Kada apskritai Jūsų gyvenime atsirado poreikis ieškoti savęs?
Nebuvo kažkokio ypatingo lūžio taško. Prieš gerus pusę metų prisiminiau, jog vaikystėje, dar tebesimokydama penktoje, gal šeštoje klasėje, rašydavau eilėraščius ir kurdavau pasakas. Susivokiau, jog visiškai buvau tai pamiršusi.
O juk žinome, kad vaikai per ankstyvos kūrybos pradžią dažnai net patys to nesuprasdami bando perteikti savo įvairius išgyvenimus, kartais net išspręsti tam tikrų psichologinių traumų padarinius.
Tai manau, jog savęs paieškos prasidėjo dar vaikystėje. Tik, žinoma, pati gal neįvardinau to kaip gilinimosi į save. O jeigu reikėtų primygtinai "įvilkti" į konkretų laiką, kada pradėjau sąmoningai suvokti tam tikrus dalykus kaip savęs ieškojimus, tai galbūt visa tai prasidėjo prieš kokius septynerius metus.
Ko konkrečiai ieškote?
Šiuo metu tikriausiai labiau vyksta mokymasis nei ieškojimas. Mokausi būti čia ir dabar, leisti sau būti apskritai ir stebėti tai, kas vyksta manyje pačioje ir aplinkoje.
Stebėti, kaip priimu ženklus, simbolius, situacijas. Anksčiau gyvenimas tekėjo kiek kitaip, būdavo svarbu kažką pasiekti, ieškoti, bėgti...
Tokie dalykai tarytum uždaro tave į savotišką kalėjimą.
Kai pradedam mokytis priimti visus įvykius, supančius mus, tada ateina laisvė. Laisvė išbūti. Net jeigu ir nieko nevyksta, reiškia, jog nieko neveikimas vis vien dėl kažko vyksta.
SAUGUMAS. "Visi norime jaustis saugūs, mylimi ir priimti. Būdami vaikai, žinoma, atrandame šiuos dalykus bendraudami su tėvais. Tačiau užaugus tas poreikis niekur nedingsta", - sako Laura Geraščenko.
Kokį sustojimo ir buvimo su savimi būdą pritaikote sau?
Mano vienas pažįstamas sako, jog jam užteka daugmaž vienos valandos išvažiavimo ir viskas tarytum "persikrauna" iš naujo. O man, mano tempu dirbant, to neužtenka.
Man itin svarbu pabūti gamtoje, kur aiškiai galiu matyti dangaus, medžio, oro ir visų keturių stichijų harmoniją. Ir labai gerai jaučiu, jog aš negaliu sau limituoti laiko. Tai kelia dar didesnį stresą.
Todėl norėdama atsiriboti nuo savo visų vidinių kritikų, privalau pati save ištraukti iš veiklos ir pasakyti sau, jog pasaulis nesugrius. O pasirūpinti savimi yra būtina. Tiesiog kiekvienam reikia sustoti ir pažiūrėti į save.
Su kuo Jums asocijuojasi moteriškumas? Ar nemanote, jog tarytum "išaugome" sovietinį supratimą, jog moteriška moteris yra tik ta, kuri skalbia, augina vaikus, gamina ir laukia grįžtančio vyro, bet ratui apsisukus akivaizdžiai matyti, jog sugrįžome į pradžią - moteris gali dirbti, siekti karjeros aukštumų, kurti ir t.t., tačiau vis vien privalo laikyti visus keturis namų kampus, būti supermama ir dar pasirūpinti savo grožiu, kad būtų graži ir patraukli vyrui.
Kas pasakė, jog būtinai reikia būti supermama arba nuolat stengtis būti patrauklia savo vyrui? Ar tai nėra to, mano vadinamojo vidinio kritiko, diktuojamos taisyklės pačiai sau, jog esi kažkokia nepakankama kaip moteris? Aišku, yra įvairių vyrų. Yra tokių, kuriems itin svarbu, kaip vizualiai atrodo jo moteris, ir dar svarbiau, kad ji atrodytų kaip lėlė arba kažkoks trofėjus.
Tokiu atveju gauname dvigubą "miksą" - ir vyras kelia tokius reikalavimus, ir moteris pati iš savęs nuolatos reikalauja. Tada ir atsiranda stereotipai.
Jeigu tarp vyro ir moters yra gyvas santykis ir vyras nuoširdžiai sako ir rodo savo meilę, tai kodėl moteris vis tiek stengiasi būti kažkokia kitokia, nei yra iš tiesų? Vadinasi, mes vėl susiduriame su savo pačių susikurta vidine kritika ir paprasčiausiu savęs nepriėmimu.
O dėl supermamos statuso visuomenėje, tai manau, jog mes pačios save "įkišome" į tokius rėmus ir taisykles. Todėl nelabai žinome kaip iš to išlipti. Labai svarbu suteikti palaikymą viena kitai. Žinoma, turime daug įvairiausių internetinių forumų, kuriuose tarytum galima atrasti tą paramą. Tačiau kyla klausimas, ar šie dalykai internetinėje erdvėje kuriasi iš nuoširdžios bendrystės ir noro dalintis tuo, kame esu, ar tik dėl bandymo pasirodyti kitiems, kokia nuostabi ir neklystanti mama esu.
Ir čia vėlgi susiduriame su savivertės klausimu ir noru būti patvirtintai, po kuo, mano manymu, slepiasi kažkokios baimės būti savimi tokia, kokia esi. Labai svarbu kalbėti apie tai, ko aš bijau, ir nebijoti kitų nuomonės. Tačiau grįžtu prie to paties - kai priimsime save su visais savo skausmais, sužeidimais, netobulumais ir leisime sau būti tokioms, tada galėsime priimti ir aplinką.
Būtų įdomu išgirsti, ką kiekviena moteris galvoja žiūrėdama į save veidrodyje ir kaip ji supranta moteriškumą savyje. Ar tai vidinė nuostata ir gilus suvokimas, jog esu moteris?
Man kalbant apie moteriškumą dažnai trūksta žodžių, norint apibūdinti, ką jaučiu. Nes viską priimu vadovaudamasi intuicija ir jausmais. Dažnai jaučiu, jog aplinka tarytum mane patvirtina. Na, tarkim, jeigu iš aplinkinių ateina pasakymas, jog tai yra moteriška ar elegantiška, aš "apsivelku" tai ir "pasimatuoju". Ir tada suprantu, ar tai man tinka, ar ne, ar tai yra pagal mano esybę ir moteriškumo suvokimą. Sunku tai įvardinti žodžiais.
Žinoma, yra moterų ir kolegių, kurios apibūdina save kaip moteris su vyrišku mąstymu. Man tai sukelia prieštaringą jausmą, tarsi kalbėtumėme apie vyrą moteryje arba moterį vyre. Nei vyras be moters, nei moteris be vyro lyg ir negali gyventi, jie kaip dvi pusės, papildančios viena kitą. Bet kalbant konkrečiai apie moteriškumo sąvokos supratimą, man tai yra minkštumas, trapumas, vidinė elegancija.
Manau, jog tam,kad moteris galėtų jaustis moteriška, reikia leisti vyrams būti vyriškiems. Man labai gražu, kai vyras rūpinasi savo moterimi, o moteris leidžia ja pasirūpinti, leidžia apgaubti ją tuo vidiniu santykiu.
Kaip manote, kiek įtakos moteriškumui turi vaikystėje matytas moters paveikslas šeimoje?
Negalėčiau teigti, kad mano asmeniškam moteriškumo suvokimui turėjo įtakos mano mama ar močiutė. Manau, kad tai pradėjo savaime skleistis manyje tam tikru gyvenimo laikotarpiu. Ypač tai pajutau gimus pirmajam vaikui. O iki tol savęs suvokimo etapai buvo susieti su buvimu mergaite, tada žmona, paskui - mama ir tik vėliau - moterimi. Labai įdomus tas mano virsmas.
Visiškai sąmoningas ir realus suvokimas savęs kaip moters atėjo tikriausiai prieš kokius vienerius metus. Aišku, turiu galvoje ne lytį, kalbu apie moteriškumo suvokimą kaip apie kitą gyvenimo etapą.
Kaip moteriškumas atsiskleidžia Jūsų kūryboje?
Jeigu žmonės, atėję į mūsų spektaklius, pajaučia tą moteriškumo dvasią, vadinasi, ji yra mano kūryboje. Nedarau to sąmoningai ir nesistengiu to išskirtinai parodyti, bet, matyt, tai natūraliai kyla iš vidinių ir pasąmoninių sluoksnių. Juk viena iš teatro misijų yra atspindėti tam tikrus visuomenės įvykius ir kiekvieno iš mūsų emocijas.
Tikiu, jog visi žmonės trokšta tos šviesos ir ramybės, todėl norisi grįžti prie to skubėjimo, lėkimo ir sustojimo būtinybės. Jeigu žiūrovas į teatrą ateina su lūkesčiu pailsėti, bet gauna krūvą akmenų, tada darosi dar sunkiau viską patempti paskui save.
Aš, kaip režisierė, noriu scenoje kalbėti apie sunkius dalykus. Nes man tai yra savotiškas emocinio, psichologinio ir dvasinio gijimo procesas. Tačiau noriu tai daryti su šviesa ir viltimi.
Todėl dažnai susiduriu su tikėjimo klausimu - ar aš galėčiau išnešti tą nepaaiškinamą šviesą ir skaidrumą, jeigu neturėčiau asmeninio santykio su Kristumi savo gyvenime? Kokia tada aš būčiau ir ką transliuočiau aplinkiniams?
Dažnai, būdama kitų teatrų atmosferoje, matau, kokie jie yra, kuo gyvena, kokius skaudulius savyje nešiojasi, tačiau aiškiai suvokiu, jog ten nėra šviesos. Tos pamatinės, kurios negaliu paaiškinti. Ir tada ateina toks žmogus į sceną, bando perteikti tą skaidrią emociją, bet jam tiesiog neišeina to padaryti.
Visi norime jaustis saugūs, mylimi ir priimti. Būdami vaikais, žinoma, atrandame šiuos dalykus bendraudami su tėvais. Tačiau užaugus tas poreikis niekur nedingsta. Mano pamatas, ryšys ir santykis yra Dievas. Ne tas Dievas, kuris įvardijamas kaip visata ar kažkoks absoliutas, o konkretus santykis su Kristumi. Man tai yra svarbiausia. Aš labai gerai žinau, jog mano gyvenimas čia, šioje žemėje, vieną dieną baigsis ir neliks nei manęs pačios, nei to, ką aš dariau ar veikiau.
"MOTERIŠKUMAS man yra minkštumas, trapumas, vidinis elegantiškumas. Man moteriškumas siejasi su tuo, kas slypi viduje, nes juk išorėje mes galime turėti daug vaidmenų..." - sako Laura Geraščenko.
Akcentuojate tvirtą asmeninį ryšį su Jėzumi. O ar teko kada nors suabejoti savo tikėjimu?
Teko. Nesakyčiau, kad tikėjimas negali susvyruoti. Žinoma, dažnai žmonės jaučia baimę prisipažinti, kad nebetiki. Tačiau aš matau tame malonę ir paprasčiausią ėjimą per tam tikrus gyvenimo ir savo asmenybės paieškos etapus tam, kad vėl sustiprėčiau, kad nukristų viskas, kas yra netikra, ir pasiliktų tik tai, kas tikra.
Anksčiau aš bijodavau pykti, svarstydavau, kaip aš čia galiu pykti ant Dievo. Tačiau paskutinis pusmetis buvo itin sunkus. Ir po šitiek metų aš pagaliau išdrįsau pasakyti: "Dieve, aš pykstu ant tavęs. Pykstu. Ir net labai pykstu. Ir apskritai, jei mano viso gyvenimo misija yra kentėti, tai pasakyk man. Aš priimsiu tai, jog esu sukurta kentėti. Kodėl tu taip darai? Čia tokia tavo meilė?" Kai aš išdrįsau būti savimi ir neapsimetinėti, tada Dievas pradėjo kalbėtis su manimi ženklais.
Ir tada atėjo dar vienas suvokimas, kad jis, Dievas, nebaudžia ir nepasmerkia, o myli tokį, koks esi, su visais tavo nukritimais, nuklydimais. Ir net jeigu aš supykau ir pradėjau manyt, kad nebereikia man to Dievo - jis vis tiek myli. Ir tokio saugaus santykio aš nesu su niekuo ir niekur patyrusi. Mes - žmonės. Ir mes klystame.
Ar yra kas nors, ko tikrai bijote gyvenime?
Anksčiau bijodavau būti atstumta ir nepriimta. Bet tai vėlgi kyla iš manęs pačios. Darbo sferoje labiausiai baugindavo tai, kad kolegos gali palikti. Tačiau pradėjus plačiau žiūrėti, kiekvienas yra laisvas pasirinkti - pasilikti ar išeiti. Kai tai supratau, tos baimės kaip ir nebeliko.
Šiandien manau - net jei ir visiškai niekas nebevyktų, nebeliktų kolegų ar baigtųsi mano karjera, tai tereikštų viena - šis etapas praėjo ir dabar ateis kitas. O galbūt ir nieko nebuvimo etapas.
Kai išsikeliam labai didelius lūkesčius ir nevyksta viskas taip, kaip norime, atsiranda nusivylimas ir nuoskauda. Bet kai priimsime, jog tai vyksta dėl to, kad taip tiesiog turi vykti, tada viskas transformuosis.
Reikia išmokti gyventi neturint lūkesčių. Aišku, kiekvienas galime turėti kažkokių norų ir siekių, bet suvokti, jog nebūtinai taip ir įvyks. Tame žinojime ir suvokime yra laisvė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą