Mokykla kviečia ne tik mokytis

Berniukai šiandien keliaus į Rugsėjo 1-osios šventę Mykolo Daukšos mokykloje, Justei prasidės pirmieji studijų metai aukštojoje.

Tautvydas ir Vytautas, kaip ir daugelis tokio amžiaus berniukų, mokslo metų pradžios labiausiai laukia dėl to, kad vėl susitiks su draugais. Septintokams patinka kompiuteriai, technologijos ir sportas. Abu jie nuo pirmos klasės užsiima karatė. Ir nors po pirmų metų treniruotis nebenorėjo, tėvo paraginti sporto nemetė, o dabar jau ir nenorėtų atsisakyti, nes gerai sekasi - kambaryje gausu medalių, taurių.

Paklaustas, kas labiausiai nepatinka mokykloje, Tautvydas tuojau pat įvardija uniformas, kurios visus suvienodina. Vytautas prisimena pradinių klasių košmarą - šokių pamokas. „Iki šiol nesuprantu - kam to reikėjo?“ - sako vaikinas.

Paaugliai nesiskundžia namų darbų gausa, nors neslepia, kad kartais juos ruošia tik tėvų paraginti. Mokytis skatina ir tėvų užkelta kartelė - vidurkis turi būti ne mažesnis nei 8,5 balo.

„Būna tokių dienų, kai aš tikrai noriu eiti į mokyklą, - sako Vytautas. - Pavyzdžiui, kai būna istorijos pamokos. Istorijos mokytojas ir draugiškai elgiasi su mokiniais, ir sudominti moka. Pasimokai, gauni dešimtuką, o tada ir vidurkis aukštesnis. Mūsų klasės auklėtoja taip pat stengiasi būti draugiška, bet kartais su ja pykstamės, nes nesame ramūs.“

Broliui antrina ir Justė: „Yra mokytojų profesionalų, kurie ir išlaiko atstumą, ir sugeba būti artimi mokiniams, juos sudominti. Tačiau yra ir tokių, kurie žlugdo mokinius morališkai iš jų pasijuokdami. Po to vaikai tampa kompleksuoti, vengia kalbėti, nes bijo suklysti.“

Mergina šiemet baigė Žirmūnų gimnaziją ir įstojo studijuoti mediciną. Ji pasakojo, jog tikslingai ruošėsi stoti į mediciną, nors 10 klasėje svarstė, ar nori mokytis daug ir sunkiai, bet tai, kas jai prie širdies - mediciną, ar mokytis ten, kur lengviau - finansus. Nugalėjo medicina.

Ir nors apsisprendimas, ką studijuos, bei profiliavimas krūvį sumažino, 12-oje klasėje teko mokytis tikrai daug. „Informacijos gausu, viską bandai išmokti, bet po to supranti, kad tai ir nelabai įmanoma, ir nebūtina, tad pradedi sukčiauti“, - sako Justė.

Pasak jos, mokinių žinios smarkiai priklauso nuo mokytojų. Pavyzdžiui, ji į vieno dalyko pamokas nematydavo reikalo eiti, nes žinojo, kad pati išmoks daugiau negu pamokoje. Ir prieš egzaminus tiek ji, tiek daugelis jos bendraklasių samdė korepetitorius bei mokėsi papildomai, nors neturėtų taip būti, turėtų užtekti mokykloje suteiktų žinių.

„Tai, kad moksleiviai gerai išlaiko egzaminus, toli gražu ne visada būna mokytojų nuopelnas, tik patys pedagogai ne visada tai supranta“, - sako mergina.

- Augindama mokyklinio amžiaus vaikus matote, kad mokymo sistemoje vyktų kokių teigiamų pokyčių? - paklausėme ir jų mamos Editos GAVELIENĖS.

- Kadangi pati kažkuria prasme esu pedagogė - nuolat tenka dirbti su medicinos studentais, - aš visad esu mokytojų pusėje. Tai žmonės, kurie dirba savo darbą, ir mokiniai turėtų jiems mažų mažiausiai netrukdyti to daryti.

Kita vertus, galima pastebėti, kad mokytojai - gal mokinių gausos išvarginti, gal dėl charakterio savybių - neskatina vaikų ko nors siekti, nesistengia sudominti. Man, pavyzdžiui, skaudu klausyti, kaip berniukai pasakoja apie šokių pamokas, nes aš pati visą jaunystę noriai šokau. Jiems, kaip ir daugeliui kitų vaikų, choreografijos pamoka buvo didžioji kančia. Kodėl? Gal tiesiog ne taip tos pamokos vyko, gal nebūtina buvo visą pamoką sukti ratelį, o galima buvo pašokti ir hiphopą?

Ne man aiškinti, kaip turi būti sudaromos mokymo programos, bet kartais atrodo, kad gal vienas ar kitas dalykas nėra pakankamai patraukliai pateikiamas. Štai istorijos berniukai nori mokytis, nes mokytojas sugebėjo juos sudominti.

Daugiausia abejonių toje reformuojamoje sistemoje man kelia pareigos mokytis nuo pirmųjų klasių neugdymas. Namų darbų neuždavimas, žinių nevertinimas pradinėse klasėse tikrai neformuoja noro mokytis. Mes jau pradinėse klasėse pasirašėme, kad mūsų vaikai gautų namų užduotis ir jų pasiekimai būtų vertinami.

- Tačiau dabar jau pasigirsta nuomonių, kad gal nereikia net egzaminų, nes egzaminai vaikui - stresas.

- Bet po mokyklos tas vaikas išeina į gyvenimą, kuriame tiek stresų, kad ne kiekvienas atsilaiko.

Manau, vaikai mokykloje turi gauti žinių, o kaip jos įgyjamos, turi būti nustatyta jas vertinant, lyginant su kitais. Jei vaiko žinios nevertinamos, jis neturi atskaitos taško, kaip aš čia - moku ar nemoku. O tai nėra gerai.

- Ar berniukus reikia versti mokytis?

- Versti - ne, priminti - reikia. Kasdien pasiteiraujame, kaip sekasi. Bet šiais laikais ir teirautis nebūtina - yra elektroninis dienynas, o jį man atsiversti tenka dažnai, nes berniukai tikrai nėra ramūs. Jie yra lyderiai, o kartais ta lyderystė pakrypsta ne ta linkme ir sukelia daug chaoso. Po to esame kviečiami į mokyklą aiškintis...

Bet, manau, viskas gerai. Tik viename iš pokalbių man užkliuvo pedagogės pasakymas: „Bet juk jie yra lyderiai, kuriais seka kiti“. Su tėčiu tada susižvalgėme - mes ir siekiame, kad jie tokie būtų. Manau, tiesiog reikia tiek mūsų, tiek pedagogų pastangų tą lyderystę pakreipti teisinga linkme. Deja, kartais mokykloje tai yra slopinama.

Kitas dalykas - mokiniams dabar labai daug kalbama apie teises, todėl jie labai gerai jas žino. Bet yra dar ir pareigos. Kartais nutinka, kad paauglystės hormonų veikiami vaikai labiau mato savo teises negu pareigas, o pedagogai, išvarginti rutinos, labiau akcentuoja pareigas. Visa tai baigiasi nesusikalbėjimu. Tokioje situacijoje stipresnis mokinys lieka su savo nuomone ir su ja išeina į gyvenimą, o silpnesnio tai tikrai nepaskatina.

- Esate laiminga mama?

- 1000 procentų... Gal dar daugiau... Tas laimės jausmas ateina matant vaikų požiūrį į mus, tėvus, į mūsų draugus, senelius. Jie - paaugliai, bet nesigėdija savo jausmų mamai, sesę visada užstoja. Jie nepriešgyniauja ir, svarbiausia, nori būti kartu.

Justei paauglystės periodu buvo „spyglių pridygę“, berniukams dabar paauglystė prasideda, natūralu, kad vis dažniau noras protestuoti kyla, bet iš jų sklinda vidinė šiluma - jie yra geri žmonės.

Justė man visad atrodė tarsi iš kosmoso, svajotoja, tad tas užsispyrimas siekiant tikslo, kurį pamačiau šiais metais, mane labai nustebino.

Tiesą sakant, aš nuo tų medicinos studijų labai norėjau ją atkalbėti, net rodžiau visokias nepatrauklias medicinos puses, bet jos užsidegimo tai nesumažino.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“