Merūnas Vitulskis atiduoda skolą

Rubrikoje „Nuomonės apie TV" kalbamės su operos solistu Merūnu Vitulskiu.

- Buvote vienas pirmųjų muzikinio televizijos realybės šou dalyvių - prieš beveik 14 metų tapote realybės šou „Kelias į žvaigždes 2" nugalėtoju. Ar domitės, kokie muzikiniai šou rodomi per televiziją dabar?

- Stengiuosi šviestis ir žiūrėti, kas vyksta Lietuvos muzikos padangėje. Muzikinius šou pasižiūriu pačioje pabaigoje - pasidomiu, kas pateko į finalą, koks muzikinių šou nugalėtojų likimas vėliau, kaip jie pasinaudoja tuo žinomumu, reklama, kurią televizija už dyką jiems suteikia save reprezentuoti. Ir dažniausiai tai nuliūdina.

- Nuliūdina, nes... žvaigždės sužiba ir dingsta?

- Taip. Sužiba ir dingsta. Tokį atlikėją žmonės žino kokius tris mėnesius. O paskui, jei nėra aktyvios vadybos, jei neinvestuojami pinigai į atlikėjo tobulėjimą ar reprezentaciją, dažniausiai tas žmogus taip ir lieka užmirštas, arba, geriausiu atveju, pats sau organizuoja koncertus kavinėse.

Liūdniausia, kad tarp jų tikrai yra nemažai talentingų žmonių. Gaila, kad negalime visų talentų pasauliui parodyti. Džiaugiuosi, kad mano stilius, tai yra opera, žydi, švyti. Ir lietuviai joje didelę pažangą daro, ir muša kiaurai sienas stereotipus, jog maža šalis negali būti „numeris vienas". Gali. O popmuzikoje nėra to prasimušimo.

- Esate minėjęs, jog karjeros pradžioje televiziją ir jos komerciškumą laikėte blogiu. Dabar TV ekrane jus galima dažnai pamatyti. Kokią vietą televizija, nekalbant apie dalyvavimą įvairiose laidose, užima jūsų gyvenime šiandien?

- Į šou verslą atėjau iš akademinės muzikos ir neturėjau jokios praktikos. Žinojau tik tai, kad televizija ir komercija yra didžiausias blogis, nes taip galvojo ir sakė vienas mano dėstytojas. Kvaila būtų neigti, jog dalyvavimas televizijos projekte populiarumui padėjo ateiti greičiau.

Kokią vietą televizija užima man, kaip žiūrovui? Kol nebuvo karantino ir tokio įtempto laiko ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje, televizorius buvo kaip fonas pusryčiams, dar pažiūrėdavau dokumentines laidas. Dabar TV tapo ir informacijos šaltiniu - pasižiūriu žinias.

- Koks jūsų karantinas? Kaip darbai?

- Dabar didelis sąstingis. Bet džiugu, kad rankų nenuleidžia teatrai ir vis tiek vyksta Lietuvos operos šimtmečio jubiliejui skirtas „Traviatos" pastatymas ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, ir Kauno muzikiniame teatre. Repeticijos Kauno muzikiniame vyksta labai keistai. Trupė dirba labai įsitempusi, visi su kaukėmis, labai įdomi atmosfera.

Vieną savaitę dirbame, kitą, kai kažkas suserga, nebedirbame, paskui vėl dirbame... Žodžiu, grafikas yra visiškai padrikas, bet kas mūsų nesunaikina, padaro stipresnius, ar ne?

Aš šiais metais atiduodu savo miestams didelę skolą, nes, pavyzdžiui, nesu gyvenime dainavęs Kauno muzikiniame teatre nė vieno spektaklio. Galvoju, jog dabar yra tobulas laikas, kai nesu išvykęs svetur, manęs nėra užgriuvę nauji spektaklių pastatymai užsienyje, todėl galiu dainuoti Lietuvoje.

Jaučiu dvigubą atsakomybę tą darydamas Kaune, nes tas teatras man kelia daug sentimentų - aš ten vaikystėje labai daug praleidau laiko stebėdamas spektaklius, gėrėdamasis senos kartos operos solistais.

Šis laikas man yra ir pamatymas, kur mano vieta ateity. Visiems to reikia - sustojimo. Kažkuria prasme giliai viduje džiaugiuosi šituo sąstingiu, nes atrodė, kad tas bėgimas niekada nesibaigs.

Vieną savaitę viena veikla, kitą - kita, kažkokie intarpai - pasifilmavimai televizijoje, fotosesijos ir panašiai. Tokia begalinė rutina. Ir mylimą žmogų apleidi, viską apleidi - tik darbas, darbas. Dabar džiaugiuosi, kad turiu galimybę „susirinkti" save, skirti laiko šeimai.