kad noriu mokytis. Po kiek laiko norėjo išrinkti deputate, atsisakiau. Nuvežė į saugumą aiškintis, kodėl nenoriu būti deputate, klausinėjo, kas mane taip nuteikė. Paaiškinau, kad noriu mokytis, įgyti specialybę, o tam neturiu laiko, nes pirmoje dienos pusėje dirbu, o antroje dienos pusėje lankau suaugusiųjų gimnaziją.
Kaip pasukote į mediciną?
Baigusi šeštą gimnazijos klasę sužinojau, kad prie Kauno universiteto paskutinius metus priima į parengiamąjį skyrių. Pasisekė įstoti ir per vienerius metus užbaigiau septintą ir aštuntą gimnazijos klases. Man tada buvo jau 20 metų. Mano chemijos ir fizikos žinios buvo menkos, o tai buvo pagrindas stojant į universitetą. Parengiamajame skyriuje dėstė studentai, bet per metus taip išaiškino fiziką ir chemiją, kad man viskas buvo aišku.
Tie studentai man tapo pavyzdžiu, kokiu reikia būti pedagogu: reikia išaiškinti žiūrint į akis, stebint, ar supranta žmogus, apie ką kalbama.
Įstojau į universitetą, baigusi įgijau akušerės-ginekologės specialybę. Grįžusi į Klaipėdą pradėjau dirbti gimdymo namuose ir su akušerija draugystę nutraukiau tik 2000 metų liepos 1 d. Vos pradėjus dirbti atlyginimai buvo labai maži, todėl labai džiaugiausi, kai man pasiūlė vesti pamokas medicinos mokykloje. Ten dėsčiau akušeriją.
Greitai tapote mokyklos vadove?
Mane pasikvietė direktorius ir pasakė, kad jis išvažiuoja ir nori, kad aš vadovaučiau medicinos mokyklai. Bandžiau atsisakyti, bet jo pavaduotojas Tamašauskas, su kuriuo gyvenome tame pačiame name, dar vakare atėjo į namus įkalbinėti. Taip 1961 metų gruodį tapau Klaipėdos aukštesniosios medicinos mokyklos direktore ir ja dirbau iki 1987 metų liepos. Man pradėjus vadovauti mokykla buvo ties uždarymo riba, neva Lietuvai jau užtenka medicinos seserų. Bet greitai paaiškėjo, kad reikia daugiau seselių. Veikė dieninis ir neakivaizdinis skyriai. Be to, buvo įkurti akušerių ir felčerių skyriai. Mokyklai tai buvo didelis laimėjimas. Buvo ir geras kolektyvas, kurio pagrindą sudarė pedagogai. Tačiau, įsivaizduokite, medicinos mokykla visai neturėjo vaizdinių priemonių. Piešėme ant vatmano, paskui sužinojau, kad Maskvoje yra mokymo priemones gaminanti įstaiga. Pasiėmiau lietuviško vyno, dešros, saldainių ir nukulniavau į Maskvą (juokiasi - aut. past.). Taip pasisekė, kad gavome tiek priemonių, kad aprūpinome ir kitas Lietuvos medicinos mokyklas. Gavome net skeletą.
Mūsų mokyklos moksleivės visur buvo gerai priimamos dirbti, dar šiandien yra daug dirbančių. Man atrodo, kad kaip mokyklos vadovė pasirašiau apie 5 000 diplomų. Iš mokyklos išėjau savo noru, man buvo jau 57 metai. Bet net sulaukusi pensinio amžiaus, kol dirbau, neėmiau pensijos. Tik išėjusi iš ligoninės 2000 metais pradėjau gauti pensiją. Tad nelabai parazituoju (juokiasi - aut. past.).
DARBE. "Man nepatinka, kai nuotraukose būnu išsiviepusi. Geriausios nuotraukos, kai niekas nevaidina", - rodydama atsineštą nuotrauką, kur ji buvo įamžinta darbo vietoje, kalbėjo ponia Liucija.
Bernardo ALEKNAVIČIAUS nuotrauka iš asmeninio albumo
Ar prisimenate kokių įdomių istorijų, nutikusių mokykloje per tuos metus?
Mūsų aukštojo mokslo ministerijos vadovai buvo protingi vyrai. Mes buvome tikriausiai vienintelė respublika, kurios aukštosiose specialiosiose vidurinėse mokyklose buvo dėstoma lietuvių kalba. Atvažiavę iš Maskvos tikrintojai nesuprasdavo, kaip gali būti, kad nėra rusų kalbos. Buvo liepta ruošti medicinos seseris grupėje rusų kalba. Atvažiuodavo penketukininkės iš Kamčiatkos, iš Gruzijos, klaipėdietėms vietos nelikdavo, o baigusios mokslus išvažiuodavo atgal, kartą nė diplomų studentės iš Kamčiatkos nepasiėmė. Mes matėme, kad tai yra negerai, nes ruošėme specialistes ne savo miestui, ne savo šaliai. Turėjome visokių gudrybių, nebesurinkdavome grupės ir galiausiai rusakalbių grupė buvo panaikinta.
Nuolat atvykdavo iš Maskvos visokios komisijos. Tuo metu buvo įprasta, kad visur turėdavo kabėti Brežnevo portretas. Jie atvažiavę į mokyklą portretų nerado. Aš jiems sakiau - kaip atrodys, kai akušerijos kabinete pakabintas moters lytinių organų piešinys kabės tiesiai priešais Brežnevą? Taip ir sukomės.
O kaip sekėsi dirbti ligoninėje?
Ketverius metus dirbau dviem etatais. Darbas sekėsi, bet paskui koją pakišo administracinis darbas mokykloje, nes kai einu dirbti, tai visa širdimi. Ligoninėje dažniausiai tekdavo naktiniai budėjimai akušeriniame skyriuje. Tai sunkus darbas, reikalaujantis atsakomybės, nes darbas su gyvybe. Iki šiol nesuprantu moterų, kurios nori gimdyti namuose. Per 41 metus man teko matyti trijų gimdyvių mirttis ir tuo metu negalėjome niekuo padėti. Tai siaubingas dalykas.
Kai atsisveikinote su visomis darbovietėmis, ar jums netrūko veiklos? Nes susidaro įspūdis, kad vietoje nenusėdite.
Mane išgelbėjo sodas. Kol turėjau daugiau jėgų, knisausi sode. Aplink daugiabutį pradėjau sodinti gėles. Turiu šešis anūkus ir šešis proanūkius. Turiu ką veikti. Pradėjau rašyti autobiografiją. Bet esu tinginė - parašiau tik tris sąsiuvinius apie tėvus, brolius, seseris. Dar reikia prisėsti parašyti apie save ir mokyklą. Visa tai paliksiu savo anūkui Linui, kuris mane ir privertė rašyti.
Patriotinis auklėjimas - nuo mažens
"Žmonėms visada reikia žiūrėti į akis, linkėti gero, tada ir tau bus gerai. Nepyk, nekerštauk", - įsitikinusi L. Jurkštienė.
Jos šeimoje buvo nemažai įvairių nelaimių, tačiau pašnekovė kelis kartus pabrėžė, kad apie blogus dalykus kalbėti nesinori. Ji visada stengiasi į gyvenimą žiūrėti pozityviai. Taip pat L. Jurkštienė akcentavo, kad labai svarbu yra kalbėti apie patriotinį auklėjimą.
"Jis turi prasidėti mokyklose. Pavyzdžiui, smetoninėse mokyklose jis buvo. Manau, kad visose Lietuvos mokyklose turėtų būti jaunųjų šaulių organizacijos. Per jas išryškėtų tie, kurie gali būti organizatoriai, kurie moka kalbėti. Norint tapti lyderiu, vadovu, reikia talento", - sakė pašnekovė ir pridūrė tikinti, kad Lietuvos laukia gera ateitis.
Ponia Liucija paprašė straipsnį baigti jos žodžiais: "Tautinių švenčių metu keldami vėliavą, pakelkite ją ne tik prie namo, bet ir įsileiskite ją į savo širdį."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą