Latvė Baiba savo ateitį sieja su Lietuva

- Kuo tave patraukė būtent džiazas?

- Tai yra gyva, ritmiška muzika, suteikianti laisvę improvizuoti. Be to, džiazas yra įvairus ir spalvingas. Tai ir soulas, ir bosanova, ir bliuzas, ir svingas. Man regis, kad kiekvienas žmogus džiaze gali rasti kažką sava.

- Kaip atsitiko, kad atvažiavai į Lietuvą ir čia pasilikai. Kuo Lietuva tave sužavėjo?

- Atvažiavau į Vilnių pas draugę, nuėjome į džiazo klubą. Ten mane patraukė pati atmosfera ir tai, kad džiazą groja jauni žmonės. Įstojau į Vilniaus kolegiją, kurioje buvo labai geras džiazo dėstytojas Vaidas Urmilevičius. Tikrai nesigailiu, kad nestojau į Muzikos ir teatro akademiją, nes nebūčiau turėjusi tokio mokytojo.

- Gerai kalbi lietuviškai. Ar esi gabi kalboms?

- Manau, kad taip, nors lietuviškai kalbu ne visai taisyklingai. Neslėpsiu, jog buvo sunku. Kažkodėl daug kas su manimi kalbėjo arba angliškai, arba rusiškai, bet pasakiau, kad noriu išmokti lietuviškai. Džiaugiuosi, kad pakviesta į televizijos projektus, bendraudama su naujais draugais geriau išmokau ir kalbą, tačiau iki tobulumo dar labai toli. Antra vertus, neįsivaizduoju, kaip galima gyventi šalyje, jei nemoki tenykštės kalbos.

- Per tuos septynerius metus, kai gyveni Lietuvoje, ar neatsirado noro grįžti į Latviją?

- Aš Lietuvą vadinu savo namais. Teatleidžia man už šiuos žodžius kas nors, kam tai nepatinka. Man čia miela ir gera. Čia esu jau gana populiari tarp džiazo gerbėjų. O Latvija yra šalis, kurioje gimiau, bet ten savos taisyklės, savas atlikėjų būrys, kuriam reikia išgyventi. Žinoma, Latvijoje pasiilgstu šeimos, o labiausiai jūros. Man jos neatstoja joks ežeras ar upė.

- Prieš metus buvo rašoma, kad turi čia širdies draugą, taip pat muzikantą, kuris tau yra dovanojęs net automobilį. Ar ir dėl jo sakai, kad Lietuva - tavo namai?

 - Ne. Su draugu išsiskyrėme, o automobilį iškeičiau į visuomeninį transportą ar taksi. (Juokiasi.) Esu paprastas žmogus, o mano širdis dabar laisva... Esu įsitikinusi, kad tikra meilė žmogų aplanko tik vieną kartą. Aš manau, kad ją jau patyriau.

- Televizijoje esi vienokia, scenoje - kitokia. Kokia esi iš tikrųjų?

- Greita, energinga, nekantri, optimistiška, reikli sau ir kitiems, viską rėžiu į akis, kartais dėl to nukenčiu. Tiesa, esu nekantri, iš tų, kurie norėtų greitesnio rezultato. Taip pat jautriai reaguoju į pastabas, ypač jeigu jos neteisingos ar įžeidžiančios. Mano tėtis aktorius, mama - režisierė. Dar vaikystėje jie mane išmokė, kad visų mylima niekada nebūsiu. Taip jau yra artistams ar dainininkams. Juk meno ir pramogų pasaulyje yra įsišaknijusi konkurencija.

- Ar niekada nesigailėjai, kad patekai į televizijos pinkles?

- Dar vaikystėje susipažinau su televizijos užkulisiais. Tad man filmuotis nėra baisu. Būdama paaugle esu vedusi laidą Latvijos televizijoje. Visa mano šeima iki kažkelintos kartos yra teatralai.

- Ar tėvai nebandė atkalbėti nuo dainininkės karjeros?

- Ne. Niekada. Jie mane skatino ir tikėjo. O dar esu lankiusi ir krepšinį, ir gimnastiką, ir aerobiką. Viskas scenoje ir gyvenime praverčia.

- Kokia dabar tavo gyvenimo dienotvarkė?

- Dabar yra labai sunkus laikotarpis. Kasdienybė mano tokia, kad šoku, šoku ir dar kartą šoku. Kartais dar ir koncertuoju. Esu užsisukusi kaip voverė rate. Labai džiaugiuosi, kad projekte "Kviečiu šokti" mano partneris yra praėjusiųjų metų projekto lyderis Vadimas Šuško. Man labai baisu jį nuvilti, nes vertinimo komisija labai griežta ir priekabi, nesu anksčiau kur nors šokusi, kaip kai kurios kitos projekte dalyvaujančios žvaigždės. O Vadimas nori, kad mes pasiektume aukštą laiptelį.

- Esi nemažai keliavusi po pasaulį. Ar yra šalis, kurioje jautiesi taip, kaip Lietuvoje?

- Viena iš mano mėgstamiausių šalių yra Turkija. Teko toje šalyje dalyvauti keliuose festivaliuose. Nežinau, kaip kitiems, bet man tos šalies žmonės patinka, jie geranoriški ir paslaugūs, jei man būtų sunku, tenykščiai tikrai padėtų. Patiko man ir Bulgarijoje, kurioje man teko dalyvauti džiazo konkurse ir pačiai sau netikėtai pelnyti pirmąjį prizą. O Lietuvoje "Jazz Voices" 2007 metų festivalyje esu pelniusi Didįjį prizą. Džiazo festivaliai man labiau patinka negu populiariosios muzikos, nes ten vertinimo kriterijai aiškesni ir, man regis, objektyvesni. Ir apskritai smagu, kad džiazas tampa populiarus tarp jaunosios kartos atlikėjų ir publikos. Mūsų atlikėjai tobulinasi pasaulinio garso džiazo studijose Bostone, Olandijoje, Danijoje ir kitur. Tad mano širdis priklauso džiazui, nors šokti man taip pat labai patinka. Šokis padeda lavinti savo kūną, laisviau judėti scenoje.

- Visai neseniai buvote Indijoje kartu su "Olialia" grupe. Kaip jums sekėsi ten?

- Indija man padarė labai prieštaringą įspūdį. Tai iš tiesų didelių kontrastų šalis, o su "Olialia" merginomis susidraugavau. Ypač daug bendro suradome su Oksana Pikul. Ji net davė man šiek tiek patarimų, kaip elgtis, į ką kreipti daugiau dėmesio, dėl ko visai nesijaudinti šokių projekte.

- Ar dabar, kai esi užsikrėtusi šokių virusu ir dar dainuoji, turi bent kiek laisvalaikio?

- Kad tokio dabar neturiu, o jeigu atsiranda koks laisvesnis vakaras, mėgstu žiūrėti filmus, skaityti knygas, ypač biografinius romanus.

- Esi komunikabili ir turi nemažai draugų. Kokie žmonės tau patinka?

- Žmones vertinu ne pagal išvaizdą. Nesirenku draugų pagal grožį ar populiarumą. Man mielas draugas ar draugė yra tas, kuris yra gražus vidumi, nuoširdus, patinka ir reiklūs, bet teisingi žmonės. Jei siela yra graži, tai ir išorė paprastai man patinka. Beje, nežinau kodėl Lietuvoje dažnai talentas tapatinamas su grožiu.

- Ar daug dėmesio skiri savo išvaizdai?

- Kaip ir kiekviena moteris. Nepasakyčiau, kad ypač daug. Galiu pasidaryti makiažą per 20 minučių, tačiau pasitaiko, kad jeigu labai skubu ar pramiegu, išeinu ir nepasidažiusi.

- Kokių moteriškų silpnybių turi?

- Mėgstu stilingai rengtis. Mano silpnybė yra batai. Jų turiu labai daug. Dar patinka šaliai. Jų taip pat turiu įvairiausių spalvų, o rengiuosi pagal nuotaiką. Beje, esu optimistė, tad ir mano spalvų gama šviesi.

- Gal esi įsigijusi Vilniuje butą?

- Ne. Tokių pinigų dar neuždirbau. Gyvenu su labai gera drauge ir dar su dviem mano draugės šuniukais. Kiekvieną rytą savo šlapiais snukučiais mus žadina keltis. Antraip gal miegočiau visą pusdienį.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"