Klaipėdos policijos pareigūnai: „Baltijos kelio jausmų žodžiais neišreikši“

Klaipėdos policijos pareigūnai: „Baltijos kelio jausmų žodžiais neišreikši“

Šiemet minime Baltijos kelio 30 metų sukaktį. Daugumai lietuvių šis kelias – unikali patirtis. Juo „atėjome“ į 1990 kovo 11-ąją. 

Apie jausmus ir mintis dalyvavus Baltijos kelyje pasakoja ilgamečiai Klaipėdos apskrities policijos pareigūnai, 27 m. pareigūno tarnybos stažą turintis Vladas Vitkauskas ir Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnė Gertrūda Šumskienė.

V. Vitkauskas pasakoja, jog „Sudalyvauti Baltijos kelyje pakvietė kursiokas vilnietis, su kuriuo, baigę Klaipėdos politechnikumą, bendravome šeimomis.

Man buvo 32 metai. Su žmona ir penkiamete dukra pas draugus į Vilnių vykome keleiviniu autobusu. Vakare atvykus į Vilnių, vaikštant senamiesčiu, jautėsi neapsakoma žmonių nuotaika, kažkoks sujudimas.

Draugas Juozas užsiminė, kad Vilniuje tokio žmonių sujudimo dar nėra buvę“.

Į gyvą Baltijos kelio žmonių grandinę šios dvi šeimos įsiliejo pačiame Vilniaus centre, Gedimino prospekte. Žmonių rankose plevėsavo trispalvės, vaikams buvo įsegtos plonytės trispalvės juostelės,  žmonės šventiškai apsirengę, kai kas – tautiniais kostiumais.

Žmonių grandinėje matėsi Latvijos bei Estijos tautinės vėliavos. „Tai buvo nesuvokiama, įspūdinga, o nuotaika – neapsakoma. Gatvėje visi žmonės buvo lyg viena giminė, visi tik ir kalbėjo, kad jau greitai būsime laisvi“, – pasakoja Vladas.

„Man ir draugams įsiminė dukros klausimas: „Tai dabar mes visi susikibę šoksime „Jurgelį meistrelį“?“.

Buvo juoko, ir tuos žodžius jai kaskart primenu. Asmeniškai man ir mano šeimai Baltijos kelias buvo pats gražiausias masinis renginys. Renginys, kuriame žmonių šurmulyje girdėjosi žodžiai „laisvė“, „nepriklausomybė“, kai trys mūsų vėliavos spalvos buvo pačios gražiausios“.

„Nepriklausomybė man atvėrė kelią pradėti tarnybą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, žengti pirmuosius žingsnius perimant sovietų kariuomenės kontroliuojamus objektus bei formuoti Pakrančių apsaugos tarnybos padalinius. Na, o vėliau, nuo 1994 m., – tarnyba Lietuvos policijoje.

Niekada nenorėjau būti milicininku. Svarbiausias pasiekimas – dukra užaugo, anūkai auga nepriklausomoje, laisvoje Lietuvoje, apie kurią 1989 metais žmonės susikibę rankomis gyvoje grandinėje kalbėjo ir tikėjo! Jei atvirai, tų akimirkų jausmų nei žodžiais, nei nuotraukomis neišreikši“, – pakiliai sako kolega Vladas.

Klaipėdos apskr. VPK ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnė Gertrūda Šumskienė taip pat su ypatinga emocija prisimena Baltijos kelią. „Per trisdešimt metų kai kurie faktai gal ir užmiršti, bet jausmas liko.

1989 m. buvau 22 metų studentė. Esu kilusi iš Joniškėlio, per kurį į Baltijos kelią važiavo visa Šiaurės Žemaitija, visas Pajūris. Taigi, pirmiausia matėme didžiulį šio  renginio mastą.

Žinoma, jautėme paties renginio euforiją, bet nesiliaujantis „Žiguliukų“, kitų mašinų, autobusų srautas  stulbino ir dar labiau euforiją augino“, – prisiminė kolegė.„Patys taip pat važiavome į Kelią.

Žmonės susikibę stovėjo tik už šešiolikos kilometrų nuo mūsų namų. Įdomiai atsitiko Pasvalyje: buvo tik vienas tiltas per Lėvenį, ir eismas ten užsikimšo.

Bet autobusą, kuriuo važiavome, vairavo vietos gyventojas: sunku patikėti, tačiaus jis aplinkiniais keliais ir kaimais nuvažiavo iki brastos, pervažiavo upę ir laiku nuvežė mus į Baltijos kelią“, – sakė G. Šumskienė.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder