24 metų šventojiškė menotyrininkė nukeliavo ilgą kelią, kad vėl sugrįžtų į gimtąjį miestelį ir čia atrastų visus turtus, reikalingus sielos džiaugsmui. Metus pagyvenusi Londone, penkis mėnesius - Indijoje, du - Nepale, po to vėl Londone, susipažinusi su begale skirtingų žmonių, patyrusi pasaulio margumą ir namų ilgesį, šią vasarą Monika Jarulytė pagaliau sugrįžo namo ir kol kas niekur daugiau nenori išvykti. "Aš viską turiu čia", - sako mergina.
"Indija man buvo ir iššūkis, ir avantiūra, leidusi geriau pažinti save, praturtinusi mano požiūrį į pasaulį, į žmones ir į gyvenimą apskritai", - sakė mergina, nuo paauglystės besidominti alternatyviomis veiklomis, Rytų dvasingumo mokyklomis, kupina sumanymų, kaip atgaivinti Šventosios kultūrinį gyvenimą. Šių metų vidurvasarį Monika pradėjo dirbti kultūrinės veiklos vadybininke Palangos kultūros centre.
Monika, ar kelionė į Indiją buvo spontaniška, ar ilgai planuota? Kas jums palaikė kompaniją, ko ten ieškojote ir ką atradote?
Nuo mokyklos, o dar labiau - nuo studijų Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete laikų domiuosi Indijos kultūra, joga, budizmu. Apie kelionę Indijon su draugu, kuris taip pat mokėsi Kaune, pradėjome galvoti dar studijuodami. Po studijų dviese ir išvykome. Kelionė buvo ilga. Iš pradžių reikėjo prasimanyti pinigų, kad pasiektume Indiją. Autostopu nuvykome į Londoną, kad ten užsidirbtume. Užtrukome ilgiau nei planavome.
Kas Londone jus pasitiko, kas globojo?
Niekas, - juokiasi. - Neturėjome ten nei pažįstamų, nei kur apsistoti, nei mūsų kas laukė kaip darbininkų... Yra toks tarptautinis keliautojų tinklas "CouchSurfing", veikiantis panašiai kaip "Facebook". Jį gal prieš 15 metų įkūrė studentas amerikietis, dabar jis vienija apie tris milijonus narių iš daugiau negu 200 šalių. Keliautojai, jų bendruomenės keičiasi svetingumu: priima vieni kitus nakvoti, pavalgydina ir pan. Aš pati Lietuvoje ne kartą priėmiau ir brazilus, ir ispanus, ir daug kitų atvykėlių iš viso pasaulio. Ir keliaudami autostopu į Londoną, ir pačioje Britanijos sostinėje mes naudojomės šiuo tinklu. Tai leidžia ne tik sutaupyti pinigų, bet ir visame pasaulyje sutikti daugybę įdomių žmonių, bendraminčių. Londone iš pradžių apsigyvenome pas tokią švedę, 7-ojo dešimtmečio hipę, kurios tėvas kilęs iš Indijos, mama - anglė. Svečiavomės pas ją 4 dienas. Ji, beje, liko labai nepatenkinta, kai sužinojo, jog mes norime įsidarbinti. Darbo ieškančių imigrantų ten niekas nemėgsta. Vėliau teko ieškotis nuomojamo būsto.
Ar naudotis tuo tinklu saugu?
Jokių incidentų nėra buvę.
Kiek laiko užtrukote Londone, kol užsidirbote kelionei į Indiją?
Metus. Bet mes ten ne tik dirbome. Mes domėjomės ir įvairia alternatyviąja veikla, net patys įsitraukėme į neformalius judėjimus, prisidėjome prie renginių organizavimo neoficialioje aplinkoje... Pavyzdžiui, kurį laiką priklausėme antikapitalistų pogrindžiui ir dalyvavome politiniuose protestuose, - šypsosi. - Londonas labai margas, be galo įdomu jį tyrinėti... Susiradome naujų draugų, taip pat susitikome ir su ten gyvenančia lietuve rašytoja Vaiva Rikštaite, kuri buvo Indijoje šešis kartus ir parašė knygą apie šią šalį. Mes, beje, šią knygą vėliau pristatėme Šventojoje.
Kokius darbus dirbote Londone?
Įvairius. Pavyzdžiui, dirbau dideliame restorane asistente, padėdavau ruošti įvairius pobūvius.
Indijon irgi "tranzavote"?
Ne, jau skridome... - juokiasi. - Į Delį. Su persėdimu Arabijoje.
Koks pirmas įspūdis Delyje?
Šokas. Didelis kultūrinis šokas. Nepaisant to, kad domėjomės šios šalies kultūra, buvome apie ją daug skaitę, kalbėję su pačiais indais, kurių daugybė gyvena Londone, vis tiek patyrėme šoką.
Kas sukrėtė?
Ryšku, triukšminga, užteršta... Daugybė žmonių. Daug vargingų rikšų. Visi rėkia, pypina. Chaosas. Prie tvarkos, organizuotumo pratusiam europiečiui prie to nelengva prisitaikyti.
Ten irgi naudojotės "CouchSurfing" programa?
Bandėm, bet ten nelabai veikia. Europoje ji paremta svetingumu, o indams bet kuris užsienietis yra galimybė užsidirbti. Jie gal tave ir pavaišinti arbata, bet vis tiek paprašys "procento". Mes pusiau nemokamai apsistojome pas sikhų šeimą Šiaurės Indijoje, vėliau gyvenome Šri Nagaros musulmonų šeimoje, teko pagyventi ir vienuolynuose, netgi viename apleistame ašrame, į kurį pakvietė jį prižiūrėjusi švedė. Ten gavome kambarį. Iš viso gyveno gal dešimties užsieniečių komuna. Žmonės domisi budizmu, organizuoja muzikos renginukus, jogos pamokas, galima sakyti, tokius vietinius "versliukus".
Ilgiausiai, du mėnesius, buvome apsistoję Rišikeše, vadinamame jogų sostine, esančia tarp Gango upės ir Himalajų kalnų. Čia daugybė ašramų, jogos mokyklų, meditacijos centrų...
Tai labiau su fizine sveikata susijusios praktikos mokyklos ar filosofinės, teorinės?
Rišikeše daugiau mokėmės su fizine sveikata susijusių dalykų, kvėpavimo technikų, organizmo valymo, Ramšaloje - daugiau teorinių.
Jūs buvote dar ir Nepale.
Taip. Nors jau buvome pasiilgę namų, bet pagalvojome, kad reikia pasinaudoti galimybe ir pamatyti savo akimis. Ten kitokia kultūra.
Monika, kai grįžote namo, ką pajutote savyje pasikeitus?
Būdamas Indijoje turi laiko ir galimybių susivokti, ko nori, kas esi. Tai tarsi sąmoningumo mokykla. Ir, sakyčiau, pozityvumo. Budistai sako, jog liūdėti, pykti, jausti kitas negatyvias emocijas yra beprasmiška, nevertinga. Neišmintinga. Ten supranti, jog jie teisūs.
Būdama Indijoje dar kartą perskaičiau Joga sūtrą - jogos klasikos veikalą, kurį parašė Patandžalis. Buvau skaičiusi ir iki tol, bet aš jos nesupratau. O ten, kur gyveni tą gyvenimą praktiškai, kažkaip viskas "susijungia", prašviesėja.
Ar pasiilgote namų? Nekilo mintis pasilikti?
Ne, nekilo. Aš vykau kaip tyrinėtoja, o ne emigrantė. Ir tikrai labai pasiilgau namų. Jau parskridusi į Londoną pasijutau beveik kaip namie... - juokiasi. - Nors Londonas man pernelyg triukšmingas, ten klesti materializmas, jaučiama tam tikra įtampa, bet, kita vertus, klesti ir kultūra. Apskritai kalbant, europiečiai net nežino, kaip jie gerai gyvena, kiek daug jie turi...
Ar tiesa, kad šalyse, kur daugiau fizinio vargo, jaučiama daugiau dvasinio pozityvumo?
Jaučiama aistra gyventi. Indai aistringai kovoja už galimybę išgyventi. Jie labai veržlūs, ypač miestuose. Ten daugybė žmonių, didelė konkurencija... Gal tik kaimeliuose žmonės labiau "atsipūtę".
Pavyzdžiui, Nepale elektra būna tik 12 valandų per parą. Visiems neužtenka, tenka dalintis.
Ką pajutote grįžusi į Lietuvą? Kaip ir daugelis - depresyvumą?
Ne, šito nepajutau. Kontrastas, žinoma, didžiulis... Viskas aiškiau, tvarkingiau, estetiškiau... Socialiai sustyguota. Mes esame labiau individualistai.
Ar dabar čia, Šventojoje, turite bendraminčių?
Įdomus dalykas: tik grįžusi iš Indijos namo sužinojau, kad Palangoje yra jogos mokytojas, o šalia Šventosios gyvena danas, kuris Indijoje lankėsi 7 dešimtmetyje... Susipažinau su abiem.
Tiesa, ar tėvai lengvai išleido į tokią kelionę?
Nelengvai. Tiesą sakant, išvis nenorėjo, kad važiuočiau, - juokiasi. - Bet toks buvo mano sprendimas.
Ar jūsų tėveliai irgi domisi pasaulio kultūromis?
Ne, - šypsosi, - jie yra ūkininkai, nuoširdūs krikščionyse katalikai, išauginę keturis vaikus. Turiu du brolius ir vieną sesę, aš iš jų jauniausia, gal todėl ir balta varna, - juokiasi.
Koks, jūsų manymu, esminis skirtumas patraukia lietuvį nuo krikščionybės link budizmo?
Katalikų tikėjimas labiau suvaržytas. Budizmas išpažįsta žmogaus pasirinkimo laisvę. Laisvė rinktis, sakyčiau, yra esminis skirtumas.
Monika, ko jūs ieškote domėdamasi joga, kitomis dvasinėmis praktikomis?
Manau, tai normalus sąmonės procesas. Kiekvienas žmogus eina nuo materialaus gyveimo pagrindo link savivokos. Be to, tai susiję su menotyra, kuri tyrinėja meno istoriją, su komperatyvistika - lyginamąja istorine kalbotyra. Indija ir Lietuva, baltų tradicijos, susijusios: panaši simbolika, panašūs žodžiai su sanskrito kalba. Sanskritas - klasikinė Indijos kalba, priskiriama indoeuropiečių kalbų šeimai. Lietuvių kalba - viena archaiškiausių indoeuropietiškų kalbų.
Beje, rugsėjo 20 d., šeštadienį, šventojiškiai minės Baltų vienybės dieną. Tuo pat metu minėsime ir istorinę datą: prieš 80 metų Šventojoje buvo surengta pirmoji Jūros diena, kurią vėliau perėmė klaipėdiečiai. 1934 m. šventę pagerbė ir tuometinis prezidentas Antanas Smetona. Šventojiškis kraštotyrininkas Mikelis Balčius yra surinkęs istorinę medžiagą, atkūręs jos scenarijų. Visą šeštadienį vyks įvairūs renginiai, 16. 30 val. mokyklos salėje koncertuos jaunieji Šventosios talentai, po valandos aikštėje prie Šventosios kultūros centro - šventojiškių šventinė sueiga. Kviečiame pasiklausyti koncerto, susipažinti su Šventosios medžiotojų klubo veikla, pasivaišinti žvėrienos troškiniu...
Esate Šventosios patriotė, turite jos ateities viziją. Kokia ji?
Išpuoselėtas kurortinis miestelis su gražia veikiančia prieplauka, mažomis kultūrinėmis erdvėmis, atgaivintais kultūros namais, veiklos įvairove... Aš linkusi čia atgaivinti modernias kultūros formas.
Ar modernusis menas miestelyje bus priimtinas?
Juozo Miltinio irgi klausė: kam Panevėžyje reikalingas modernus teatras? Man artimas jos požiūris, kad reikia kelti kartelę. Kam mažame Šventosios miestelyje renginiai? Vis tiek niekas neina... Uždaras ratas: nieko nevyksta, nes niekas neina; niekas neina, nes nieko nevyksta... Manau, jog po truputį vis dėlto reikia judėti į priekį.
Ką planuojate žiemai?
Esu parašiusi ir jau išsiuntusi projektą Meno tarybai. Norėčiau gruodžio mėnesį surengti Meno festivalį su šiuolaikiniu šokiu, muzika, teatru, kūrybinėmis dirbtuvėmis... Laukiame atsakymo, ar bus skirta tam lėšų.
Papasakokite trumpai apie savo draugą, su kuriuo vykote kelionėn. Koks jis?
Įdomus, - šypsosi, - sakyčiau - alternatyvus žmogus. Kaip ir aš.
O kuo tai pasireiškia?
Na, įsivaizduokite studentų vakarėlį, kuriame įprasta siausti. Ir tame vakarėlyje ramiai sau sėdi žmogus, kuris negeria, nerūko, tačiau bendrauja įdomiomis temomis, turi platų interesų ratą, kitokį požiūrį, domisi filosofiniais dalykais...
Monika, ar jums pakanka Šventosios erdvės?
Čia tiek atviros erdvės, kad jaučiuosi turtingiausia pasaulyje, - šypsosi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą