Mane šauki tuo pačiu vardu

Marcelijus - močiutės garbei

Poetas Marcelijus Martinaitis atmena, kad anais laikais Lietuvoje, o ir jo giminėje, žmonės naujagimiams vardus rinkdavo ne šiaip sau. Vienu metu vyravo tradicija vaikus pavadinti senelio ar kito artimo žmogaus garbei.

"Vardus siedavo su gimine, jos pratęsimu. Mano senelė buvo Marcelė. Jos garbei mane ir pavadino. Kodėl ne senelio? Galbūt todėl, kad mamos viršus buvo. Iš tėčio giminės paveldėjau pavardę, o iš mamos pusės - močiutės vardą. Senelis buvo Jonas, tad mamai Marcelijus gal gražiau skambėjo. Šito kažkodėl jų nepaklausiau", - pasakoja poetas.

Tiesa, nepaisydamas savo giminėje vyravusios vardų tęsimo tradicijos, M.Martinaitis savo atžaloms senelio, tėčio ar savo vardo neišrinko.

"Anksti išvažiavau iš kaimo, nutrūko ryšys su giminėmis. Tačiau mano pirmasis anūkas pavadintas Antanu - pagal senelio iš tėvo pusės vardą. Gaila tik, kad ne mano", - šypsosi jis.

M.Martinaitis pasakoja, kad jį seniau vadindavo dviem vardais - Marcelijumi ir krikštavardžiu Teodoru. "Tačiau vėliau krikšto vardą, bent jau oficialiuose šaltiniuose, vartoti buvo uždrausta. Bet aš jo niekada neužmiršau. Savo prisiminimuose apie jį esu aprašęs", - prisipažįsta M.Martinaitis.

Trečio Vytauto Kernagio nenorėtų

Šviesaus atminimo maestro Vytautas Kernagis savo sūnui Vytauto vardą davė neatsitiktinai. Tiesa, pirmagimiui buvo išrinktas visai kitas vardas, o savo vardu pakrikštyti sūnų jis sugalvojo kone ant Vilniaus metrikacijos biuro slenksčio.

"Kai manęs laukėsi, tėvai gyveno Kaštonų gatvėje. Su jais gyveno ir tėvo sesuo, močiutė, žodžiu, didelė šeimyna. Vieni norėjo mane pavadinti Dominyku, kiti - Danieliumi. Dėl to namie net susidarė dvi stovyklos, - šypsodamasis savo vardo istoriją pasakoja V.Kernagis jaunesnysis. - Tais laikais vardus naujagimiams reikėjo užregistruoti per 7 dienas. Ir paskutinę minutę, tėvams lipant į Tauro kalną, tėvas sako mamai: "Žinai, gal mes sūnų pavadinkime Vytautu?" Taip tėvai pakeitė savo nuomonę prie pat metrikacijos biuro durų. Manau, kad tėvas mane nusprendė pavadinti kitaip, nei norėjo visa šeima. Nei vienaip, nei antraip, bet trečiaip."

Anot jo, nesusipratimų dėl dviejų vienodų vardų šeimoje nekildavo. "Vienas buvo Vytas, kitas Vytukas", - paaiškina Vytautas jaunesnysis. Ir nors jam šis vardas visada labai patiko, V.Kernagio fondo įkūrėjas savo sūnui to paties vardo duoti nepanoro.

"Tegu neįsižeidžia tie, kurie tuo pačiu vardu pavadina kelias kartas, bet aš nematau tokios vardo tradicijos tęsimo prasmės. Nesuprantu, kam reikalingas dar vienas Vytautas Kernagis?" - šypsodamasis svarsto maestro sūnus.

---

Keturi Kostai Smoriginai

"Mano senelis buvo Kostas, tėtis Kostas, aš Kostas ir mano sūnus taip gavo Kosto vardą", - savo vardo kilmės istoriją pasakoja Kostas Smoriginas jaunesnysis. Žinomo aktoriaus, režisieriaus ir bardo sūnus, operos solistas, prisimena, kad tai yra graži Smoriginų giminės tradicija.

"Senelis pirmam anūkui visada išrinkdavo vardą. Kai gimiau, tėtis paklausė senelio: "Tėvai, kokį duosim vardą?" Jis atsakė: „Koks dar gali būti klausimas?“ Kai man gimė sūnus, taip pat paklausiau, kokį vardą anūkui išrinkti? Tėtis norėjo Kosto. "Tebūnie Kostas“, - pamaniau. Taip ši vardo tradicija tęsiasi iki šiandien", - išskirtiniu šeimos reliktu džiaugiasi operos solistas.

Todėl dėl Kosto vardo jis neprieštaravo nei seneliui, nei savo tėvui. "Žiūrėsime, kaip tradicija klostysis toliau. Bet manau, kad tai geras ir stiprus vardas, nors dėl jo daug kas mane laiko graiku, - juokiasi K.Smoriginas jaunesnysis. - Nes tai - graikų kilmės vardas, Konstantino trumpinys."

Tiesa, dėl tokios Kostų gausos Smoriginų šeimoje ne kartą kildavo juokingų nesusipratimų.

"Kai kas nors pašaukdavo vardu, iškart klausdavome, kurio Kosto reikia? Todėl neretai į mus aplinkiniai kreipiasi mažybiškai: Kostuli, Kostukai, - prisimena jis. - Tačiau tai bet kokiu atveju turi savotiško žavesio."

Vytautų Rumšų nesusipratimai

Aktorius Vytautas Rumšas savo sūnui, taip pat tapusiam aktoriumi, išrinko Vytauto vardą.

"Šis buvo tik vienas iš variantų. Bet tas vardas nepatiko, anas nepatiko, tad ir pavadinome Vytautu, - sūnaus vardo istoriją prisimena V.Rumšas vyresnysis. - Bet kai dabar pagalvoji, tai kvailokai sugalvojome. Tik ką jau padarysi."

Anot aktoriaus, tokiais pačiais vardais savo atžalų vadinti nereikėtų. "Tai surišta su karminiais dalykais. Žmogus su vardu perduoda ir savo patirtį, energiją. Kiekvienas turi turėti savo vardą ir istoriją", - įsitikinęs pašnekovas.

O ir kuriozinių situacijų aktoriams Vytautams Rumšams pasitaikydavo. "Būdavo, kad vietoj sūnaus mane su gimtadieniu pasveikina. Arba kartą į filmavimo peržiūrą nuvažiavau aš. Nors, pasirodo, buvo kviestas jis. Visi tik išsižiojo mane pamatę, - prisimena V.Rumšas vyresnysis. - Bet tada man rado kitą vaidmenį."

Andrius Kaniava ir Andrius Kaniava

"Gal iš tingėjimo? - šypsosi aktorius ir bardas Andrius Kaniava, paklaustas, kodėl savo sūnui davė taip pat Andriaus vardą. - Pas mus vardo tradicijų tikrai nebuvo. Taip pasielgėme iš paprastų pragmatiškų paskatų. Tiksliai nebepamenu, kaip ten buvo, nes sūnus jau didokas, pavasarį bus 21 metai, bet mes rinkome visokiausius vardus. Tik nė vienas vardas jam nelipo. Matyt, nesiderino su tuo mažu žmogumi. Nes iš vaiko reikalauji, kad jis vizualiai atitiktų savo vardą, bet jie visi maži būna vienodi. Nepamenu, kas pasiūlė jį pavadinti Andriumi, bet iš karto nusprendėme, kad jokių problemų nebus. Toks vardas mūsų namuose jau įprastas. Dukrą Indre pavadinome dėl tos pačios priežasties - skamba labai panašiai."

Beje, aktorius ir bardo sūnus taip pat muzikuoja. Tačiau gerbėjams ar renginių užsakovams sumaišyti jų koncertus praktiškai neįmanoma.

"Manau, kad mūsų į bendrą renginį tikrai niekas nepakvies. Aš sunkaus metalo negroju", - juokiasi A.Kaniava.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"