Klaivas Steiplzas Luisas: palietęs nematoma

Remarkas rašė, kaip miršta mylimieji ant mylinčiųjų rankų, bet pats to nepatyrė. Klaivas Steiplzas Luisas (Clive Staples Lewis) tai išgyveno pats.

Skaitydami jo knygas daugelis atrado paguodą ir tikėjimą Dievo meile.

Šiandien minimos airių ir anglų rašytojo, "Narnijos kronikų" autoriaus Klaivo Steiplzo Luiso 116-osios gimimo metinės.

Gyvenimo fragmentai

K. S. Luisas gimė 1898 m. lapkričio 29 d. Belfaste (Airija), advokato šeimoje, kuri laikėsi protestantų tikėjimo. Pradinį išsilavinimą gavo namuose.

Kai buvo 10 metų, jo motina mirė nuo vėžio. Po motinos mirties su broliu išvyko į Angliją ir ten praleido likusį savo gyvenimą.

Domėjosi skandinavų literatūra ir Vagnerio muzika, privačiai studijavo literatūrą ir filosofiją.

1916 m. laimėjo stipendiją mokytis Oksforde, tačiau studijas nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Klaivą pašaukė į karo tarnybą ir išsiuntė į Prancūziją. Buvo sužeistas Arašo mūšyje.

Nuo 1919 m. tęsė studijas Oksforde. Pasivadinęs Klaivu Hamiltonu (Clive Hamilton) išleido poezijos rinktinę "Spirits in Bondage".

1925 m. tapo renesanso ir viduramžių literatūros profesoriumi Oksfordo Magdalenos koledže ir dėstė čia iki 1954 m.

Artimai draugavo su J. R. R. Tolkinu (J. R. R. Tolkien - "Hobito", "Žiedų valdovo" autorius. Tai buvo ryškios figūros Oksfordo universiteto Anglų kalbos fakultete. Trečiajame dešimtmetyje jie priklausė "Inklings" klubui, kuris rinkavosi Klaivo namuose ir skaitydavo parašytus kūrinius. "Inklings" susitikimuose buvo perskaitytos ir garsiosios Tolkino bei Luiso knygos. Veikiamas Tolkino ir kitų draugų, 32 metų K. Luisas grįžo į krikščioniškąjį tikėjimą, kurį buvo praradęs dar paauglystės metais.

NARNIJOS KRONIKOS. K. Luisas religinių metaforų, biblinių alegorijų įpynė ir į "Narnijos kronikas".

II pasaulinio karo laikotarpiu K. Luiso vedamos radijo laidos krikščionybės tema vėliau buvo išleistos kaip knyga "Tiesiog krikščionybė".

1956 m. jis vedė 17 metų jaunesnę amerikietę poetę ir rašytoją Heleną Džoją Davidman (Helen Joy Davidman). Po ketverių metų, būdama 45-erių, ji mirė nuo vėžio. Vesdamas Heleną, K. Luisas žinojo, kad ji serga vėžiu, tačiau netektis jį taip sukrėtė, kad privertė suabejoti Dievu. Šis rašytojo gyvenimo tarpsnis pavaizduotas neseniai pastatytame filme "Šešėlių žemė" ("Shadowlands").

K. Luisas mirė Oksforde, praėjus trejiems metams po mylimos žmonos netekties, nuo širdies veiklos sutrikimų. Jam buvo 64 metai. Tą pačią dieną - 1963 m. lapkričio 22 d. Oksforde - buvo nužudytas JAV prezidentas Džonas Kenedis ir mirė kitas garsus rašytojas Oldas Hakslis.

Luiso kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, parduota milijonai egzempliorių. Populiariausi - "Iš tyliosios planetos" ir "Narnijos kronikos".

Lietuviškai yra išleistos šios K. Luiso knygos: "Kipšo laiškai", "Apstulbintas džiaugsmo", "Ištvertas sielvartas", "Tiesiog krikščionybė", "Keturios meilės", "Kančios problema", "Didžiosios skyrybos", "Narnijos kronikos". Taip pat Colin Duriez "Tolkienas ir C.S. Lewisas".

Citatos

Fragmentai iš knygų

Aš ne toks kvailas, kad mokyčiau kitus kantrybės ir ištvermės, todėl neturiu ko pasiūlyti skaitytojui, išskyrus savo įsitikinimą, kad jeigu kančia neišvengiama - lašas drąsos padės labiau nei upė žinių, lašas gailestingumo - labiau nei upė drąsos, o Viešpaties meilė - labiausiai.

Pradėję analizuoti kokį nors reiškinį, atimame iš jo gyvybę.

Dievas turi tris veidus, kaip kubas - šešis kvadatus, nors jis - vienas kūnas. Mes nepajėgūs suvokti tokios struktūros, kaip nepajėgūs suvokti kubo plokščio.

Ar gali mirtingasis užduoti klausimus, kurie Dievui pasirodys neturintys atsakymų? Man atrodo, tai visai nesunku. Nėra atsakymų į absurdiškus klausimus. Kiek mylių sudaro valandą? Geltona yra apskrita ar kampuota? Turbūt gera pusė klausimų, kurių mes klausiame (pusė mūsų didžiųjų teologijos ir metafizikos problemų), yra tokie.

Ką žmonės turi galvoje, sakydami: "Aš Dievo nebijau, nes žinau, kad Jis geras"? Ar jie niekada nesilankė pas dantų gydytoją?

Viešpatie, ar tokios yra tikrosios tavo sąlygos? Ar man bus leista vėl susitikti H. tik tada, jei išmoksiu mylėti tave taip, kad nebekvaršinčiau sau galvos, sutiksiu ją ar ne? Pažvelk, Viešpatie, kaip mums tai atrodo. Ką žmonės pasakytų apie mane, jei aš pareikščiau berniukams: "Dabar irisų negausite. Bet kai užaugsite ir visai jų nenorėsite, galėsite valgyti kiek širdis geis"?

Kai pateikiu šiuos klausimus Dievui, atsakymo negaunu. Tačiau Jo "neatsakymas" ypatingas. Tai ne užrakintos ir užsklęstos durys. Jis veikiau primena tylų žvilgsnį, kuriame tikrai galima įžvelgti užuojautą. Tarsi Jis purtytų galvą ne nepritardamas, o kol kas nenorėdamas atsakyti į klausimą. Maždaug taip: "Nusiramink, vaike - tu tiesiog nesupranti."

Kartais, Viešpatie, kyla pagunda pasakyti, kad jei norėjai matyti mus besielgiančius kaip laukų lelijos, galėjai mums dovanoti prigimtį, panašesnę į jų. Bet tai tikriausiai tik didžiulis tavo bandymas. O gal ir ne - ne bandymas, nes tau nereikia nieko išsiaiškinti. Veikiau didingas tavo sumanymas. Sukurti organizmą, kuris drauge yra ir dvasia; sukurti didingą oksimoroną - "dvasingą gyvūną". Paimi nelaimingą primatą, kurio kūnas pilnutėlis nervų galūnių, padarą, kuriam nuolat reikia prisipildyti pilvą, vislų gyvūną, trokštantį poros, ir sakai jam: "Nagi, pirmyn! Tapk dievu."

Jeigu krėsle gulėtų nematoma katė, jis atrodytų tuščias. Jis tuščias atrodo. Vadinasi, jame guli nematoma katė.

Kiaušiniui turbūt sunku pavirsti paukščiu; tačiau jam nepalyginamai sunkiau išmokti skraidyti būnant kiaušiniu. Mes - kaip tas kiaušinis. Bet mes negalime visą laiką likti eiliniu padoriu kiaušiniu. Arba mes išsilukštensime iš jo, arba jis suges.

Krikščionybę galima palyginti su sale, iš kurios atsiveria durys į keletą kambarių. Ši salė - laukiamasis, iš kurio galima nueiti iki kitų durų; joje laukiama, o ne gyvenama. Bet aš esu tikras, jog Dievas nieko nesulaiko salėje ilgiau, nei reikalinga tam konkrečiam žmogui.

Veikite taip, tarsi mylėtumėte. Nesėdėkite stengdamiesi pagaminti jausmus. Paklauskite savęs: "Jei tikrai žinočiau, kad myliu Dievą, ką daryčiau?" Atsakę sau, eikite ir darykite tai.

Meilė, kaip poreikis, šaukiasi Dievo iš mūsų skurdumo; meilė, kaip dovana, ilgisi tarnystės Dievui ar net kančios dėl Jo; įvertinimo meilė sako: "Dėkojame Tau už Tavo didžią šlovę." Meilė, kaip poreikis, kalba moteriai: "Aš negaliu be tavęs gyventi", meilė, kaip dovana, siekia jai suteikti laimę, patogumus, apsaugą, jei galima, ir turtus; įvertinimo meilė tylomis žvelgia, sulaikiusi kvapą, džiūgauja, kad išvis egzistuoja toks stebuklas, tai kas, kad jis galbūt skirtas kitam, praradusi ją, nepuls į visišką neviltį ir guosis tuo, kad geriau jau taip, negu kad jos visai nebūtų sutikusi.

Draugystė gimsta tą akimirką, kai vienas žmogus sako kitam: "Ką, ir tu taip pat? O aš maniau, kad esu toks vienas."

Pragaras - tai durys, kurios užsirakina iš vidaus.

Kiekvienas žmogus susijęs su Dievu savaip. Jis Dievui kitoks nei visi, sukurtas pagal ypatingus matavimus. Dievas kiekvienam atsako kitaip, Jis su kiekvienu turi paslaptį - naujo vardo paslaptį.

Jeigu manyje yra troškimas, kurio niekas šiame pasaulyje išpildyti negali, tai vienintelis įtikimas to paaiškinimas yra tas, kad aš sukurtas kitam pasauliui.

Ir dar ne kartą pajusime tai, ko aš negaliu aprašyti kitaip, kaip tik palygindamas su juoku, nugirstu tamsoje. Pojūtį, kad tikrasis atsakymas yra absoliučiai paprastas, tiesiog nuginkluojantis.

Tu neturi sielos. Tu - siela. Tu turi kūną.

Aš parašiau tai, ką norėjau perskaityti. Žmonės to nerašė, teko pačiam.