Susimaišė žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai. Kurdavosi ir mišrios šeimos su visų ten buvusių tautybių asmenimis. Tuokdavosi metrikacijos biuruose, esant galimybei, santuokos sakramentą suteikdavo kunigai.
Paprastai kunigus suimdavo ir įtremtįvežė kaip politinius kalinius. Atlikę numatytą laiką lageryje, jie turėjo vykti į tremčiai paskirtą vietovę. Lietuvių bendruomenėse kunigai buvo labai laukiami.
Jie atlikdavo dvasininko priedermę – krikštijo vaikus, tuokė poras, klausydavo išpažinčių, laidojo mirusius. Yra išlikęs autentiškas kunigo P. Jaso ranka rašytas krikšto liudijimas.
Panašias apeigas atliko kunigai Petras Lygnugaris (yra išlikę keli šimtai vienetų jo ranka surašytų santuokos, krikšto liudijimų lietuvių ir italų kalbomis), Petras Jasas, Jonas Ilskis, Juozas Gustas ir kiti pasiaukoję Dievo pašaukimui.
Pėstute ar važiuoti per šalčius ir pūgas jie sukardavo ne vieną šimtą kilometrų, kol pasiekdavo atokias lietuvių tremtinių bendruomenes, dažnai rizikuodami gyvybe.
Kai gyvenvietėje nebuvo kunigo, kai kurias apeigas atlikdavo žemesnio rango bažnyčios tarnas ar bent kiek tuos dalykus išmanantis tautietis.
Žinoma, jaunieji puošdavosi pagal išgales. Dažniausiai jaunoji rengdavosi baltu apdaru, kartais ir marga suknele, o jaunikis tamsiu kostiumu. Pamergės puošdavosi tautiniais ir kitokiais rūbais.
Vestuvėse buvo laikomasi tradicijų – dalyvaudavo piršlys, svočia, pajauniai, pamergės, būdavo ir muzikantai. Galbūt ne visada būdavo taip, priklausė nuo laiko, gyvenimo sąlygų bei kitų aplinkybių.
Tuokdavosi tiek jauni, tiek ir pagyvenę žmonės. Palikę mylimuosius Lietuvoje, sutikdavo antrąją pusę čia, tremtyje. Kitąsyk mylimieji, aukodami savo laisvę, savanoriškai atvykdavo iš Lietuvos į tremtį, kad galėtų būti kartu.
Sabina Vinciūnienė, Gargždų krašto muziejaus filialo Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus vadovė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą