Bordo
Kiek laiko jau gyvenate Prancūzijoje?
Atvykome per Jonines, taigi tuoj bus treji metai, kai esame čia. Per tą laiką nemažai pakeliavome po šalį, bet dar toli gražu nepamatėme visko, ko norėtųsi, - šalis didelė, išsiskirianti savo kultūra, gamta ir istorija...
Ar liksite čia visam laikui?
Žadame čia likti tol, kol vaikai baigs mokyklas ir taps pilnamečiais.
Kaip įsivaizdavote gyvenimą Prancūzijoje prieš išvykdama ir ką patyrėte, sužinojote apie šią šalį joje gyvendama?
Prieš išvykdama turėjau įvairių įsivaizdavimų - nuo vynuogynų lauko ir citrinmedžių giraitės iki Paryžiaus. Dvejus metus prieš atsikraustant dviese su vyru pakeliavome ir išsirinkome būtent Bordo. Šis regionas patenkino visus mūsų lūkesčius: dėl klimato, kultūros ir galimybių.
Savo įspūdžius sudėjote į knygą "Laiškai iš Bordo"...
Apie šalį kas dieną sužinau ką nors naujo. Trumpai aprašiau pirmuosius metus ir pačius svarbiausius pirmuosius atradimus.
Kas čia buvo visai netikėta, kas labiausiai jus nustebino?
Mandagumas. Žmonių geranoriškumas ir mandagumas. Mums to dar reikia labai labai mokytis.
"Ne pasaulio bamba"
Išvykote su septynetu savo vaikų. Ar galėtumėte palyginti, kaip savo atžalas auklėja lietuviai ir prancūzai? Kokie panašumai, kokie esminiai skirtumai, kas jums patinka ir kas ne?
Žinoma, yra skirtumų. Pirmiausiai man patinka, kad Prancūzijoje vaikai nėra pasaulio bamba. Jie turi laikytis daugybės taisyklių, ir, nepaisant to, yra labai mylimi ir netgi lepinami. Jiems skiriama daug dėmesio. Labai daug laiko vaikai praleidžia su tėvais ir seneliais. Ypač pabrėšiu - su tėčiais. Mano vyras šiuo metu ne išimtis, todėl labai tuo džiaugiamės visi kartu. Jis lydi mažesnius vaikus su jų klase į baseiną, padeda organizuoti krosą, kartu važinėjasi dviračiais, eina į laisvalaikio centrą - mediateką - ten žaidžiami stalo žaidimai, kompiuteriniai žaidimai, yra biblioteka, ir ten vaikai su tėčiais ką nors veikia savaitgaliais.
Karen Le Billon rašo, kad "prancūzų vaikai valgo viską"... O jūsų?
Taip, ir tai man taip pat labai patinka. Šią taisyklę sėkmingai integruojame savo šeimoje. Viena mano draugė, svečiuodamasi pas mus, pasakė: "Nepatikėčiau, jeigu pasakytum, kad tavo vaikai (7 ir 9 metų) pešasi dėl to, kuriam daugiau įdėti salotų..." Salotos - su špinatais, rukola, pomidoru, agurku, avokadu... Bet draugė savo akimis pamatė, kad tai realu, - juokiasi.
Tikriausiai mokate skaniai paruošti.
Turime vieną dukrą, kuriai nuolat viskas neskanu, tačiau nesureikšminame to, nepataikaujame, ir ji po truputį jau pratinasi prie įvairaus maisto.
O kaip maitina mokykloje?
Mokyklose maitinimas yra labai geras: daugybės rūšių sūriai, jūros gėrybės, vaisiai ir daržovės - kiekvieną dieną. Vien dėl šito jau vertėjo čia atvažiuoti, - šypsosi.
Dar labai patinka tai, kad vaikai mokomi nuo stalo nebėgti, bet sulaukti, kol visi pavalgys.
Kokioms prancūziškoms tradicijoms jūs nepritariate?
Nežinau, dar nesu tiek ilgai šioje šalyje, kad susidurčiau su visai man netinkamais pavyzdžiais, o gal tiesiog nebūnu ten, kur man nėra priimtina. Todėl kol kas man viskas labai patinka.
Mokyklose - griežčiau
Pakalbėkime apie prancūzišką švietimo sistemą. Ar daug reikia ruošti namų darbų?
Švietimo sistema tikrai skiriasi - čia ji jau susiformavusi, turi senas tradicijas ir, beje, yra kritikuojama pačių prancūzų. Jie yra patenkinti pradinėmis mokyklomis, bet jau vyresnių klasių mokymu skundžiasi - neva per dideli reikalavimai, per sunku. Tačiau mūsų vaikams, atvykusiems iš vis dar besiformuojančios švietimo sistemos, čia pasirodė mokytis daug lengviau: namų darbų duoda mažiau, daug ką atlieka klasėje; yra netgi namų darbų ruošos pamokos. Taip pat čia daug kas yra kartojama keletą kartų - taip iš tiesų yra geriau išmokstama medžiaga, yra galimybė išsiaiškinti tai, ko galbūt nespėjai suprasti ar praleidai. Tai akivaizdu todėl, kad mūsų vaikai, čia atvykę beveik nemokėdami prancūziškai, per metus jau sugebėjo adaptuotis ir buvo perkelti į tolesnes klases kartu su vietiniais vaikais. Šiemet, trečiais mokslo metais, jie jau visiškai nesiskiria nuo prancūziukų ir jų pasiekimai viršija klasės vidurkį. Man tai tikras stebuklas, nes mes su vyru vis dar mokomės prancūzų kalbos ir juokiamės, kad tai tarsi lipimas į kopas - smėlis vis byra iš po kojų, kad ir kaip tu ten liptum...
O kaip ten tvarkomasi su patyčiomis?
Apie patyčias nėra labai daug kalbama mūsų vaikų mokykloje, tačiau buvo vienas incidentas pirmaisiais mūsų atvykimo metais, tai tuomet, žinau, klasės vadovė kalbėjosi su kiekvienu mokiniu ir, man atrodo, labai greitai situacija pagerėjo.
Pastebėjau, kad čia tvarka gerokai griežtesnė: mokyklų teritorijos yra uždaros, mobiliaisis telefonais kalbėti draudžiama, mokiniai yra registruojami, ir jeigu neatvyksta, tėvai iš karto gauna žinutę telefonu. Man tai patinka.
Lengvatos daugiavaikiams
Kaip Prancūzijos valdžia rūpinasi šeimomis, vaikais, kokių privilegijų turi daugiavaikės šeimos?
Šiek tiek apie tai pasakoju savo knygoje - nes tai irgi vienas iš mano atradimų pirmaisiais mūsų atvykimo metais.
NAMUOSE šiuo metu yra trys paauglės merginos, du pradinukai ir du suaugę vaikai, kurie dar neturi savo šeimų. "Visi jie mano širdyje ir mintyse nuolat", - sako A. Dilienė. Asmeninio albumo nuotr.
Visi dirbantieji (ir tikriausiai nedirbantys) yra socialinės sistemos dalyviai. Šalyje yra vadinamasis CAF'as - šeimos paramos centras. Tiesiog tampi to centro nariu, gauni savo numerį, ir jeigu yra kokių nors problemų - kreipiesi.
Šeimoms su vaikais priklauso "vaiko pinigai" ir dar "mokinio krepšelio" pinigai prieš kiekvieną rugsėjį.
Ar tai priklauso nuo tėvų pajamų?
Nepriklauso. Toliau jau pagal pajamas ir šeimos dydį yra skaičiuojamos įvairios vadinamosios stipendijos kiekvienam vaikui nuo 6 iki 12 klasės (pagal lietuvišką klasifikaciją; čia klasių skirstymas kitoks). Tuomet reikia pildyti dokumentus, ir valstybė, tiksliau - švietimo skyrius, skiria stipendiją metams. Ja galima sumokėti už maitinimą ir kartais keliones su klase.
Mes, kaip daugiavaikė šeima, jau dvejus metus naudojamės transporto lengvatomis. Už 11 eurų užsisakai korteles visiems šeimos nariams ir, kol kortelė galioja (mes buvome gavę dvejiems metams), TGV (greitieji traukiniai) po visą Prancūziją - už pusę kainos. Šiemet užsisakėme tų kortelių pratęsimą. Mums iki Paryžiaus - 600 km, taigi tokia lengvata labai praverčia, nes transporto kainos nemažos.
Visuomeniniam transportui taip pat turime daugiavaikių šeimų korteles: vienkartiniam bilietui taikoma nuolaida.
Dar labai patinka įvairios nuolaidos prekybos centruose: internetu užsiregistruoji, kad esi daugiavaikis, pateiki, žinoma, to įrodymus - ir gauni labai daug nemažų nuolaidų kasdieniams produktams; pateikus parduotuvės lojalumo kortelę, nuolaidos iš karto yra pritaikoms kasoje. Atradome dar gerų pasiūlymų perkant maistą, todėl per savaitę sutaupome iki 30 eurų vien tik pirkdami kasdienius maisto produktus. Žinia, valgyti reikia kas dieną.
Iš Dangaus
Šalia jūsų - aštuonios asmenybės. Kiekvienai atskirai reikia jūsų dėmesio. Kaip jūs atrandate jėgų, energijos, motyvacijos padėti spręsti dar ir kitų žmonių problemas? Kas yra jūsų stiprybės šaltinis? Kaip jūs pailsite, atsigaunate?
Tai labai geras klausimas. Mūsų namuose šiuo metu trys paauglės merginos ir du dar pradinukai. Taip pat du suaugę vaikai, kurie dar neturi savo šeimų, - taigi taip pat priklauso mūsų šeimai emociškai. Iš tiesų - visi jie mano širdyje ir mintyse nuolat. Matyt, esu apdovanota man pačiai nežinomu energijos šaltiniu (gal tai tiesiog gebėjimas pasikrauti iš "centrinio šaltinio"), todėl visą savo gyvenimą ir esu tas žmogus, kuris turi daug vadinamųjų "prisijungimų". Prisipažinsiu vieną dalyką: kol didinome šeimą ir vaikai buvo dar labai maži, mano specializacija buvo daugiau diagnostinė: aš konsultuodavau, diagnozuodavau ir siųsdavau ilgesnei terapijai kolegoms. Man tai labai patiko ir aš tikrai jaučiuosi nemenkai šioje srityje išsitreniravusi. Todėl ir dabar man užtenka trumpo pokalbio, kad suprasčiau, kaip ir kur toliau eiti su klientu. Tačiau jau prieš išvykstant į Prancūziją, kai paskutinis vaikas jau "nulipo nuo rankų", pradėjau konsultuoti ir ilgalaikius klientus; "neprisigriebiu" jų per daug; dozuotai, kad užtektų manęs ir darbui, ir šeimai.
Kiekvienais metais, šeimai savarankiškėjant, man jau norisi vis daugiau laiko skirti darbui - tai mano aistra, tai mano hobis. Tai gana pavojinga, todėl sąmoningai riboju konsultacijų skaičių per dieną ir per savaitę.
Paskutiniu metu daug keliauju - ir viena (su seminarais), ir su šeima. Kruopščiai planuoju atostogas ir kultūrinę programą.
Mano stiprybės šaltinis yra kažkur Danguje, - šypsosi. - Tikrai, jaučiuosi tik laidininkas (labai mėgstu fiziką, todėl tikiu, kad taip ir yra). Dar manau, kad įvairių - tiek fizikos, tiek socialinių - dėsnių suvokimas ir jų laikymasis labai padeda panaudoti energiją maksimaliai efektyviai - o juk energija yra labai daug kas, taip pat ir pinigai.
Komandinis žaidimas
Ar pagalvojate apie grįžimą (kada nors) į Lietuvą? Kas turėtų atsitikti, pasikeisti, kad grįžtumėte?
Lietuvoje išgyvenau 45 metus. Tikrai gerai ją pažįstu, esu išvažinėjusi su šeima visus jos kampelius ir užkampius, taip pat ir Latviją su Estija. Mes mėgėjai keliauti automobiliu, todėl dabar jau tyrinėjame kitas šalis, o kiek dar jų yra? Nesijaučiu kur nors išvažiavusi: mano darbas yra glaudžiai susijęs su Lietuva, tiesiog dabar tai - Lietuva pasaulio kontekste. Man tai labai patinka, jaučiuosi Pasaulio piliete. Nemanau, kad svarbu gyventi Lietuvos kaime, kad jaustumeisi lietuvis.
Kas vis dėlto buvo tas paskutinis lašas, padėjęs apsispręsti išvykti iš Lietuvos?
Jokio lašo nebuvo, - juokiasi. - Nes noras buvo be galo senas, o pasiruošimas užtruko net dvejus metus: kalbos mokymasis, daiktų ir namų pardavinėjimas... Taigi, manau, tiesiog atėjo tam laikas. Gal nebent galima būtų daryti prielaidą, kad išvykome tada, kai jau visi vaikai gimė mūsų šeimoje... turbūt taip ir buvo, - šypsosi.
Kokie pagrindiniai dalykai, nuostatos padeda didelei šeimai išlikti tvirtai, vieningai? Kas, jūsų manymu, yra svarbiausia auklėjant vaikus?
Pagrindiniai dalykai - kaip jau minėjau - tam tikrų egzistuojančių dėsningumų paisymas. Taip, pirmiausiai šeima funkcionuoja kaip sistema - joje yra tėvų (sutuoktinių) posistemė ir vaikų posistemė. Jeigu jos išardomos ir sudaromos ydingos koalicijos, pavyzdžiui, "mama-sūnus" arba "mama - vaikai", arba "tėtis-dukra" ir pan., prasideda šeimos griūtis. Visuomet atsiras kokia nors silpna grandis, kuri, stipriau pajudinus, sutrūks.
Apie šeimos raidos etapus, dėsnius ir kitus labai svarbius dalykus apie šeimą rudenį galėsite paskaityti mano knygoje "Šeima - komandinis žaidimas. Kaip patekti į aukščiausią lygą" Šiuo metu ji pakeliui į leidyklą, o rudenį jau galima bus įsigyti knygynuose.
7
Taigi ketinate nesustoti rašyti.
Pagalvojau, kad jeigu jau yra septyni vaikai - tai sugebėsiu ir tiek pat knygų parašyti, - juokiasi. - O gal ir daugiau..?
Be jau paminėto "vadovėlio" kuriantiems ar jau sukūrusiems šeimas, po truputį rašau ir "Laiškų" pratęsimą - t. y. trečiąją savo knygą. Tai bus kitokio formato istorija, arba istorijų rinkinys, sujungiantis mano asmeninį gyvenimą su mano profesija, kas jau ir taip yra vientisa.
Tai, ko mokote kitus, taikote ir savo šeimoje?
Mano profesinis kelias glaudžiai susijęs su asmenine patirtimi. Santuokoje gyvenu jau daugiau nei dvidešimt metų. Nemokau kitų gyventi - dalinuosi savo sukaupta patirtimi, žiniomis. Konsultuoju internetu, rašau straipsnius (aurimadiliene.com), dabar dar viena mano nauja aistra - knygų rašymas... Savo šeimoje taikau visas savo profesines žinias ir tik tuomet drįstu tai rekomenduoti klientams.
Pagal profesiją esate vaikų psichiatrė.
Aš baigiau Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, įgijau pediatro specialybę, po to baigiau Vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentūrą. Lietuvoje dirbau vaikų ir paauglių gydytoja psichiatre, šeimų konsultante. Savo darbe naudojuosi keturių podiplominių psichoterapijos studijų (transakcinės analizės, individualiosios (Adlerio) psichologijos, Visbadeno akademijos pozityviosios psichoanalitinės psichoterapijos, šeimos ir porų santykių konsultavimo ir praktinės Trečiojo tūkstantmečio psichologijos) suteiktomis žiniomis.
Meilės kalba
Kokią literatūrą skaitote pati? Kokią knygą dabar laikote prie lovos?
Prisipažinsiu, nedaug skaitau knygų, na, bent jau ne tiek, kiek jaunystėje, mokykliniais metais. Dabar labai daug laiko atima straipsnių, mokslinių tyrimų naujienų, įvairios profesinės literatūros skaitymas. Paskutiniu metu aplink mane labai daug mano draugų ir pažįstamų rašo knygas - neįtikimi sutapimai, - juokiasi. - Taigi vos pėju skaityti jų dovanotus kūrinius su autografais.
Viena iš paskutinių mano perskaitytų knygų buvo "Vandeninės moterys". tai mano bendražygės, septynių vaikų mamos Sabinos Daukantaitės literatūrinis debiutas.
Prie kokių autorių nuolat sugrįžtate?
Atsiverčiu vis savo mėgstamų autorių Gario Čapmeno ir Roso Kempbelo parašytus "vadovėlius" apie penkias meilės kalbas, kurias jau moku atmintinai, nes dėstau apie tai, bet tuo pačiu metu vis dar toliau mokausi ir atrandu vis ką nors naujo tame, kas atrodo taip įprasta. Matyt, pati keičiuosi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą