Likimo išbandymas jauną sportininką bloškė tarytum į kitą pasaulį

Gargždiškis pasakojo futbolą žaidęs nuo 6-erių metų. "Naiviai vaikiškai tikėjau, kad žaisiu populiarioje didžiulėje komandoje. Bet nereikėjo daug laiko suprasti, kad viskas gyvenime vyksta kiek kitaip", - pasakojo jis.

Besimokydamas 8-oje klasėje, Vilius ėmė svarstyti apie savo ateitį, tačiau jo planus pakeitė vienas įvykis. "Galvojau sieti savo gyvenimą su sportu - norėjau jį studijuoti, galbūt sporto vadybą. Nebuvau itin apsisprendęs. Bet tada šis tas nutiko - futbolo treniruotės metu patyriau traumą. Man buvo 16 metų. Tai buvo gana rimta trauma. Pusę metų negalėjau sportuoti. Tačiau, kai grįžau, nebegalėjau to, ką anksčiau galėjau, nes trauma neišgijo, atsinaujindavo. Vaikščiojau pas gydytojus. Bet jie nieko tikslaus nepasakė", - pasakojo jis.

Tuo metu besimokydamas Gargždų "Vaivorykštės" gimnazijoje vaikinas pasakojo pasijutęs nykiai, nes neliko veiklos. "10 metų galvojau, kad mano ateitis futbolas. Bet to neliko. Viskas. Nebežinojau, ką man reikia daryti: atsirado daug laisvo laiko, o aš niekur nėjau", - sakė jis.

Tačiau netikėtai jis pateko tarytum į kitą - kultūros - pasaulį.

"Sesuo patarė mėginti iš naujo atrasti tai, kas man patinka. Nuėjau į teatro užsiėmimus: ėmėme vesti renginius, rengti šventes. Naujos mano veiklos pagrindiniu tikslu tapo sužavėti žiūrovus.

Tai neatrodė labai rimta. Tai tebuvo tarytum žaidimas.

Bet jis buvo smagus ir veiklos atsirado daug", - prisiminė jis.

Vilius dar mokykloje apsisprendė mokytis teatro subtilybių ir iki pat abitūros svajojo tapti aktoriumi. Tačiau, kai reikėjo priimti lemiamą sprendimą, jį apėmė abejonė. Vaikinas nusprendė šiek tiek kitaip ir dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoja kino režisūrą. Šiais metais jis - ketvirtakursis.

Kodėl nusprendėte nesirinkti aktorystės ir pasukote kino režisieriaus keliu?

Kai nesuprantu kokios nors veiklos, aš nesistengiu jai vadovauti ir siūlyti idėjų. Aš atėjau į teatro pamokas, vaidinau, tačiau pernelyg į procesą nesikišau. Bet jei aš mokausi ir įgyju naujų žinių, noriu tuo dalintis.

Po metų mokymosi atsirado daugiau žinių. Antraisiais metais man pasiūlė vaidinti pagrindinį vaidmenį. Tuo metu galvojau, kad jau kažką suprantu. Gavęs scenarijų ir jį perskaitęs pasakiau, kad jis blogai parašytas. Ko gero, tai buvo mano egoizmas.

Spektaklis buvo apie jauno žmogaus degradaciją - veikėjas neišsikapanoja iš savo problemų, praradęs paauglišką meilę, kieme su draugais galvoja, kaip prasimanyti pinigų ir ką apvogti.

Man atrodė, kad reikėtų perrašyti kelias scenas, šiek tiek pakoreguoti veikėjų kalbą - jie kalbėjo literatūriškai, man tai atrodė neteisinga.

Taigi, perrašiau scenas ir manau, kad visa tai neblogai pasisekė. Repeticijų metu man teko tvarkyti tas scenas.

Pirmą kartą pasijutau kuriantis žmonėms.

Supratau, kad man režisūra artimesnė. Paskutinę minutę, kai reikėjo apsispręsti dėl studijų, pasirinkau režisūrą manydamas, kad kartu tai bus susieta ir su aktoryste. Bet buvo kitaip - režisūra užvaldė viską.

Būna įdomu stebėti filmuose, kaip vaizduojami režisieriai. Nuolat pikti, rėkiantys, sėdi ant kėdės ir aiškina, ką aktoriai turi daryti. Kadangi tai filmas, galima daryti išvadą, kad patys režisieriai tokias scenas apie save ir kuria. Tai nejaugi tas darbas taip ir atrodo realybėje?

Taip, pastebėjau, kad filmuose režisieriai rodomi tokie ir žiūrovas susikuria tokį stereotipą apie šią profesiją, tačiau viskas yra kiek kitaip. Režisieriai nėra tokie - rėkaujantys nutrūktgalviai. Nors gal ir yra, jei esi senas, patyręs ir viską supranti? Tačiau režisierius turi būti pavyzdys filmavimo aikštelėje. Juk jis yra lyderis ir idėjos autorius. Nemanau, kad Holivudo profesionalai, dirbantys su garsiais aktoriais, leistų sau rėkti, elgtis neadekvačiai. Visi turi darbą atlikti profesionaliai.

Papasakokite apie savo sukurtus filmus. Apie ką jie?

Esu sukūręs 7 trumpametražius filmus. Mano ilgiausias filmas trunka 19 minučių. Vidutiniškai jų trukmė apima 10 minučių. Esu studentas, negaliu sau leisti kurti ilgesnių filmų, nes kuo daugiau scenų, tuo didesnis biudžetas filmui turi būti skiriamas.

Šiuo metu mokausi, atrodo, neturiu ko pasakyti žiūrovui, kuris, pažiūrėjęs filmą, nori ką nors išmokti arba pagalvoti.

Tai tarytum meno kūrinio žaidimas su žiūrovu, o aš dabar nesijaučiu norintis žaisti.

Esu kritiškas savo darbams ir dabar nenoriu jų viešinti. Filmus parodau akademijos bendruomenei ir draugams.

Pavyzdžiui, antrame kurse sukūriau filmą, kuriame buvo parodijuojami gangsteriai. Išmokau viską techniškai. Tačiau režisūroje yra be galo daug dalykų, kurių dar turi mokytis. Man reikia suvokti, kas yra kinas. Kol studijuoju, turiu laiko mokytis ir svarstyti apie dalykus. Stengiuosi išmėginti viską. Man tai visai gerai pavyksta.

Žinoma, kartais būna akimirkų, kai atsiranda mintis, kuria noriu pasidalinti. Tuo metu filme ir ji atsiranda.

Ar galite įvardyti skaičių, kiek kainuoja sukurti filmą?

Neseniai kalbėjome su dėstytoju apie bakalaurinius darbus, svarstėme, ką turėsime daryti šiemet. Kalba pakrypo apie pinigus ir mes suskaičiavome, kad nuo 15 iki 19 minučių trukmės filmai, kuriuos kūrėme praėjusiais metais, turėtų kainuoti 10-20 tūkst. eurų. Tačiau mums, kino režisūros studentams, taikomos nuolaidos ir akcijos: technika, dekoracijos, šviesos, kostiumai ir visa kita, kas yra susiję su filmavimais, suteikiamos su tikrai didele nuolaida. Tad mums šie filmai kainuoja apie 2 tūkst. eurų. Dalį išlaidų padengia akademija. Dalį - mes. Girdėjau, kad šiais metais iš savo kišenės leisti pinigų nereikės.

Ar studentams nėra sunku pragyventi Vilniuje, ypač kai reikia padengti dalį išlaidų filmams?

Vilniuje būsto nuoma tikrai brangesnė nei Klaipėdoje. Kai reikėjo mestis filmams, taip pat išleidome nemažai pinigų. Faktas, kad pinigai tirpte tirpsta.

Tačiau, kai gyveni paprastą studentišką gyvenimą, daug kas priklauso ir nuo tavęs. Galima pragyventi pigiai - pavyzdžiui, studentų bendrabutyje. Taip pat reikia skaičiuoti pinigus, kuriuos išleidi maistui.

Kai yra pirmas kursas, tu išvažiuoji iš namų, reikia atsakyti už save. Ir tai pirmomis dienomis tampa tikru iššūkiu.

Kai gyveni su tėvais, nesupranti, ką reiškia išlaikyti namus. Kiek viskas kainuoja! Man atrodė, kad aš suvokiu. Tačiau, kai išvažiavau iš namų, gaminau sau valgyti, panorau prieskonių, ir tik tada supratau, kad jie kainuoja. Gyvendamas namuose niekada nesuprasdavau, kad jų ten yra, atrodė, savaime suprantamas dalykas. Bet išvažiuoji ir supranti, kad jų reikia nusipirkti. Visos mažos smulkmenos kainuoja. Taip pradedi suprasti vertę. Jaunas žmogus yra pajėgus viską suvokti. Tačiau prieš tai jis turi padaryti klaidų.

Šiais mokslo metais baigsite studijuoti kino režisūrą. Ar galvojate, ką veiksite po studijų? Galbūt mums laukti kokio filmo? O gal grįšite ten, nuo ko viskas ir prasidėjo, į teatrą?

Teatre nedirbsiu, nes neturiu jokios specializacijos ir jo visiškai nesuprantu. Tam, kad suprastum meną, reikia daug mokytis. Kai pradėjau studijuoti kino režisūrą, vienintelis dalykas, kurį tuo metu ėmiau suprasti, buvo tas, kad aš nieko nesuprantu. Panašiai, manau, būtų ir teatre.

Mano ateitis - kino srityje. Šiuo metu turiu kontraktą režisuoti reklamas. Baigęs studijas dirbsiu, nes dar vienerius metus šis kontraktas galios.

Lietuvoje reikia žmonių filmų industrijoje. Galima žvalgytis nuo kastingo iki darbo aikštelėje. Savo vaidmenį galima atrasti visur. Iš pradžių jie nėra tarytum iš svajonių piešti, bet ateitis priklauso mums.