"Mes verti būti vyru ir žmona"

Tačiau jautresni už mus žmonės, kuriems dažnai iki gyvos galvos reikia specifinės pagalbos, ne patį pensiono pastatą Macikų kaime, iškilusį buvusios koncentracijos stovyklos vietoje, pavadintų nelaisvės simboliu, o savo negalėjimą pritapti sveikųjų pasaulyje.

Danutės žodžiais, čia žmonės gyvena "chaotiškų jausmų aptvare", kai "sielą sužeistą taip maudžia negeras žodis, pašaipa - liga lyg voras savo tinklą audžia". Ir juos labiau už karjerą ir pinigus domina gyvenimo esmės suvokimas, nuoširdūs santykiai, kuriuos dėl ligos golgotų ir grimasų yra sunku sukurti.

"Laisvė atsiveria tuomet, kai žmonės gali būti tokie, kokie yra. Aš pensione ir iki šiol turėjau artimą sielą - direktorių Romualdą Jovaišą, kuris kasdien mane sutikdavo išskėstomis rankomis, jautė, kai man sunku, ir net į skruostą arba lūpų pakraštį bučinį įsegdavo", - samprotauja Danutė. Tačiau, kai ištikdavo dvasios krizė, pripažįsta įklimpdavusi į suicidinę depresiją, o vaizduotė piešė tamsiausią, be jokios prošvaistės ir vilties pasaulį. Tuomet kančia išaugdavo didesnė ir stipresnė už valią, gyvenimo geismą, nebūties baimę ir ją pačią, ir ji ne kartą mėginusi IŠEITI.

Prieš apsigyvendama pensione, Danutė gyveno Šilutėje su sūnumi Juozu. Sūnus Laimonas, gimęs iš pirmos moters santuokos, su šeima gyvena Anglijoje. Dar anksčiau moteris studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, tačiau trečiame kurse susirgo, ir mokslų nebaigė. Ligai atslūgus, pamėgino dirbti kaimo mokytoja, vėliau - kadrų inspektore, sargauti.

Bet vieną dieną visa tai pasibaigė. Gyvenimas pensione irgi nebuvo ramus; moterį dažnai siaubė nerimas, jį mėgino slopinti svaigalais, nuolat verkdavo.

Socialiniai darbuotojai sakė, jog Danutei išlikti žmogumi padėjo motiniška meilė savo suaugusiems sūnums (ji net sutaupydavo jiems pinigų iš pensiono įnamiams atiduodamų 20-ies procentų invalidumo pensijos).

O ramentus ir sparnus moteriai atstodavo kūryba. Eilės ir atverdavo, ir užgydydavo atsivėrusias dvasios stigmas. "Prasidėjus ligai, pasaulio jau nesukursi, tai tave jis išduoda, palieka, susiaurėjęs iki palatos be rankenos", - atvirauja Danutė.

Buvęs elektrikas Jurijus į pensionatą pateko dėl trauminės smegenų ligos, dešiniosios rankos paralyžiaus ir epilepsijos. Jo vedybinis gyvenimas nebuvo laimingas, nebuvo lemta patirti tėvystės džiaugsmo. Pirmaisiais gyvenimo pensione metais vyras būdavo piktas, nemėgo bendrauti, nepasitikėjo savimi.

O ir kaip pasitikėsi praradęs kalbos dovaną; Jurijus buvo pamiršęs gimtąją rusų kalbą. Tačiau pradėjęs draugauti su Danute, žmogus labai pasikeitė. Išmoko ir lietuviškai, ėmė rūpintis savo išvaizda, tapo paslaugus ir mandagus: sunku atpažinti.

Dvejus metus jiedu jaukinosi vienas kitą, kol tapo vienu kūnu ir siela. Danutės juodos eilės vis šviesėjo, jose atsirado saulės, ji tarsi išlindo iš vidinio kiaukuto. Bet apie tai tegu pasakoja patys.

"Tik mirtis mus išskirs"

Danutė rengėsi savo mėgstamiausios žydros spalvos drabužius, glostė abiejų nusipirktus jungtuvių žiedus. Vis burkavo it balandėliai. Prieš tai, kai atėjome į pensiono administracijos jaunavedžiams skirtą kambarėlį, pakalbinome jų pabrolius Harį ir Leonidą. Leonida kadaise pati išgyveno didelę meilę, septynerius laimingus metus su svetimšaliu vyru gyveno Jordanijoje.

"Dėl šių vestuvių karšta meilė kalta, ji prispyrė Jurijų ir Danutę susijungti. Kiti įsimylėjėliai turbūt šiai porai pavydi. Jau dvejus metus matome juodu vis apsikabinusius vaikštinėjant, lyg po ilgo išsiskyrimo. Jurijus globoja Danutę, toks atidus, ach..." - atsidūsta Leonida.

Jurijus pasakojo, kaip važiavo pas savo žilagalvę motinėlę į Laugalių pensioną prašyti palaiminimo. Kaip viešėjo abudu su būsima žmona pas jos gimines Žemaičių Naumiestyje. Ir kad po tuoktuvių ceremonijos Šilutės metrikacijos biure jiedu prašysią Dievo palaiminimo pensiono Lurde.

Sakė, kad įsižiūrėjęs sau skirtąją prieš dvejus metus visą tą laiką kalbėjęsi tik akimis: "Bijojau jos, ir viskas". Jautęsis nevertas prakalbinti nerišlia savo šnekta. Tačiau jam taip reikėję moteriškos šilumos, artumo, santarvės bent su vienu gyvu žmogumi... "Ji labai gera mergaitė. Amžinas moteriškumas, jausmas..

. Bet nedrįsau prieiti, man žadą atimdavo. Ji priėjo pirma. Paskui tas jausmas augo, stiprėjo, kaip ir mano kūnas. Aš pats dabar stebiuosi, kad su jumis kalbu, kad toks drąsus. Juk išvis nemokėjau. Rašyti ir dabar nemoku. Tai Danutė man skaito rusiškas knygas".

Jurijus patikina nebijantis vedybinės atsakomybės: globoti Danutę jam pats mieliausias darbas. "Kuo daugiau laiko praeina, tuo stipriau ją myliu. Tuo ji man gražesnė.

Nebepykstu ant jokio žmogaus. Ji man kažką padarė. Ir tik mirtis mus išskirs!" - tvirtai kalbėjo Jurijus.

Meilę pažadino gailestis

"Padėk savo šiurkštų delną ant nuolankaus mano peties", - prasideda vienas iš Danutės eilėraščių, sklidinų atjautos, atgailos ir siekio išsaugoti meilę. Iki šiol, sakė, jautėsi svetima, išėjusi į miestą bijojo erdvių, svetimų žmonių prisilietimo, žvilgsnio. Tad pasaulietiškas pasaulis jai atrodęs labirintas.

"Kol sutikau Jurijų, man viskas užstojo saulę. Nebuvo gyvenimo, nebuvo prasmės. Kuičiausi tarp smulkmenų... - pradeda Danutė. Kai pirmąkart pamatė koridoriuje Jurijų, kur jis išeidavo tik parūkyti, jai širdį suspaudė gailestis. - Jis nė su kuo nesišnekėjo, atrodė toks vienišas, įbūgęs, net sužvėrėjęs. Ir aš pirmoji priėjau, uždėjau ranką jam ant krūtinės, paklausiau: "Ar tu labai nelaimingas?" - "Taip." - "Nori draugystės su žmogumi?" - "Taip." Nuo tos dienos kovojau už kiekvieną Jurijaus šypseną. Kol jis liovėsi nekęsti."

Danutė ir pabučiavusi vyrą pirmoji. "Mes sukūrėme vienas kitą. Jurijus man atstoja visą pasaulį, jis yra didelė dovana. Nebeturiu teisės galvoti vien apie save. Ir jeigu pensiono sąlygom gali žmogus būti laimingas, tai aš esu."

Paklausta, kodėl gi nusprendė susituokti, nusišypso: "Mes senamadiški. Norime įprasminti savo meilę, kad jaustumės saugesni, kad niekas negalėtų mūsų išskirti. Mes verti būti vyru ir žmona".