Neregiai daro dalykus, kurių mes net neįsivaizduojame, ir daro juos sėkmingai. Pavyzdžiui, Artūras Lenkšas, įsikūręs Kauno aklųjų ir silpnaregių centre esančioje nedidelėje studijoje su daugybe technikos. Čia jis dirba su įrašais, kuria muziką. Laisvalaikiu mėgsta skaityti knygas ir žiūrėti „Discovery“. Kaip tik tokią akimirką – Artūrą, žiūrintį televizorių, – ateityje dar ruošiasi įamžinti M. Kavaliauskas.
Apie kitų dažnai nepastebimą gyvenimą tamsoje su parodos herojumi A. Lenkšu ir fotomenininku M. Kavaliausku kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.
Artūrai, kaip jautėtės būdamas fotografo dėmesio centre?
A. Lenkšas: Keistai, nes paprastai būdavo daromos dokumentinės ar nuotraukos su šeima - fotografuojame, kaip vaikas auga, vestuvėse, pobūviuose. O čia girdžiu „daryk taip, daryk kitaip“, nors labai smarkiai M. Kavaliauskas nekankino. Vis dėlto, tiesą sakant, iš pradžių buvo nieko, o paskui truputį nusibodo. Kai dirba fotomodeliai, viskas vyksta rimtai, daugiau judesio, o iš mūsų, aklųjų, daug judesio neišreikalausi.
Ar kada nors matėte?
A. Lenkšas: Reginčiųjų knygos niekada skaityti negalėjau, mačiau tik kontūrus, abstrakcijas – tai buvo normalūs, pakankamai ryškūs šešėliai. Tarkime, matai namą, jo langus, bet rėmų jau niekaip. Spalvų beveik nemačiau, nebent, kaip vienas mokytojas mokykloje sakydavo, rėkiančias spalvas, pavyzdžiui, labai ryškią geltoną. O tamsesnių spalvų ar pustonių – ne. Taigi mano matymas tarsi juodai baltas televizorius.
Pagauta smalsumo, kartą paprašiau draugės, kad ji mane užsimerkusią vestų Niujorko gatve kokias 10 minučių. Patyriau labai daug pojūčių, tačiau vis tiek neįsivaizduoju, ką reiškia visą laiką matyti, kaip jūs sakote, juodai baltą televizorių. Koks jūsų gyvenimas?
A. Lenkšas: Mano gyvenimas geras ir įdomus. Tačiau vieni aklieji, kaip ir sveiki žmonės, gyvena geriau, kiti – blogiau. Vieni gyvenimu džiaugiasi, o kiti verkia: „Vaje, kaip blogai.“ Žinoma, kuo labiau verksi, tuo blogiau pačiam ir bus. Aš pats šito savo kailiu netikrinau, bet, su kuo pasišneki, taip ir yra.
Papasakokite apie savo įrašų studiją ir muzikos pomėgį.
A. Lenkšas: Muzika su broliu domimės nuo paauglystės. Abu padainuodavome, brolis gitara grodavo, aš – klavišiniais. Abu tėvai prastai matė, tačiau abu grodavo, dainuodavo. Tiesiog dūšioj šitas reikalas buvo. Vėliau man ir broliui norėjosi rimčiau pabandyti, o kai darai ir matai, kad negerai išeina, žiūri, kaip kiti daro. Tačiau tai labai seniai buvo, 1984-aisiais ar 1985-aisiais. Paskui brolis kultūros namuose dirbo – 1991 m. ten buvo įkurtas estradinis kolektyvas, taigi atsirado visai kitokių galimybių.
Papasakokite plačiau, kuo užsiimate, kaip susitvarkote su tokia gausybe technikos, kokius darbus dirbate?
A. Lenkšas: Mano darbai yra sunkiai suvokiamas dalykas. Pagal profesiją esu ekonomistas, dūšioje – muzikantas, o realybėje – kompiuterininkas. Taigi duoną valgau iš kompiuterinių sistemų, tinklų priežiūros. Visa technika, kuri čia yra, kompiuterizuota. Tačiau akliesiems daug programų sunkiai prieinamos. Yra „Screen Reader“ programa, skaitanti balsu, bet dažnai tenka pačiam programuoti terpę, kuri kalbėjimo programą sujungtų su ta programa, kuria nori dirbti. Standartinės programos, pavyzdžiui, „Word“, gamintojų jau būna akliesiems pritaikytos, ir žmogus, nusipirkęs ekrano skaitymo programą, iškart gali dirbti.
Su muzika visame pasaulyje dirbančių aklųjų yra daug, tačiau jų nepakanka, kad gamintojai į juos nenumotų ranka. Yra kelios firmos, tačiau jos už tokius darbus didelius pinigus lupa. Todėl atsiranda entuziastų, vienas iš tokių ir aš esu, kurie savo malonumui ar prireikus patys tas programas pasitobulina, pritaiko dirbti akliesiems, ir su kitais pasidalina. Kartais ir litą kitą pasiimu, bet dažniausiai tai darau iš idėjos. Aš su vienomis programomis dirbu, kitas – su kitomis, o su muzika dirbant daug ko reikia – vienos programos neužtenka. Juo labiau kad yra groti skirtos kompiuterinės technikos, pavyzdžiui, sintezatoriai, kurių valdymas ir programavimas toks sudėtingas, kad dėl to sudėtingumo net regintieji pyksta.
Prieš pokalbį užsiminėte, kad nėra nieko baisiau, kai pomėgis tampa darbu. Kodėl?
A. Lenkšas: 1990 m., kai pradėjau mokytis, dirbau aklųjų įmonėje, buvo viskas gerai. Tačiau 1996 m., kai VDU baigiau magistrantūrą, mūsų įmonė praktiškai buvo mirusi ir darbuotojų joje nebereikėjo. Greitai pamačiau, kad ir man nebėra ten ką veikti. Tuo metu broliui vienas žmogelis pasiūlė daryti vadinamąjį komisą, nes šokiai tiems, kam per 30 metų, buvo tik Šančiuose.
Aš buvau baigęs mokslus, pajamų nebuvo, bet reikėjo iš kažko gyventi, todėl, kai brolis pasiūlė, sutikau. Šitaip 1996–2008 m. du ar tris vakarus per savaitę po tris keturias valandas čia, mūsų salėje, ir dirbome. Praktiškai nutrūko ryšiai su visais draugais, nes žmonės paprastai bendrauja savaitgaliais, o mes tuo metu būdavome užsiėmę. Kai baigėsi kantrybė, nusprendėme ieškoti kitokių užsiėmimų. Pats esu tiksliukas, mechanikas. Jeigu būčiau matęs, tikrai būčiau po mašinomis gulėjęs. Gal būčiau kur ir prisiplojęs, nes, kai vaikas buvau ir kol truputį mačiau, mašinos buvo mano silpnybė. Todėl atsirado kompiuteriai – jie irgi mašinos, irgi dėžės, kaip žmona sakė – gelžgaliai.
Ką dar mėgstate veikti?
A. Lenkšas: Dabar muzika vien hobis – fonogramą vieną kitą pasidarau, dukra dainuoja, tai jos įrašą padarau. Laisvalaikiu knygas graužiu, tik, būdamas neregys, klausau grasines knygas – tam yra aklųjų biblioteka. Anksčiau knygos būdavo įrašomos į juostas, paskui – į kasetes, dar vėliau – į kompaktinius diskus. Dabar internete atidaryta elektroninė biblioteka – parsisiunti ir gali klausytis.
Ką dar mėgstate? Gal pamėgote fotografuotis?
A. Lenkšas: Oi, ne. Svarbiausia, kad juk tų nuotraukų pats pamatyti negali, nors įdomu, ką iš tavęs padarė. Šiais laikais nufotografuoti dar ne viskas – paskui nuotraukos dar tvarkomos. Taip pat, kaip ir koncerto įrašą reikia tvarkyti, kad dar gražiau būtų.
Vis dėlto Antoine’o de Saint-Exupery yra sakęs, kad tai, kas svarbiausia, akimis nematoma – matoma širdimi. Ką jūs apie tai manote? Ar teisus A. de Saint-Exupery?
A. Lenkšas: Nuotraukos širdimi nepažiūrėsi, bet kai fotografuoja specialistas, esi tikras, kad jis tai daro rimtai. Žinoma, bendraujant regėjimas apie kitą žmogų informacijos suteikia, tačiau visa kita pajunti - nors taip pat kartais apsigauni. Pasižiūrėkite, kaip žmonės nusivilia meile. Ačiū dievui, man to patirti neteko.
Mindaugai, kaip ir kodėl susidomėjote neregiais ir nusprendėte įgyvendinti tokį projektą – juos įamžinti?
M. Kavaliauskas: Pirmiausia susidomėjau kaip žmogus, o paskui – kaip fotografas. Kadangi aš šitame rajonėlyje, kurį mes visai neseniai vadinome „prie aklųjų“, augau ir dabar gyvenu, matydavau ir kitą gyvenimo dalį: požeminę perėją, kuri vienoje pusėje kažkodėl čiulbėdavo, o dabar kitoje pusėje yra kalbantis bankomatas. Daugelis dalykų pažymi, kad tai ypatinga aplinka, pavyzdžiui, aplink automobilių stovėjimo vietas yra metaliniai apvadai, kad žmonės su baltomis lazdelėmis galėtų lengviau rasti kelią, neišeitų į gatvę.
Kaip fotografui vidinis poreikis tai užfiksuoti kilo per pastaruosius porą metų. Aš gyvenu name ir laiptinėje, kurioje, kai mes atsikėlėme gyventi, buvo neregio butas. Kai šis žmogus pavasarį mirė, supratau, kad keičiasi pasaulis, keičiasi gyvenimo būdas, ir tos laiptinės, kurios mūsų name ant turėklų pažymėtos skaičiukais, kada nors išnyks, nes šiuolaikinės technologijos daug ką pakeičia ir aklųjų gyvenime. 2012-aisiais lankiausi čia, Aklųjų centre, pastate, kurį anksčiau vadino Aklųjų kombinatu, stebėjau įvairią socialinę, kūrybinę veiklą. Viską apgalvojęs supratau, kad reikia fotografuoti – tenka pamatyti daugelį dalykų, kuriuos iš pirmo žvilgsnio pavadintum keistais, bet kurie kažkam savaime suprantami.
Kokių jums potyrių suteikė artimas susidūrimas su nereginčiais žmonėmis?
M. Kavaliauskas: Kai stebiu šiuos žmones, kurie gyvena savo gyvenimą, sėkmingai daro dalykus, kurių mes neįsivaizduojame, grįžęs apgalvoju, ką mačiau ir fotografavau, suprantu, kad gyvenimas labai gražus, kad šerkšnas, kai lauke –15 C°, yra fantastiškas, ir norisi lauke vaikščioti ir gėrėtis tuo. Be to, sustiprėjo pareigos jausmas: kadangi esu vienos iš mūzų tarnyboje ir turiu privilegiją visa tai matyti, galbūt man skirta tai parodyti ir kitiems.
Fotografuoti pradėjau prieš trejus metus, bet tai nebuvo sisteminga – fotografuodavau, jei su savimi turėdavau fotoaparatą. Paroda vadinasi „Ne(pa)matytas gyvenimas. Prie aklųjų“, bet yra daug pamatytų ir nenufotografuotų dalykų. Kaip mūsų metras Henri Cartier-Bressonas yra sakęs, fotografas labiausiai įsimena ne tai, ką nufotografavo, bet tai, ką matė ir ko nepavyko nufotografuoti.
Stebėdamas neregių gyvenimą praleidote daug laiko. Kokie momentai labiausiai įsirėžė į atmintį?
M. Kavaliauskas: Prieš šitą renginį, kuriame viešai pirmą kartą pristatėme sukurtas nuotraukas, kilo idėja, kad multimedinio pristatymo pradžia ir pabaiga būtų visai graži, jeigu koks vaikas mokykloje Brailio raštu atspausdintų pavadinimą. Paulius iš Klaipėdos labai greitai ir labai gražiai tai padarė. Aš pats apstulbau – berniukas, kuris manęs nemato, į mane žiūri taip skvarbiai, žvilgsnis toks veriantis. Žinoma, žmonės net ir užsimerkę jaučia, už kokio atstumo kitas žmogus yra, kaip jis bendrauja, tačiau kartais būna būtent tokių emocinių susitikimų.
Kita vertus, yra dalykų, kuriuos aš norėčiau nufotografuoti, nes mačiau, tačiau yra ir tokių, kurių nemačiau, bet apie kuriuos girdėjau ir norėčiau nufotografuoti. Štai Artūras sako, kad nelabai norėtų fotografuotis, bet tiksliau būtų sakyti, kad jis nemėgsta pozuoti, nenorėtų mandrintis. Pastebėjau, kad, kai šie žmonės fotografuojami, jiems, kaip ir matantiesiems, svarbu žinoti, kad juos fotografuoja. Taigi pagarbos dėsniai galioja mums visiems.
Dar man įdomūs „folkloriniai“ dalykai. Turiu mintyje tokius posakius, kaip „подайте слепому коту на телевизор“ („sušelpkite aklą katiną televizoriui“), arba mokykloje tarp aklųjų išgirdau žodžius „ne visi akli mato“ (kažkas per diplomų įteikimo šventę pasidėjo diplomą ne ten, kur planavo pasidėti, ir sako: „Ach, neradau.“). Yra daug dalykų, kurie mums atrodo neįmanomi. Pavyzdžiui, Artūras domisi labai įvairiais dalykais – ne vien ta technika, kuria naudojasi. Jo mėgstamiausias kanalas – „Discovery“, todėl bandysiu įsiprašyti į svečius ir pažiūrėti, kaip jis žiūri televizorių.
Papasakokite apie nenufotografuotus kadrus, kurių niekada nepamatysime.
M. Kavaliauskas: Turime kaimynę, kurios vardo nežinome, bet žinome jos dukros vardą, todėl vadiname Undinės mama. Vasarą ji sėdi prie įėjimo į laiptinę ir mezga. Kuo gražesnis oras, tuo ilgiau ji mezga. Yra daug jaunų žmogiukų, kurie muzikuoja, sportuoja, pavyzdžiui, žaidžia tenisą, ir aš planuoju tai nufotografuoti. Taigi nesvarbu, kad didelę metų dalį praleidau bendraudamas ir fotografuodamas, „uždaroji“ aklųjų gyvenimo dalis dar nepamatyta.
O ką jūs manote apie A. de Saint-Exupery frazę? Galbūt neregiai labiau jaučia širdimi?
M. Kavaliauskas: Man teko fotografuoti ne tik neregius, bet, pavyzdžiui, ir kurčią merginą, dirbančią Vilniuje – siuvinėjančią garsioje dizaino studijoje. Taigi, pabendravęs su žmonėmis, supratau, kad, kai lyg kažko trūksta, žmogus mobilizuojasi ir daro, kuria, dirba. Tuo metu mes, kuriems nieko netrūksta, kurie esame nepriklausomybės išlepinti vaikai, randame pretekstų būti nelaimingi net dėl smulkmenų – kad kažkas turi naujesnį telefoną, kad kompiuteris lėčiau dirba.
Labai džiaugiuosi matydamas būrius puikiai muzikuojančių ar kuo kitu užsiimančių žmonių, nors jie silpnai mato ar visai nemato. Tai man pačiam viena iš pagrindinių vertybių, didelis įkvėpimo šaltinis. Jei darbas, kurį darau, taps knyga ar parodomis, norėčiau, kad šios mintys pasiektų žmonių širdis ir padėtų suprasti, kad ne taip blogai mes gyvename ir mums neverta kankintis dėl telefonų, kurie ir taip po pusmečio pasens. Vertingiausia yra tai, kuo mes esame kitiems, o ne tai, kaip atrodome, kaip išblizginti mūsų automobilių diskai. Todėl tikiuosi, kad projektas „Ne(pa)matytas gyvenimas. Prie aklųjų“ taps įkvėpimu daugeliui.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą