Neskolingi
Kai paklausiau, kada pasaulį išvys paskutinysis jos kūdikis, moteris nustebo: "O kas sako, kad jis paskutinis? Kiek reikės, tiek ir bus vaikų."
Liudmila pasidžiaugė, kad jos kartos žmonės neturi pasyvios sovietmečio patirties, kai viskuo - nuo mokslo iki įdarbinimo pasirūpindavo valstybė ir stogas virš galvos buvo garantuotas. Dabartiniai trisdešimtmečiai dar nesuvargę, pozityviai mąsto, greičiau įgauna patirties ir sugeba susidoroti su problemomis.
Kalbėjomės apie tai, jog didžiąją krizės dalį lemia valdžia savo sprendimais dėl mokesčių, o kitą - visuotinė panika. Liudmila ir Povilas Tautkevičiai prieš dešimtmetį, kitaip nei kai kurie tautiečiai neėmė didžiulių paskolų iš bankų, nerizikavo, nes nei daugiavaikei šeimai (moteris nedirbo) kas jas būtų suteikęs, nei dabar būtų taip paprasta jas grąžinti.
"Aišku, mums trūksta kai kurių patogumų, kai kur - spintelės, kai kur - durelių, neturime rūmų, bet esame laisvi, niekam neskolingi, ir džiaugiamės tuo, ką turime. Nėra buvę, kad neturėtume ko valgyti, bet taip būtų buvę, jeigu būtume pasiėmę didelius kreditus. Aišku, aš prabangių šukuosenų nedarau ir nagų nelakuoju", - sakė, kad prieš gimstant devintam kūdikiui jie baigė įsirengti dar vieną kambarį. Ir visgi jų gyvenime tos rizikos buvo.
Lipdė kaip kregždės lizdą
Vienturtė Liudmila su bendraamžiu Povilu, augusiu vienuolikos vaikų šeimoje, sukūrė savąją būdami dvidešimties metų.
"Kai tik artimiau susipažinome, pasikalbėdavome apie tvirtą, pamatą turinčią šeimą. Visada svajojau turėti daug vaikų, tad man pasisekė, kad radau tokį vyrą. Kai susituokėme, neturėjome nieko. Jis buvo baigęs Jūreivystės mokyklą, aš neturėjau sąlygų siekti išsilavinimo. Mano profesija - mama, juk namuose dabar vaikų darželis.
Nuomojome butą. Tik pradėjęs dirbti vienoje langų montavimo firmoje, vyras įsižiūrėjo į vieną maketą, ir nusprendė, kad jis pats galėtų pradėti savo verslą. Rizikavo, juk galėjo "neprasimušti", neturėjo staliaus praktikos, įgūdžių, nei plaktuko savo, nei kirvuko. Jo tėvas turėjo obliavimo stakles, ir vyras pas kaimynus nuomojosi patalpėlę, kol išleido pirmąją langų rėmų partiją. Paskui pasigamino kitas stakles, pamažu susipirko įrankius."
Vyrui verslas pamažu įsisuko, ir Liudmila svajojo turėti bet kokią, nors mažiausią nuosavybę. Anuomet kaip tik buvo žemės sklypų pirkimo bumas. Šeima žinojo: jeigu dabar nenusipirks žemės - tai jau niekad. Paprašė vyro sesers, kad ši savo vardu paimtų dešimties tūkstančių litų paskolą, paskolintų jiems, ir nusipirko nusižiūrėtą sklypelį Dituvoje.
Pasistatė šiltnamį. Namą pradėjo statyti kaip vasaros vilą, ir atšilus orams, su džiaugsmu atvažiuodavo čia pabūti.
"Iš pradžių pasistatėme "bet ką", 18-os kvadratų būstą, ant galvų mums lijo. Bet iki rudens įsirengėme pirmą sodo namo aukštą, o paskui nukėlėme stogo viršų ir statėmės toliau. Tada jau žinojome, kad mums išnuomotas butas tuoj bus reikalingas patiems šeimininkams. Mes turime nuotraukų ir filmuotos medžiagos, kaip savaitgaliais dirbome ten su vaikais, kaip jie glaistė, plytas nešė, sienas plovė. Būdavo streso, kai mažieji karstydavosi kopėčiomis, tekdavo juos "nukabinti". Ir draugai atvažiuodavo su savo vaikais, taigi juokaujame, kad mūsų namą pastatė vaikai", - juokavo pokalbininkė.
Atmetė pasiūlymus dirbti užsienyje
Grąžinusi paskolą, šeima vėl šiek tiek pinigų pasiskolino iš giminaitės ir draugų. Šie jais pasikliovė, kad neišpustys vėjais. Šeimai dabar svarbiausia pabaigti įrengti namą, kurį stato jau penkerius metus, dar trūksta kai kurių patogumų, valymo įrenginių.
Liudmila sako, kad Dievas padeda tiems, kurie patys sau padeda. Ji niekada iš nieko neprašė paramos. Atvirkščiai - pati tapo gausių šeimų bendrijos "Šeimyna" savanore, netrukus buvo išrinkta jos pirmininke. Organizuoja labdarą kitoms daugiavaikėms šeimoms, ieško rėmėjų, rengia gražias šventes. Pažįstami žmonės padovanojo vaikams pianiną.
"Mano vyras supranta, kad man reikia šitos veiklos. Jis su vaikais turi savo pomėgį: augina triušius. Beje, jo tėvų šeima per ekonominę blokadą ir išgyveno iš triušių. Šiltnamyje užsiaugina daržovių. Išlaidų Liudmila beveik neplanuoja, nes nežino, kiek darbų spės atlikti vyras. Tačiau yra taip, kaip jie sutarę: aštuonioliktą valandą Povilas grįžta namo.
Vyras buvo gavęs keletą neblogų pasiūlymų padirbėti vienoje ar kitoje užsienio šalyje. Pora net nesvarstė tokios galimybės: Liudmila sakė, daugiavaikės šeimos galva yra "pririštas" prie namų. Kas kitas į užmiestį atveš duonos, nuveš vaikus į mokyklą.
"Povilas bet kur prasimuštų. Bet vyras jautė atsakomybę. Lietuvoje jis jau turi savą užsakovų ratą, myli savo darbą. Langams garantija yra penkeriems metams, tad važiuoja reguliuoti, keičia paketus. Sustabdyk tą ratą; o ką rasi sugrįžęs iš užjūrio?", - Liudmila neslėpė, kad vyro verslui nereikia reklamos, ji sklinda iš lūpų į lūpas.
Netradiciniai
"Mūsų jokiu būdu nereikia laikyti statistine šeima nei standartiniu pavyzdžiu. Žmogus žmogui nelygu. Antai pažįstamų daugiavaikė šeima, kurios tėvas tapo bedarbis, gyvena vien iš socialinių pašalpų. Būna, kad pasibėdavoju, kad pinigų trūksta, bet pavalgyti visada užtenka. Šiaip esame mėsėdžiai, verdame pieniškas košes. Didieji vaikai mokykloje gauna nemokamus pietus. Juokiuosi: turėjau pagimdyti aštuonis vaikus, kad juos gautume. Iš tikrųjų tik prieš rinkimus politikai daug žada ir apsilankę gausioje šeimynoje padovanoja kokią krosnį ar malkų stirtą. Antai kaimynai net vandens gręžinio kieme neturi. Kita vertus, kai pagalvoji, juk auginame dorus žmones, būsimus Lietuvos piliečius ir mokesčių mokėtojus, neketiname išvažiuoti į užsienį kaip daugelis daro. Manau, kad politikai turėtų labiau pasirūpinti šeima, jeigu jau sako, kad tai - didžiausia vertybė."
Moteris prisipažįsta, kad buvo sunku Seimui priėmus sprendimą perpus sumažinti vaiko pašalpą. Dabar už visus vaikus gauna 460 litų. Ji sako: "Man reikėjo laiko su tuo apsiprasti, susitaikyti, kad teks atsisakyti, ką planavome pirkti. Didelės šeimos poreikiai nemaži, vaikai netelpa į automobilį, važiuojam susikimšę kaip čigonai vežime. Naujagimio kraitelio dar nesuruošiau, svarstau, ko dar trūksta. Naujo vežimėlio išties reikia."
Kaip išleis paaugusius vaikus į mokslus, tėvai dar negalvoja; gal jie patys užsidirbs studijoms? "Mes nesukam sau galvos, kaip juos auginsim toliau. Niekas nesame apsaugoti nuo netikėtumų. Bet, kaip sakoma, rytojus pasirūpins savimi. Manau, jeigu suktum galvą dėl to, kas bus tolimoje ateityje, pražiltum", - sakė Liudmila.
Kai apsilankėme švariuose ir jaukiuose Tautkevičių namuose, Aufelija, Titas ir Livija buvo mokykloje. Mažieji Pijus, Nojus, Aušrinė, Giulija ir Salvija žaidė ir dūko. Stebėjausi, iš kur motina turi tiek kantrybės, supratingumo, meilės ir inteligencijos kalbėtis su vaikais ramiu, pagarbiu tonu. Pravirkus mažylei, ji švelniai pasakė labiau ūgtelėjusiai dukrai: "Nuramink sesę. Juk tu geriausiai žinai, kaip ja pasirūpinti." Apie Pijaus išdaigas ir nepaprastus nutikimus galėtum knygą parašyti; mama ir tą nutrūktgalvį stebi akies krašteliu ir laiku sutramdo.
Liudmila su humoru prisiminė, kaip atėjusi pas gydytoją, laukdamasi šeštojo vaiko, išgirdo patarimą:"Dabar jau keletą metų nesirodyk." Bet paskui gydytoja nieko nebesakė, tik stebėjosi, kokie geri moters sveikatos tyrimų rezultatai. Vardą birželio mėnesį ateisiančiam kūdikėliui mama sakė galėsianti išrinkti tik tada, kai jį pamatys ir su laime priglaus prie krūtinės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą