Moteris pati kasė ir betonavo savo sodybos vandens tvenkinėlius, pati puošė juos akmens krūsnimis, pati kiemą klojo trinkelėmis. Kai įsikūrė šiame vienkiemyje, aplinkui buvo dykynė. Dabar jau leidžia sulą iš vyro sodintų beržų. Vienas vaismedis "pražydo" margučiais.
Mus pasitiko aviganis Argas, o šeimininkė pajuokavo: "Tai ne jis pas mus gyvena, o mes pas jį."
Jeigu balta sumaišai su purvu, galima viską paversti purvu. Kodėl taip nutinka, kad mes, moterys, per anksti save nuvertiname, leidžiame sau be laiko pasenti, kaupiame nuoskaudas, užgęsta krūtinėje liepsnojanti troškimų ugnelė?
Čia apie pesimistus, o aš nuo jaunų dienų optimistė. Tokia likau visą gyvenimą. Kiekvienam būna blogai, bet mano devizas toks: šiandien blogai - ryt bus geriau. Juoda juosta nesidrieks amžinai. Reikia išlaukti - žinant, kad nesėkmių virtinė pasibaigs.
Ir mano gyvenime buvo dramų, tragedijų, mama sirgo Alzheimeriu, buvau likusi be darbo, be pinigų. Kai neliko išeities - išlėkiau į Italiją, prižiūrėjau turtingas ir įnoringas senas seseris labai gražiuose namuose. Moteriškių brolis buvo dailininkas, tai visur kabėjo milžiniški paveikslai su signalizacija, kaip rūmuose kilo didžiuliai marmuro laiptai... Juokingas tas italų maistas: kasdien - makaronai, nors jų gal penkiolika rūšių. Kartą atvyko netoli Romos gyvenanti šeimininkės dukra gydytoja ir gamino nacionalinį patiekalą: ilgai kepė širdį, inkstus, skrandį ir žarnas - o, kaip smirdėjo... - juokiasi.
- Italijoje dirbau mėnesį, paskui išvažiavau į Vokietiją, ten išbuvau beveik pusę metų: prižiūrėjau moteriškę, tylią liūdinčią našlę. Masažuodavau jai lūžusią rankelę, skaniai maitinau ir mačiau, kaip ji atkuto, atsigavo. Po pietų užsnūsdavo, o aš sėsdavau ant dviračio ir žvalgydavau apylinkes. Ten tarp miestelių visur dviračių takai, vaikai važiuoja į mokyklą, senukai važinėjasi...
Čia, kaime, būrėte bendruomenę, inicijavote paminklo pastatymą narsiam jūrų keliautojui Gintarui Paulioniui, kuris Piaulų kaime sumeistravo valtį ir perplaukė Baltijos jūrą...
Suburti bendruomenę sunku, o išdraskyti lengva. Viskas pairo dėl vėjo malūnų: aš buvau tolerantiška, kiti kovojo prieš juos, nes jų žemės nepirko. Sakiau, ieškokim naudos iš tų malūnų, elektrą gaukim už pusę kainos ar dar ką. Visi susiskaidė...
Vos vienas sezonas Šilutės liaudies teatre - ir visas gyvenimas su režisieriumi Antanu Miliniu. Kaip ištveriate menininką, kuris gyvena teatru? Kuris iš jūsų Pigmalionas?
Ką tik baigusi mokyklą labai norėjau būti artiste, o jis atvažiavo dirbti į Šilutę. Scenoje ir susipažinom. Sakė, kad iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo. Aš tai ne, - juokiasi. - Gaudavau pagrindinius vaidmenis tokiose pjesėse, kaip "Valiusei reikia Alekso", kol ištekėjau...
Aš baigusi Veterinarijos akademiją, zootechniką, Antanas - Konservatoriją, aktoriaus meistriškumą. Jis - Avinas, aš - Žuvys. Ugnis ir vanduo. Nuomonės visada skiriasi. Sakau: darom remontą, jis - o kam? Aš sugalvoju ką nors - man rezultato reikia tuoj pat. O jis menui pasišventęs, buitis jam nerūpi, tad aš visada ir laikiau keturis namų kampus. Žinoma, moka nueiti į parduotuvę, bet jeigu reikia tris daiktus nupirkti, - nešasi sąrašą, - juokiasi. - Bet pakeisti savo žmogaus nebandžiau. Dabar ir jis jau mėgsta kaimo darbus, sodina, prižiūri medžius.
Japonai sako: jei nori būti laimingas dieną - gerk vyną, jei nori būti laimingas metus, - vesk, jei nori būti laimingas visą gyvenimą, - sodink sodą.
Išauginote du sūnus, vienas pasirinko tėvo kelią - režisūrą, kitas - žurnalistiką ir rašytojo plunksną, išleido knygą apie lietuvius, kariavusius Afganistane. Kuris kurio charakterį paveldėjo?
Gediminas - tėvo, todėl jiedu kartais apsikapoja. Mindaugas - stačiokas, bet lankstesnis, daugiau humoro turi, - mano charakterio. Antano spektakliai realistiniai, o Gediminas - maištingas, novatoriškas. Pats rašo pjeses, nepriima pastabų, visada būna jo teisybė. Bet, kita vertus, jis ir teisingas.
Abu sūnūs nuo mažens linko rašyti. Kai tėvas berniukus su jų draugais pasiimdavo į vasarnamį prie Sartų ežero, aprašydavo, kaip jie vasarojo, po medžius laipiojo... Visokių eibių prisigalvodavo. Kartą pasidarė didelį kryžių, kad galėtų "nusikryžiuoti", o kaimo žmonės stebėjosi: tai pamaldūs vaikai...
Jūs linkusi žmones telkti, rengiate plačios giminės suvažiavimus, savo vėliavą turite, herbą...
Man baisu, kad dabar žmonės nebepalaiko ryšio su savo krauju, šaknimis. Mano mama augo su trimis seserimis. Mergaičių tėvas išvažiavo į Kanadą ir nebegrįžo. Atėjus sovietams vieną seserį į Sibirą išvežė - dėl jos vyro ryšių su partizanais. Mama važiuodavo į Šiaulių kalėjimą su siuntiniais. Vėliau, būdavo, parneša tėvas atlyginimą, ji tris siuntinius padaro - ir siunčia į Sibirą.
O kitą, jaunesnę, sesę mano mama nuo tremties išgelbėjo. Tuo metu stribai atėjo jos išsivežti, tai mama išbėgo į kiemą, prie stogelio kopėčias padėjo, kad toji pabėgtų. Taip ir apgavo stribus.
Ta jauniausioji jos sesuo buvo tokia "kontra", tyčia ištekėjo už žydo ir 1977 metais išvyko į Ameriką. Tačiau neseniai, jau būdama 88 metų senučiukė, sugrįžo į Lietuvą numirti.
Mano tėvelis buvo eruditas, daug kalbų mokėjo. Per Antrąjį pasaulinį karą tiek rusams, tiek vokiečiams vertėjavo. Buvo baigęs Kaune rusų gimnaziją, mokėsi Vytauto Didžiojo universitete, o jo sesuo - mergaičių lietuvių gimnaziją, ir jos gimtosios kalbos mokytoja buvo Salomėja Nėris.
Antrą kartą į Lietuvą atėjus sovietų armijai vienas rusų karininkas tėveliui sakė: "Nusiimk akinius ir laikrodį, nes kareiviams tu atrodai įtartinas, mat inteligentas."
Mano mama visiems padėdavo, ir tie giminės visi buvo krūvoj. Aš darau tą patį.
Jūsų palėpėje - muziejus su senais rakandais, siuviniais, drabužiais, daiktais, kurių kiekvienas turi savo istoriją. Jau vien močiutės pantalonai adata išmegztais rafinuotais ornamentais ko verti! Bet brangiausias turtas turbūt - jūsų sudarytas genealoginis medis, kurio šaknys siekia 1766 metus. Ką jums reiškia turėti bajoriško kraujo?
Argi žmogui gali nerūpėti jo kilmė? Bajorystė nesuteikia privilegijų, bet įpareigoja gyventi padoriai ir oriai, daryti gerus darbus. Nesvarbu, kad neįvertins.
Kai Rusijos caras XIX amžiaus pradžioje per Lietuvą važiavo, vienas mano protėvių pakeitė jam ir palydai arklius. Išlydėti imperatorių rikiavo savo visus sūnus. Caras paliepė kiekvienam jų suteikti išsimokslinimą, todėl tarp sūnų buvo kariškių ir kunigų.
Manau, kad ir Simono Daukanto portreto autorius yra vienas iš mano protėvių, Zenkevičius. Mano senelis, mamos tėvelis, irgi buvo bajoras. Galvojau, kur dingo senelių žemės, - pasirodo, jo protėvis dar 1831 metais su Emilija Pliateryte dalyvavo sukilime prieš rusus, tai žemes atėmė.
Turiu daug įdomių liudijimų, dokumentų, laiškų surinkusi. Turėjome du herbus: Šimanauskų (mamos linija) herbe vaizduojama sakalas ir žiedas - švedų karaliaus simbolis, ir Tamplierių ordino kryžius. Zenkevičių (tėvo linija) herbe yra kobinys tvirtovių sienomis lipti. Yra legenda, kad vienas iš tėvo giminių, protėvis Senkus, iš kurių vėliau kilo Zenkaus (Zenkevičiaus) giminė, vyko į Romą parvežti Vytautui karūnos, ir po to tie karžygiai buvo įšventinti į bajorus...
Turite polinkį kolekcionuoti ne tik senovinius daiktus, bet ir visokius mažmožius, skrybėlaites...
Genai... Mano senelis Liubomiras Zenkevičius buvo garsus filatelistas, tėvelis Vladas Zenkevičius - numizmatas. Kai Klaipėdoje gyvenome M. Gorkio gatvėje, kur dabar J. Domšaičio paveikslų galerija, visas miestas nešė jam monetas. Tėvelio Rusijos imperijos monetų kolekcija buvo vienintelė tokia visoje Sovietų Sąjungoje. Mamytė dalį tėvelio kolekcijos perdavė muziejui su sąlyga, kad muziejininkai išleis jo parašytą knygą apie Klaipėdos krašto pinigus. Bet muziejininkas negražiai pasielgė: tą knygą savo vardu išleido.
Jūsų namuose pulkas kačių ir vokiečių aviganis Argas. Ir jie gražiai sau sugyvena. Ką galvojate apie žmones, kurie nesugyvena su gyvūnais?
Tokie nemyli ir žmonių. Mano požiūris toks: na, nemėgsti gyvūno ar kurio žmogaus - neprasidėk, nebendrauk, bet nekenk jam. Aš po lietaus išlindusį slieką apeinu. Vorų bijau, bet paleidžiu juos lauk, na, gal kokį įkyruolį ir esu užplumpinusi... - juokiasi moteris.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą