Žodis „tolerancija“ tam tikrų ES valdančių struktūrų pastangomis jau senokai nuteikia ne itin tolerantiškai - vos jam pasigirdus, akimirksniu pakvimpa psichologiniu smurtu, cenzūra ir teismų grėsme. Tai, kaip tolerancija krikščioniškoje mūsų žemėje pamažu tampa moralumo ir demokratijos antonimu, žinomas šalies poetas ir teatro kritikas Valdas GEDGAUDAS neseniai patyrė savu kailiu. Viskas prasidėjo nuo to, kad kritikas leido sau apie režisieriaus Gintaro Varno spektaklį „Tiksinti bomba“ parašyti neigiamą recenziją. O spektaklis juk - apie homoseksualus...
- Taigi, Gintaro Varno spektaklį, kuris, kaip supratau iš recenzijos - deklaratyviai prohomoseksuališkas, suręstas vien iš homoseksualų ideologijos ir edukacinės homoseksualinių santykių medžiagos, savo recenzijoje pavadinote prastu meno kūriniu. Ir kas tuomet nutiko?
- Tokio masto puolimo tikrai negalėjau tikėtis. „Homofobija“, „neapykantos kurstymas“ ir „spjūvis į žmogaus teises“ - baziniai kaltinimai, kuriais esu talžomas, interneto komentaruose ir feisbuke ant mano galvos išlieti devyni kibirai srutų, siunčiami kaži kokie anoniminiai ir pasirašytieji laiškai man ir mano darbovietės vadovybei, manoji recenzija apskųsta Briuseliui, šis, pasirodo, jau spėjo griežtai sureaguoti į „manąjį išpuolį“, leidiniui „Literatūra ir menas“, kuriame buvo išspausdinta recenzija, iš Briuselio grasinama atimti paramos pinigus, skirtus šiam kultūros savaitraščiui paremti, leidinio vadovybė skuba nuo mano rašinio ir nuo manęs paties atsiriboti, atsižegnoti, dvasiškai mane ekskomunikuoti, vaizdžiai tariant... Štai tokios demokratijos grimasos, štai tokių pasekmių laisvoje šalyje sulaukia kritikas, sukritikavęs menkos meninės vertės kūrinį.
Na, taip - manosios recenzijos yra aštrios, rašau jas daugybę metų ir tiek teatro pasaulis, tiek publika prie manosios stilistikos yra pripratę. O jei ir ne - tokia yra manoji stilistinė lytis ir į Tailandą persikūnyti į švelniabalsę panelę bakalaurę nevažiuosiu. Bet tie „tolerantiškieji“ puolėjai kaži kokiu neįtikėtinu būdu įsigudrina nepastebėti esminės loginės grandies - kokia režisieriaus seksualinė orientacija, aš nežinau ir man tai visiškai nerūpi, ėjau žiūrėti meno kūrinio - spektaklio ir kritikuodamas jam taikiau teatrinius kriterijus. Jeigu meno kokybės kritika yra argumentas mane apkaltinti homofobija, tuomet heterofobija jau turėjau būti apkaltintas nesuskaičiuojamą daugybę kartų, nes tai juk ne pirmoji mano neigiama recenzija apie spektaklius - recenzijomis esu juos triuškinęs ir anksčiau, neatsižvelgdamas nei į spektaklio tematiką, nei į režisieriaus seksualinius ypatumus. Ir apie E.Nekrošiaus kūrinius kritiškai esu atsiliepęs, kai, mano manymu, būdavo už ką, ir apie R.Tumino, ir apie J.Vaitkaus... Apie juos, vadinasi, galima, o apie G.Varną - ne, mat jis priklauso nekritikuotinųjų genčiai?
- Na, sakyčiau, kad kai po neigiamos recenzijos kritikuojamo kūrinio autorius įsižeidžia - natūralus ir itin dažnas reiškinys, bet skundai Briuseliui, kaži kokios piniginės sankcijos leidiniui?.. Net patikėti sunku.
- Būtent tai, ta žaibiška reakcija iš Briuselio kaip į pirminės, kone tarptautinės svarbos dalyką mane pribloškė labiausiai. „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis man sakė, kad yra grasinama dėl manosios recenzijos publikacijos kitais metais paramos lėšų šiam leidiniui neskirti ir netgi klausiama, kaip leidinys žada atsiskaityti už šių metų paramą. Pastebėjau, kad „Literatūra ir menas“ pašalino ES logotipą iš savojo internetinio portalo. Gal liepė?..
Kad valdančiuosiuose ES sluoksniuose esama jėgų, užsimojusių seksualinėms mažumoms suteikti viršenybę tradicinės orientacijos žmonių atžvilgiu, ir iš kitų apraiškų galėjome pastebėti, bet kad mes, krikščionišką moralę išpažįstantys lietuviai, kultūros žmonės, bijome pasakyti, kad mums tai nepriimtina, bijome netgi apginti savo nuomonės laisvės ir kultūros teises - man ypač skaudu. Skaudu sužinoti, kad K.Platelis viešai manęs bene tris kartus išsižadėjo, pripažino, jog peržengiau leistinas ribas... Kokias ribas aš peržengiau, leiskite paklausti!?. Juk savaitraštis išspausdino tekstą praktiškai be jokių kupiūrų (iš redakcijos pusės buvo du miniatiūriniai, neesminiai kosmetiniai pataisymai, su kuriais aš kaip autorius nedvejodamas sutikau). Tai pirma išspausdina, sveikina, ranką spaudžia, o papūtus žydram kalėdiniam vėjeliui iš Briuselio - jau suka uodegą? Tikėjausi, kad leidinys bus linkęs užstoti savąjį autorių, bet jei jau to neišgalėjo, mažų mažiausiai galėjo kreiptis į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją. Bet jau, pasirodo, patys nieko nebegalime spręsti - tegalime mėginti įtikti ES diktatui.
Ir negana to - po viso šio skandalo iš naujo, jau sumaketuoto „Literatūros ir meno“ numerio buvo pašalinta kita mano recenzija - apie Oskaro Koršunovo režisuotą „Katedrą“, nors ten apie seksualines orientacijas apskritai nekalbama - ženklinta tampa jau mano pavardė, o manuosius straipsnius nuo viešumos blokuoti dera tiesiog - dėl viso pikto.
Kur mes einam? Ar tikrai norime ten nueiti? Nejaugi išties kitos orientacijos atstovai, palyginti su mumis, yra aukštesnės būtybės, it kokie žydrieji mūsų vyskupai, duodantys mums išrišimą arba ne? O mes tuomet kas? Nuolankūs klapčiukai, kastruoti suskiai, įbaugintos kambarinės, paskutinės rūšies kurtizanės, mažieji gryno vaško zakristijonai?..
Net graudus juokas ima, pamačius, kaip Lietuva po ES pinigais nepamatė paslėptų žabangų - ne taip seniai buvo visuomenėje populiarinama mintis, kad tik kvailiai gali nepasiimti ir neįsisavinti dykai mums ES duodamų pinigų - o dabar ES vis dažniau primena, esą mes jiems iki ausų prasiskolinę ir todėl privalome nesvarstydami vykdyti, kas liepta. Negi Lietuva net laisvo kultūros laikraščio jau neturi teisės turėti?
- Ir kaip tuomet suprasti eilutę Lietuvos Konstitucijoje, kur kalbama apie žodžio laisvę?
- O ne... Aš savomis akimis iš arti mačiau cenzūrą - pavargusią, papilkėjusią, buitinę, bet tikrą, gyvą ir su labai labai dideliu Briuseliu akyse. Įdomu tik, kas šiais laikais gali nustatyti tų puolančiųjų leistinos agresijos, netolerancijos heteroseksualų, tikinčių ir moralių žmonių atžvilgiu ir savivalės ribas? Ar yra tokia institucija? Pavyzdžiui, dabar man grasinama, kad manoji recenzija, išversta į anglų kalbą, siunčiama į Briuselį. Bet angliško jos varianto aš net nemačiau - gal angliškai ji skamba visai nepanašiai, nei rašiau lietuviškai?
Kone viso spektaklio metu pagrindiniai jo herojai vienas kitą vadina „pyderais“. Šis epitetas manojoje recenzijoje - tiksli citata. Kur čia manoji homofobija? Nuo kada recenzijoje draudžiamos kūrinio citatos? Nuo kada aš recenzuodamas spektaklį turiu atsiriboti nuo pjesės ir spektaklio poetikos?
Beje, tą riebųjį epitetą tekste pavartoju tik keletą kartų - dėl savosios inteligencijos sąmoningai jį keičiu mandagesniu žodžiu: „pederastas“. Tai yra oficialus mokslinis terminas - ne keiksmažodis, ne epitetas. Jeigu ir šis terminas juos įžeidžia, kaip tuomet turėjau juos vadinti? Saulės zuikiais? Drambliukais? Zebrais? Ir apskritai kaip gali recenzija pažeisti etikos ribas, jeigu kalba apie meno kūrinį ir jame esančius kontekstus? Nejaugi, jau esama direktyvos, kad homoseksualai bet kokiuose kontekstuose galimi vaizduoti tik kaip teigiami herojai, net jeigu (išskyrus, žinoma, orientaciją), neturi nė vienos teigiamos žmogiškosios savybės? Ir net jei pjesės personažas yra sukurtas vien iš neigiamų bruožų, vis tiek privalau įžvelgti jame „gerietį“, nes jis - homoseksualas? O argi tarp jų negali būti paleistuvių, moraliai žlugusių, į parazitavimą visuomenėje linkusių, atstumiančių elementų? Jeigu gali, tai kodėl neturiu teisės jų kritikuoti?
Lai tie besipiktinantieji geriau perskaito tą kanadiečio pjesę, pagal kurią statytas šis spektaklis. Jos turinį galima pavadinti homoseksualizmo ideologijos viduramžiais, kai teigiama, kad homoseksualų tema viešai visai nėra kalbama, kad heteroseksualų pasaulis - homofobiškas. Pagrindinis veikėjas lėkštas, banalus, be jokių gilesnės dvasios, intelekto, o ypač - moralės požymių, iš scenos rėkiantis: „Aš esu pyderas, mama, ir tuo didžiuojuosi“. Manau, nesvarbu seksualinė orientacija, kiekvienas pirmiausia žmogumi privalome būti, kiekvienas turi aplinkinių pagarbą užsipelnyti, o ne brutaliai jos išsireikalauti.
Be to, nesutinku su herojų lūpomis išsakyta mintimi, kad apie homoseksualus visuomenėje nekalbama - mano nuomone, kalbama net daugiau, nei reikėtų - kartais net ausys linksta nuo tų kalbų. Nesutinku ir su teiginiu apie visuotinę homofobiją. Kas jų netoleruoja? Paradai yra? Yra. Homoseksualų meilės problematikos mes nežinome? Žinome. Apie skaudžiąją homoseksualų rykštę AIDS mes nežinome? Žinome. Mes nesuteikiame jiems galimybės gyventi savojo gyvenimo? Ne tik į kalėjimus jų nieks nesodina, kaip sovietiniais laikais, bet ir supranta, ir užjaučia, ir palaiko. Jei heteroseksualas visą gyvenimą dvidešimt keturias valandas per parą yra susirūpinęs vien seksualiniais dalykais, o erekciją laiko aukščiausia vertybe, jam apibūdinti subtilių žodžių neieškosime: „primityvus, nuo gyvulio ne kažin kiek besiskiriantis, gašlūnas“. Tačiau tas pačias savybes turintis homoseksualios orientacijos atstovas taip šiukštu nevadintinas - jam nei Dekalogas, nei bendražmogiškieji moralės principai netaikytini. O jei menininkas yra homoseksualios orientacijos, jo kūriniams netaikytini nė meniniai kokybės kriterijai.
Tiesiog metas imti vadinti daiktus savais vardais - tai, ko homoseksualai reikalauja ir dėl ko nuolat piktinasi, nėra tolerancijos prašymas, mūsų toleranciją jie puikiai jaučia ir juos tai vargina. Tai ko jie iš tiesų nori - nuolatinės reklamos, nuolatinio buvimo dėmesio centre ir išskirtinių - „vipinių“ teisių pasaulyje. Bet kaip tuomet yra su tolerancija man? Kodėl aš jos nenusipelnau?
Tiek jau to - nenoriu, kad šis pokalbis sugultų į psichoseksualinį kontekstą - juk recenziją rašiau siekdamas naudos teatrui, aukštesnės meno kūrinių kokybinės kartelės ir reiklesnio publikos skonio kultūrai. Todėl leisiu sau prisiminti Laimono Tapino kitados man ištartus žodžius: „Kūrybinės veiklos kritika nėra ir negali būti nusižengimas etikai“. Ši frazė yra ir bus mano, kaip teatro kritiko, moto. Ir jokios ES direktyvos manojo požiūrio nepakeis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą