Lapkričio 11 d. aktoriui Leonardui Dikaprijui sukaks 39 metai.
Dosjė
Leonardas Vilhelmas Dikaprijas (Leonardo Wilhelm DiCaprio) gimė 1974 m. Los Andžele vokietės Irmelinos ir italų kilmės amerikiečio Džordžo šeimoje. Tėvai išsiskyrė, kai berniukui tebuvo vos metukai.
L. Dikaprijas išgarsėjo sulaukęs 22 m., kai Bazas Lurmanas (Baz Luhrmann) pakvietė jį į "Romeo ir Džuljetą", o paskui ekranuose pasirodė Džeimso Kamerono (James Cameron) "Titanikas".
[CITATA]
Po "Titaniko" prasidėjo ilgametis aktoriaus bendradarbiavimas su Martinu Skorseze (Martin Scorcese), Kristoferiu Nolanu (Christopher Nolan), Stivenu Spilbergu (Steven Spielberg) ir Kventinu Tarantinu (Quentin Tarantino).
Iki 35 metų Dikaprijas jau turėjo tris "Oskaro" nominacijas, krūvą "Auksinių gaublių", MTV premijų ir kitų apdovanojimų.
Aktorius yra pasinėręs į aplinkos išsaugojimo reikalus ir negaili tam pinigų, įkūrė aplinkosaugos fondą, pats važinėja elektromobiliu, namuose naudoja saulės baterijas.
Leonardo merginų sąraše - Naomi Kembel (Naomi Campbell), Liv Tailer (Liv Tyler), Eva Hercigova (Eva Herzigova), Žizelė Biundchen (Giselle Buendchen), Bar Refaeli. Nuo šio pavasario spaudoje aptarinėjami jo santykiai su dar vienu modeliu - Toni Garn (Toni Garrn).
Citatos
Galiu prisipažinti: būdamas 38 metų jaučiuosi kaip niekad komfortiškai.
Po tiek darbo metų ir bandymo įrodyti sau ir visam pasauliui, ko esu vertas, aš pirmą kartą šiek tiek atsipalaidavau ir nebesirūpinu tuo, kaip man visus nustebinti, kaip įrodyti, kad moku vaidinti. Taip buvo iš pradžių. O paskui teko įrodinėti, kad aš ne superžvaigždė, o tik aktorius. Pasirodė, kad tai dar sudėtingiau. O dabar tik klausiu savęs: ką aš noriu daryti? Kas mane daro laimingą? Pasakysiu jums sąžiningai: taip gyventi daug lengviau.
Mane laimingą daro mėgstamas darbas. Aš turiu savo prodiusavimo kompaniją, savo ekologijos fondą. Ne šeimyninių, tačiau vis dėlto įsipareigojimų. Jie man teikia džiaugsmo ir pasitenkinimo.
Filmuotis po šešis mėnesius - ne pats geriausias scenarijus santykiams išsaugoti. Per pastaruosius dvejus metus nusifilmavau trijuose filmuose: "Ištrūkęs Džango", "Didysis Getsbis" ir "Volstrito vilkas". Namuose nebuvau visiškai. Netgi šunį teko atiduoti mamai - kad nemirtų vargšė badu. Žodžiu, šiek tiek pavargau. Planuoju sumažinti greitį, mažiau filmuotis.
Mano durys automatiškai neatsidaro visiems supermodeliams ir karštiems Holivudo dalykėliams! Nors daugelis taip mano. Ne toks jau aš blogas vaikinas.
Įsivaizduokite - aš moku gaminti maistą. Tačiau išties skaniam patiekalui paruošti reikia daug laiko.
Pinigai - ne svarbiausia, man ne tiek daug jų ir reikia. Privačiais lėktuvais neskraidau, jachtos neturiu. Pinigų man labiausiai reikia gelbėti retiems gyvūnams, spręsti ekologijos problemas.
Gyvūnus aš labai myliu nuo vaikystės. Visus, netgi lapgraužius.
Buvau trejų metų, kai tėtis pasakė, kad esu aktorius, ir nesvarbu, ar man pavyks juo tapti.
Būdamas penkerių apsisprendžiau: tapsiu aktoriumi. Tėvai vežiojo mane į vaidybos pamokas, perklausas... Mama kartojo: "Tu neprivalai, gali mesti tai bet kurią akimirką."
Nežinau, kaip mama su manimi susitvarkydavo: buvau beprotiškos energijos kamuolys. Ji kasdien po dvi valandas mane vežiojo į gabių vaikų mokyklą. Mama dirbo mano vairuotoja, o aš tuo tarpu paišiau, vaidinau, muzikavau...
Man pasisekė su tėvais. Jie yra išmintingiausi žmonės pasaulyje.
Ir mūsų namai, kur augau su mama, ir naujoji tėčio šeima buvo vienintelės vietos, kuriose aš nesijausdavau svetimas.
Mama mane išmokė visko, svarbiausia - vertinti gyvenimą. Būdama dvejų metų ji susilaužė koją ir pateko į pabėgėlių ligoninę Vokietijoje. Sirgo įvairiausiomis ligomis ir išbuvo ten dvejus metus. Mano močiutė ją slaugė, nešiojo maistą, ir jeigu ne ji, mama nebūtų išgyvenusi. Kai žiūriu į to meto fotografiją, kurioje mama tokia išsekusi, liesutė, ašaros plūsta į akis. Nuo to laiko mama pati išmoko, kaip močiutė, aukoti viską dėl savo vaiko.
Mama išmokė mane matyti perspektyvą. Neskubėti. Ir niekada nesielgti su žmonėmis šiurkščiai.
Aš dažnai galvoju - žinau, kad nuskambės banaliai, - kad esu laimės kūdikis. Kartą vos nežuvau, kai neišsiskleidė mano parašiutas (instruktorius spėjo laiku išskleisti atsarginį). Kitą kartą, kai nardžiau Galapagų salose, mano deguonis kažkodėl baigėsi anksčiau, ir aš nusigavau iki kranto leisgyvis.
Turiu milijoną mėgstamų dainų. Bet jeigu paklaustumėte, kokia mano mėgstamiausia kompozicija fortepijonui, nė nemąstęs atsakyčiau - Skoto Džoplino (Scott Joplin) "The Entertainer". Ji su manimi visam gyvenimui.
Aš mačiau, kaip populiarumas žmones tiesiog sutrypė. Pažinojau daugybę savo kolegų aktorių, kurie labai anksti išgarsėjo, ir žvaigždės statusas bei vakarėliai jiems palaipsniui pakeitė darbą. Tai vyksta nepastebimai - tiesiog tam tikru momentu pasidarai lėbautojas ar narkomanas, ir tau nebesiūlo vaidmenų.
Būdamas maždaug 20 metų aš jau daug filmavausi ir iš širdies pramogavau su draugais. Vakarėliai, išgertuvės ir taip toliau... Pasiausdavom kaip reikiant. Kartą ėjau į Helovino vakarėlį. Žiūriu, eina mano dievaitis - aktorius Riveris Feniksas (River Phoenix). Baltas kaip drobė, toks šešėlis. Galvoju, reiktų prieiti, pasisveikinti. Nesiryžau. Tą pačią naktį Riveris klube numirė. Būdamas 23 metų. Man tai tapo pamoka visam likusiam gyvenimui.
Nėra jokių nuorodų, kaip pasitikti šlovę garbingai. Kaip elgtis, kai tampi atpažįstamas, kaip reaguoti į paparacus... Ir aš nežinojau, kaip su tuo susitvarkyti.
Po "Titaniko" įžengiau į naują pasaulį, kuris rengėsi mane suėsti. Pakramtyti ir išspjauti.
Jei pradėsi vaikytis aštrių pojūčių, gali ir nebesustoti. Todėl, kad nustoji vertinti esamą akimirką, sieki tik gauti naują potyrį.
Niekada nebuvau piktas ar žiaurus, ar kaip nors sugadintas. Manau - bent jau tikiuosi - kad likau toks pats, koks buvau visada.
Kuo daugiau žmogus turi valdžios, tuo labiau jis save išaukština. Jeigu dar jaunystėje pradedi girdėti apie save per daug gero, aišku, kad pradedi atitinkamai jaustis... Mes gi linksminam žmones, iš esmės - už pinigus... Filmais, dainomis, dar kažkuo. Bet ne tik čia esmė. Aš nenoriu tapti tokiu žmogumi savo artimiesiems, draugams, suprantate?
Turėti reikalų su mėšlu nemalonu. Tačiau dar blogiau pačiam būti mėšlu.
Man filmas yra menas - kaip skulptūra, kaip tapyba... Labai norėtųsi, kad po kokių šimto metų žmonės, atsigręžę į kino istoriją, pamatytų mane kaip gero klasikinio kino dalį. Štai ko aš noriu.
Visiems aktoriams patinka dirbti su Kventinu (Quentin Tarantino. - Red. past.). Tai pasakytų visi, kuriems teko pabūti jo filmavimo aikštelėje. Jis turi labai savitą supratimą, koks turi būti filmas. Jis labai specifiškas detalių ir niuansų atžvilgiu. Bet jeigu aktorius jam atneša idėją, kurią jis laiko verta pritaikyti, Kventinas padarys ją genetine filmo dalimi.
Aš pats sau išsikeliu kartelę, ir ji visada aukštai. Turiu savo darbo su vaidmeniu reikalavimų rinkinį. Iš pat pradžių nusistatau, kiek pastangų reikės įdėti kuriant mano herojaus paveikslą. Kiekvienam filmui atsiduodu maksimaliai, netgi ekstremaliai. Negaliu pakęsti, kai reikia apgailestauti, kad kažko nepadariau iki galo, kažką praleidau, nesusikoncentravau į herojų tiek, kiek reikėjo.
Neseniai vaidinau išties nesąžiningą, korumpuotą vaikiną iš Volstrito; agresyvų, arogantišką. Ne, visi šie bruožai neatsispindėjo manyje grynu pavidalu, bet vėliau žmonės iš mano aplinkos ėmė pastebėti, kad tam tikrus dalykus darau ne taip, kaip visada, būnu ne tose vietose, kaip įprastai, ir taip toliau. Tai įdomu.
Pagal charakterį esu perfekcionistas. Aš sąmoningai rūpinuosi, kad viskas būtų vietose. Privalau bent pabandyti, kad viskas būtų būtent taip. Tai ne diagnozė, tai organizuotumo poreikis.
Kai skaitau scenarijų, visada galvoju, kas bus režisierius. Režisierius - tai pagrindų pagrindas. Nepriklausomai nuo to, ar geras scenarijus, režisierius, kaip laivo kapitonas, įveda žiūrovus į kitą pasaulį, kur jie pamirš viską, kas vyksta jų pasaulyje. Režisierius turi būti išskirtinai geras savo darbe, tada žiūrovai galės visiškai pasinerti į tai, kas vyksta priešais jų akis.
Nesu toks pasitikintis savimi, kad pasiūlyčiau jums atsakymą, kodėl Skorsezė (Martin Scorcese. - Red. past.) renkasi mane. Aš tik galiu pasakyti, kodėl noriu su juo dirbti. O aš noriu su juo dirbti dėl paprasčiausios ir visiškai akivaizdžios priežasties kiekvienam, kuris ką nors žino apie kiną: jis - geriausias planetos režisierius. Skorsezė daug ką pakeitė šiuolaikiniame kine, ir jis tiesiog pritrenkiamas žmogus įvairiais atžvilgiais. Jis apie kiną žino daugiau nei bet kuris kino meno istorijos profesorius.
"Didysis Getsbis" buvo man siurprizas. Mes susitikome su Bazu (Bazu Lurmanu. - Red. past.) per pietus, ir staiga jis išsitraukė knygą sakydamas: "Turiu teises į filmą. Suvaidinsi pagrindinį herojų?" Atsimenu, mano pirmoji mintis buvo: "Baisi atsakomybė! Tiek žmonių myli šį herojų, ir visi skirtingai jį priima!"
Šiandien jausčiausi labai nelaimingas, jeigu filmavimo aikštelėje daryčiau tai, į ką nesu įsitraukęs emociškai. Vaidmenų pasirinkimas - vienintelis dalykas mano gyvenime, dėl kurio aš nesileidžiu į kompromisą.
"Didįjį Getsbį" perskaičiau vienu atsikvėpimu dar mokykloje. Bet perskaitęs jį dabar suvokiau visiškai kitaip. Anksčiau mačiau tik gražią istoriją apie meilę, o dabar man tai pasakojimas apie žmogų, kuris ieško savo tapatybės.
3-iasis dešimtmetis, džiazas, moterys trumpomis suknutėmis, labiau primenančiomis apatinukus, dangoraižiai, birža neša neįsivaizduojamą pelną, praturtėti - nesvarbu kaip - nepaprastai lengva. Pinigai tarsi auga ore, ir atrodo, taip bus visada... Tačiau Ficdžeraldas (Francis Scott Fitzgerald. - Red. past.) žinojo - tai tęsis labai neilgai. Ir ateis krachas. Siaubingas krachas. Jis netrukus įvyko. Labai panašu į dabartinius laikus, tiesa?..
Vaikytis chimerų - tai liūdna, bet labai būdinga žmonėms...
Aš ne tik ivenstuoju į ekologiją pinigus. Aš ir pats stengiuosi šiame darbe dalyvauti. Liūdna, kad daugelis iš mūsų nesupranta arba nenori matyti, kad visas gyvenimas planetoje priklauso nuo mus supančios aplinkos būklės. Visi mes - ne tik gyvūnai - nuo jos priklausome. Tik vienas procentas nuo visos filantropijos tenka aplinkosaugai. Tai beprotybė.
Svarbiausia norint būti laimingam - ne sugebėjimai ir ne sėkmė. Reikia atrasti tai, kas tau svarbiau už tave patį.
Ketinu skraidyti po pasaulį ir daryti gerus darbus! Aš tikiu, kad dar galima išgelbėti planetą.
Aš uždaras žmogus. Bet aš nebijau atsiverti.
Parengė Aras MASIULIS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą