Koronaviruso nutildytas solistas jėgų turėjo tik maldai

COVID-19 rugpjūtį buvo užpuolęs visą V.Vyšniausko šeimą. Susirgo ne tik dainininkas, bet ir jo žmona Lina, taip pat dukra. Jos persirgo lengvesne ligos forma, o 48 metų vyras net dvi savaites buvo gydomas reanimacijoje.

Bet po ilgokos pertraukos dabar V.Vyšniauskas pamažu vėl pradeda dainuoti. Beje, jis tikina, kad nereikėtų karštligiškai bijoti užsikrėsti COVID-19, tačiau būtina vadovautis blaiviu protu, saugoti save ir aplinkinius.

– Kokiomis aplinkybėmis sužinojote, kad užsikrėtėte? Blogai pasijutote? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Vyšniausko.

– Iš pradžių nejaučiau absoliučiai jokių ligos simptomų. Ruošiausi operos „Pikų dama“, vykusios Vilniaus universiteto kieme, repeticijai. Staiga prieš skrydį į Lietuvą iš Londono paskambino operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Iki repeticijos buvo likusi gal valanda, o ji manęs pradėjo klausinėti, kaip jaučiuosi.

Pasirodo, žiniasklaidoje jau buvo paskelbta, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas susirgo COVID-19.

D.Ibelhauptaitė atleido mane nuo tos dienos repeticijų ir patarė atlikti testą. Po kelių valandų su žmona nuvažiavome į Santaros klinikas. Apie antrą valandą nakties sužinojome, kad mano testas teigiamas, o žmonos neigiamas.

Tai mus labai nustebino, nes mes su žmona nuolatos būname kartu. Kaip tai gali būti?

Bet jau po savaitės žmonos testas buvo teigiamas. Ji buvo paguldyta į ligoninę, bet persirgo gana lengva forma. Dar po kurio laiko paaiškėjo, kad užsikrėtusi ir dukra.

Tik sūnaus testai buvo neigiami. Arba net nepastebėjome, kad jis sirgo, arba taip atsitiko, kad neužsikrėtė. Planuojame patikrinti, ar jo kraujyje nėra COVID-19 antikūnų.

– Iš to, ką pats esate pasakojęs ir rašęs socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, galima suprasti, kad sirgote tikrai sunkiai.

– Deja, taip. Viešai apie tai kalbėti nusprendžiau po to, kai sulaukiau daugybės replikų, komentarų, esą jokio COVID-19 nėra, o juo prisidengiant visame pasaulyje vykdoma kažkokia nešvari politika.

Kai jau gulėjau ligoninėje, paskambino vienas žinomas Lietuvos dainininkas ir ironizuodamas klausinėjo, ar iš tikrųjų tikiu, kad man diagnozuota COVID-19.

Bandžiau jį įtikinti, kad tai, ką jaučiu, tikrai nėra būdinga gripui ar peršalimo ligoms. Greičiausiai jis manimi nepatikėjo.

– Kokius negalavimus jautėte, kai užpuolė liga?

– Tą naktį, kai paaiškėjo, kad mano testas teigiamas, nieko nejaučiau.

Kitą dieną, kai ligoninėje buvo atlikta daugybė tyrimų, taip pat nepasireiškė jokių ligos simptomų. Todėl nebuvo jokio reikalo gultis į ligoninę.

Grįžęs namo užsidariau viename mūsų namo kambarių ir niekur nosies nekišau.

Bet kitą dieną jau pradėjo kilti temperatūra, o dar per kelias dienas visiškai dingo uoslė. Įsikišdavau prapjautą česnako skiltelę į nosį ir nieko neužuosdavau.

Skonio suvokimas visiškai neprapuolė, tiktai kad ir ką valgiau, atsirasdavo keistas kartumo prieskonis.

Netrukus temperatūra šoktelėjo iki 38,5 laipsnio.

Tuomet, kaip man ir buvo patarta ligoninėje, pradėjau gerti paracetamolį.

Kai maždaug po penkių dienų buvimo namuose temperatūra pasiekė 39,5 laipsnio ribą ir nebepavyko jos vaistais numušti, teko važiuoti į ligoninę.

Gal temperatūrą ir toliau būčiau bandęs pažaboti namie, bet išgąsdino tai, kad plaučiuose pajutau keistą gargaliavimą.

Todėl rugpjūčio 14 dieną atsidūriau infekcinėje ligoninėje Santariškėse. Rentgeno tyrimas parodė, kad mane jau ištikęs abipusis plaučių uždegimas, nors nekosėjau.

– Kaip buvote gydomas?

– Esu nepakenčiamas klausinėtojas, todėl medikus nuolat apipildavau klausimais: kas man daroma, kokie vaistai naudojami?

Kai paaiškėjo, kad susirgau plaučių uždegimu, man iš karto buvo pradėti leisti antibiotikai, o dar po trijų dienų – persirgusio COVID-19 žmogaus kraujo plazma.

Be to, kasdien į pilvą buvo leidžiami kraują skystinantys vaistai.

Visa tai man nekėlė jokio nerimo. Pasitikėjau medikais.

Sunerimau, kai trečią dieną būnant ligoninėje buvo nuspręsta iš įprastos palatos mane pervežti į Reanimacijos skyrių.

Klausinėjau – kodėl? Juk gana gerai jaučiuosi.

Man buvo paaiškinta, kad kraujo tyrimai rodo, jog deguonies kiekis jame itin mažas ir jau pasiekė kritinę ribą.

Buvau atsidūręs prie intubacijos ribos. Jei jos būtų prireikę, būtų buvusi sukelta dirbtinė koma.

Dėl to buvau jau labai sunerimęs. Dar labiau susijaudinau, kai viena gydytoja man pasakė: „Vaikeli, mes tavo gyvybę gelbėjame.“

Gulėjau reanimacijoje apraizgytas įvairiais laidais ir kateteriais su deguonies kauke ant veido. Jaučiausi silpnai, nors sąmonės nė akimirkai nebuvau praradęs.

Kiek pajėgiau, stengiausi neįkristi į mirtino ligonio būseną.

Prašydavau, kad net valgyti būtų leidžiama atsisėdus, o ne pusiau gulomis.

– Ar tada nekilo minčių, kad iškeliauti anapilin dar ne laikas, dar daug ką gyvenime norėtųsi nuveikti?

– Iš tikrųjų tuo metu mano šeimoje situacija buvo sudėtinga – tą dieną, kai atsidūriau reanimacijoje, žmona irgi buvo išvežta į ligoninę.

Penkiolikametė dukra ir dvylikametis sūnus namie liko vieni.

Kadangi dukra irgi jau buvo susirgusi, mūsų namuose niekas iš artimųjų negalėjo apsigyventi, tik kasdien vaikams atveždavo maisto.

Todėl per „Facebook“ ir kreipiausi į visus savo draugus prašydamas už mane ir mano šeimą pasimelsti. Pats jokios baimės nejaučiau.

Atvirkščiai, mane buvo užvaldžiusi kažkokia nenusakoma ramybė. Kasdien meldžiausi ir galvojau, kad jei Viešpats nori, aš dar gyvensiu.

Juk išeiti man dar tikrai ne laikas. Ir vaikai neužauginti, ir pats norėčiau daug ką nuveikti.

Nors dvidešimt metų studijavau Šventąjį Raštą, anksčiau pats sau buvau prisipažinęs, kad jaučiu nemenką mirties baimę, bet štai reanimacijoje buvau ramus.

Galbūt mus visus labiau gąsdina nežinomybė – kas bus po mirties? Aš laikausi nuostatos, kad yra geras žmogaus bruožas, jei jis pats trokšta gyventi ir planuoja savo gyvenimą penkerius ar dešimt metų į priekį.

Po dešimties dienų žmona buvo išleista iš ligoninės, nors jos testas dar buvo teigiamas.

Bet ji jau nebekarščiavo ir jautėsi gana gerai.

Aš reanimacijoje gulėjau dvi savaites, iki rugpjūčio 30-osios.

– Kaip jautėtės išleistas iš Reanimacijos skyriaus?

– Kaip kosmonautas. Juk dvi savaites iš viso nevaikščiojau. Kai buvau atjungtas nuo visų laidų ir kateterių, pirmasis mano žygis buvo apeiti aplink lovą. Apžiūrėjau visus aparatus.

Bet savo kojomis iš reanimacijos išeiti nebuvo leista. Buvau išvežtas specialioje lovoje su deguonies kauke.

Man ir toliau keturis kartus per dieną buvo leidžiami antibiotikai. Suskaičiavau, kad iš viso taip buvau „maitinamas“ tris savaites.

– Buvo kalbama, kad užsikrėtėte per dainavimo meistriškumo pamokas, kurias Vilniuje vedė vienas geriausių pasaulyje operos solistų pedagogų Enrico Reggioli iš Italijos, nuolatos dirbantis su operos žvaigžde Ana Netrebko.

– Aš pats tuo abejoju. Bet galbūt. Į šį klausimą galėtų atsakyti tik Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, nes jo specialistai turi visą informaciją.

Iš tų, kurie dirbo su E.Reggioli, aštuoni dainininkai neužsikrėtė. Tarp jų ir Eugenijus Chrebtovas, kuris dalyvavo jo pamokose visą savaitę.

– Negi E.Reggioli į Lietuvą atvyko sirgdamas?

– Tikrai ne. Jo žmona Italijoje dirba virusologe. Jie nuolat tikrindavosi dėl COVID-19.

Kai mes su žmona Enrico kvietėme atvažiuoti į Lietuvą, vis pabrėždavome, kad mūsų šalis – viena saugiausių pasaulyje, nes itin mažas susirgimų skaičius.

Enrico ilgai galvojo. Galiausiai sutiko atvykti, nes gyvena Milane, o iš ten yra tiesioginiai lėktuvų skrydžiai į Vilnių. Jam labai patiko Lietuvoje.

Bet rugpjūčio 8-ąją paaiškėjo, kad jo COVID-19 testas teigiamas. Prieš tai jis jau karščiavo.

Namo į Milaną Enrico sugrįžo tik rugsėjo 4-ąją, nors realiai lengva forma sirgo 4–5 dienas. Iš ligoninės jo ilgai neišleido, nes kas savaitę testai būdavo vis teigiami.

– Matėte iš arti medikus, kurie gelbėja žmones, susirgusius COVID-19. Kokiomis sąlygomis jiems tenka dirbti?

– Jie dirba fantastiškai. Mūsų medikai nepaprastai profesionalūs, jie dirba fantastiškai. Daug kas skundžiasi, kad labai nepatogu nešioti kaukes, bet įsivaizduokite, kaip medikai, apsivilkę vadinamaisiais sintetiniais skafandrais, dirba visą parą.

– Ką dabar galėtumėte pasakyti skeptikams, manantiems, kad COVID-19 yra kažkoks juodas pramanas, kuriuo manipuliuoja pasaulio politikai?

– Pasaulis nėra tik juodas ar baltas. Kai kuriais dalykais ar net ligomis iš tikrųjų yra manipuliuojama.

Esu girdėjęs, kad Amerikoje ligoninės už kiekvieną gydomą COVID-19 sergantį ligonį iš draudimo gauna 13 tūkst., o už tuos pacientus, kuriuos tenka intubuoti, – 39 tūkst. dolerių.

Juk medicina irgi yra verslas. Žinoma, ir privačiose ligoninėse, ir valstybinėse viskas priklauso nuo vadovų padorumo. Esu linkęs tikėti, kad ir užsienio šalyse, ir Lietuvoje niekas neintubuoja pacientų, jeigu to nereikia, arba neužrašo COVID-19 diagnozės, jei nėra jokių įrodymų.

Tik, mano galva, yra didelis skirtumas, ar žmogus mirė nuo šios ligos, ar dėl komplikacijų, kurias ji sukėlė.

– Kai gulėdamas ligoninėje jūs per socialinius tinklus paprašėte finansinės paramos, visuomenėje buvo kilęs nemažas šurmulys – esą žinomas operos dainininkas, pasirodantis garsiausiose pasaulio scenose, prašo jį paremti.

Jus iš tikrųjų buvo ištikę finansiniai sunkumai?

– Iš pradžių apskritai nenorėjau, jog kas nors sužinotų, kad susirgau COVID-19.

Tačiau kai kurios žiniasklaidos priemonės tai paskelbė net manęs neatsiklaususios.

Be to, buvo imta spekuliuoti – esą gali būti ir taip, kad laiku neinformavau specialistų apie savo sveikatos būklę.

Tada ir nutariau pats apie tai prabilti.

Mano kasdienė darbotvarkė surašyta minutėmis, todėl epidemiologams buvo labai lengva atsekti, kada ir su kuo bendravau.

Kalbant apie tai, kad per socialinius tinklus paprašiau pagalbos ir maldos, norėčiau priminti, jog kreipiausi pirmiausia į savo draugus. Kas norėjo, atsiliepė ir padėjo. Todėl man nesuprantama, kodėl esu smerkiamas?

Ar mes smerkiame tuos žmones, kurie atsiduria gatvėje su ištiesta ranka? Ar praeidami pro šalį dar ir paspiriame juos? Aš taip nesielgiu.

Kita vertus, nė viename Lietuvos ar užsienio teatre neturiu etato, taigi visomis savo socialinėmis garantijomis ir pragyvenimu rūpinuosi pats.

Paskelbus karantiną buvo atšaukti visi mano koncertai ir pasirodymai operose, festivaliuose. Buvo planuota, kad dainuosiu JAV, tačiau daugelis Amerikos teatrų šių metų sezoną atšaukė.

Todėl šeimoje finansinė situacija nebuvo lengva.

– Gal galėtumėte atskleisti, kokie šiuo metu operos žvaigždžių honorarai prestižiškiausiose pasaulio scenose? Ar už pagrindinius vaidmenis galima tikėtis milijonų?

– Tie laikai, kai operos grandai Luciano Pavarotti, Placido Domingo ar Jose Carrerasas už vieną pasirodymą komerciniuose renginiuose gaudavo po milijoną dolerių, jau seniai praėjo.

Dabar net ryškiausios operos žvaigždės panašių honorarų tikrai negauna ir lygintis, tarkim, su sporto ar popmuzikos įžymybėmis net iš tolo negali.

Vieša paslaptis, kad Niujorko „Metropolitan“, Milano „La Scala“ ar Londono „Covent Garden“ scenose pats didžiausias operos dainininkų honoraras už vieną pasirodymą – 15 tūkstančių JAV dolerių (per 12 tūkst. eurų).

Tačiau jei dainininkas atvažiuoja dainuoti į kurį nors vieną iš šių A klasės teatrų, jis pats nuo tų 15 tūkst. dolerių honoraro privalo sumokėti 30 procentų mokesčių, taip pat už kelionę ir pragyvenimą.

O jeigu tenka mėnesį ar du ruoštis vaidmeniui, kasdien į repeticijas važinėti po du kartus, kas iš tų tūkstančių lieka, pavyzdžiui, gyvenant Niujorke, kur net kukliausio butelio nuoma centre kainuoja daugiau kaip 3 tūkstančius dolerių?

Apsigyventi kur nors priemiesčiuose būtų neįmanoma, nes atstumai Niujorke neprilygsta atstumams Lietuvoje.

Pats esu tai patyręs. Todėl iš tų 15 tūkstančių dolerių už kelių mėnesių darbą geriausiu atveju lieka maždaug penki.

Žinoma, jei operos dainininkai pakviečiami į prestižinius teatrus dainuoti visoje serijoje spektaklių, jų uždarbiai jau visai kitokie. Bet naujokai to tikėtis tikrai negali.

– Teigiama, kad COVID-19 žmogaus organizme palieka liekamųjų reiškinių. Ar jūs ką nors dabar jaučiate? Ar galite dainuoti kaip ir anksčiau?

– Šiek tiek sutrumpėjo kvėpavimas, bet garso kokybė tikrai nepablogėjo. Balsas per pusantro mėnesio puikiai pailsėjo. Grįžęs iš ligoninės dar sąmoningai savaitę tylėjau.

Tokių atostogų mano balsas nėra turėjęs.

Beje, plaučius geriausiai valo būtent dainavimas. Be to, kasdien atlieku garsiuosius Strelnikovos kvėpavimo pratimus.

– Ar ir dabar vartojate kokius nors vaistus?

– Geriu probiotikus ir atsikosėjimą skatinančius vaistus, nes plaučiai dar neišsivalę.

Tyrimai parodė, jog mano kraujyje jau yra susidarę COVID-19 ligos antikūnai, todėl esu nutaręs duoti kraujo, kad plazma būtų panaudota kitiems ligoniams gydyti.